Teatre – ramu ir tuščia. Sekmadienio vidurdienį nedirba kavinė, tad pokalbiui budėtoja mus palydi į vieną iš grimo kambarių.
Netrukus kambarys prisipildo Doloresos žodžių: kartais skaudžių, kartais emocingų, kartais linksmų. Aktorės kalba kaip tekantis vanduo. D.Kazragytė kalba apie viską: meilę, gyvenimą, vaidmenis, taip pat – valstybės požiūrį į kultūrą, dabartinę ministrę pavadindama „moterimi su grifka“.
Šiais metais ilgametė aktorė atšventė 75 metų jubiliejų, išleido devintąją savo knygą „Švytintis rūkas“. D.Kazragytė daug keliauja po provinciją ir ten susitinka su vietos žmonėmis.
– Doloresa, save pavadinote buvusia aktore. Bet ar iš tiesų aktorius gali būti „buvęs“?
– Kaip čia pasakyti? Jeigu žmogus buvo chirurgas, jis ir lieka chirurgu. O aktoriai? Turbūt tai yra ženklas visam gyvenimui. Yra dvi aktorių kategorijos. Vieni savo laiku tyliai išeina patys, o kiti laikosi iš paskutiniųjų, dirbdami ne visu etatu.
Atsimenu Algimantą Masiulį, kuris ir šlubuodamas, po operacijų norėjo vaidinti. Ir kaip jis išgyvendavo, kad jo neatpažįsta troleibuse, kad jo spektakliai neberodomi. Sėdėdavo prie teatro toks vienišas, su lazdele. Aš nedrįsdavau prie jo prieiti. O ką pasakysiu? „Algi, laikykis. Viskas bus gerai. Ar taip?“. Banalu. Praeidavau pro šalį.
Man Dievas davė supratimą, kada reikia išeiti. Tai buvo 2003 metais, kai teatre prasidėjo aktorių mėtymas.
Ir dar man niekada nebuvo gaila palikti vaidmens. Suvaidinu, pasiekiu laisvę. Taip yra tada, kai atsipalaiduoji nuo režisieriaus pastabų, tarsi išbandai skrydį. Jei pasako, kad spektaklio neberodys, nebuvo gaila. Man visiškai negaila to, kas buvo.
Daugybė žmonių nostalgiškai žiūri senas nuotraukas. Aš negaliu. Neturiu ant sienų jokių nuotraukų.
Daugybė žmonių nostalgiškai žiūri senas nuotraukas. Aš negaliu. Neturiu ant sienų jokių nuotraukų. Ir savo buvusio vyro aktoriaus Viktoro Šinkariuko nuotraukų neturiu – viską sudėjau į antresolę. Bet čia taip turbūt man duota iš viršaus.
– Jūs sakot, kad nekaupiat prisiminimų. Tačiau juos atgaivinat kitais būdais – jūs rašot.
– Apie prisiminimus rašiau pirmoje knygoje „Tiltas be turėklų“, tai buvo 1986 metais. Paskui buvo novelės, dienoraščiai, bet jie nebuvo apie praeitį. O naujoji knyga „Švytintis rūkas“... Joje – vėl teatras.
Bet aš jau septynerius metus neinu į teatrą, nežiūriu spektaklių, nenoriu nieko žinoti. Manęs klausia: kodėl? Todėl, kad tai yra nelaisvė. Tai yra katorga. Tai nėra tas pats, kaip dailininkui tapyti ar rašytojui rašyti, kai jam ateina įkvėpimas. Čia kitaip – mes visą laiką priklausome nuo to, ar patinkame režisieriui, ar jis paims, ar ne. Skausmingiausias momentas: kai žinai, kad statys pjesę, ir nori to vaidmens.
– Buvo tokių akimirkų?
– Žinoma! Aš esu beprotė, išprotėjus. Vieną kartą pasiprašiau dubliuoti. Visada turėjau tokį įsitikinimą: aš niekada nepakartosiu kitos aktorės, ir niekas nepakartos manęs. Niekada nesirūpinau, kad nėra dublerių, bet išgyvenau, kad negaunu vaidmens, kad nėra manęs aktorių sąraše.
Labai didelių vaidmenų gyvenime ir neturėjau. Na, gal Augusto Strindbergo Teklė ir Blanša, o paskui buvo „Šauksmas“ kartu su V.Šinkariuku. Tas spektaklis yra man kaip žymeklis. Aš myliu „Šauksmą“, tai buvo Tennessee Williamso pjesė, parašyta jo vėlesniu laikotarpiu. Labai įdomi pjesė. Nuo tos pjesės prasidėjo protestų laiškai. Aš ten su apatinuku vaikščiodavau, beveik nuoga. Pasipylė laiškai į Kultūros ministeriją, baisi kritikų kritika.
Aš ten su apatinuku vaikščiodavau, beveik nuoga. Pasipylė laiškai į Kultūros ministeriją, baisi kritikų kritika.
Sakė: ką mums rodo, sudarkytus kūnus. Nors palyginti su tuo, ką rodo dabar, tai buvo angeliškas spektaklis. Bet tada šokiravo.
Viena kritikė sudirbo tą spektaklį, pavadinusi jį didžiausia sezono nesėkme. Aš tai priėmiau labai asmeniškai.
– Ar kritiką visuomet priimdavot skaudžiai?
– Labai jautriai. Man porą dienų atrodydavo, kad žemė skysta iš po kojų, norėdavau išeiti iš teatro, viską mesti. O paskui ateidavo sveikas protas, nusiraminimas, suvokimas.
Pradėjau galvoti, kodėl aš turiu kentėti, jei kažkas kažką parašė? Kritikai vis tiek nesuvokia mūsų profesijos. Patys nieko nerašo, nekuria, o tik kritikuoja. Aš suprantu, kad jų profesija tokia ir ji turi būti. Buvo kritikų, kurie rašydavo neįžeisdami, jie gal labiau įsigilindavo. Kritikas turi būti labai subtilus žmogus, jis turi mylėti tai, apie ką rašo, atsargiai pasakyti pastabas.
Iš visų profesijų aktoriaus profesija yra pati skausmingiausia. Nes tai liečia ne dailininko nutapytą paveikslą, ne rašytojo parašytą romaną. Tai liečia tave patį: tavo širdį, tavo akis, tavo figūrą, tavo susitapatinimą su personažu. Galbūt dėl to labiau ir žeidžia, nes tai yra gyvas žmogus, su savo širdim.
– Iš teatro pasitraukėte jau senokai, matyt, stebite ir dabartinio teatro virsmą?
– Taip, žinoma, teatro virsmas įvyko. Pavyzdžiui, ateina režisierius ir atsiveda savo pagrindinius aktorius. Aktoriai neturi vaidmenų, dūsta, miršta. Mačiau vienoje televizijos laidoje, kai aktoriai pasakojo, kad laksto per skirtingas vietas tam, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Ir iš viso kultūra yra podukra. Buvo keli paskutinieji ministrai, dabar ministrė kažkokia moteris su grifka, aš net pavardės jos neatsimenu. Nieko gero nebus.
Aktorius turi uždirbti. Jei jis 30 metų pradirbo teatre, ar jis nevertas to tūkstančio eurų? Ir dar juos grasina išmest. Buhalterija, administracija, režisieriai: visi gyvena ramiai, tik aktoriai visą laiką bijo, ar nebus kokios reformos, ar tik nemažins etatų. Bet jie yra pagrindiniai, be kurių nebūtų nieko. Ką režisierius darytų be aktorių? Viskas sustotų. Apie tai niekas negalvoja.
– Išėjusi iš teatro nenustojote rašyti, leisti knygų ir nuolat lankotės įvairiuose miestuose bei miesteliuose, ten susitinkate su vietos žmonėmis. Ar tokie susitikimai jums pačiai įdomūs?
– Žinau, kad be jų sunykčiau visiškai. Aš neturiu jokio hobio. Nebent varnos, paukščiai, šunys sutikti ir visi apglostyti. Beprotiškai myliu gyvūnus. O tie renginiai, susitikimai man yra išsigelbėjimas.
– Koks jausmas yra stovėti prieš tokią publiką, tarsi nulipus nuo didžiosios scenos?
– Tai nėra teatras. Teatre visą laiką pasąmonėje jauti atsakomybę, žinai, kad esi Nacionalinio teatro scenoje, reikia viską gerai įvykdyti. Kai aš esu miesteliuose, miestuose – Rokiškyje, Kupiškyje, Naujasodyje – jaučiu laisvę. Aš žinau, kad aš patiksiu žmonėm, kad aš juos kelsiu į šviesą, jie pralinksmės.
Jiems sakau, kad kiekvienas iš mūsų yra nepakartojamas, kiekvieno mūsų gyvenimas nepakartojamas, kad išeisime į amžinybę ir susitiksim su artimaisiais.
Aš žinau, kad jiems šito reikia. Labai laisvai jaučiuosi, man yra labai gera. Taip, kai važiuoju namo, kartais jaučiu virpančias rankas, savotišką iškrovą – juk atiduodi ten visą širdį. Susitikimuose vaidinu ir epizodus iš spektaklių, skaitau kūrinių ištraukas.
Ten yra mano mylimieji, mažutėliai, kurie gyvena tuose provincijos miestuose. Važiuoju ten autobusais, tik grįžti būna sunkiau, mat nemažai reisų yra atsisakyta, todėl vakare, po 18 valandos, parvažiuoti yra sudėtinga. Tada, jei nespėju į autobusą, mane arba parveža, arba pasiūlo nakvoti.
Būnu ir mokyklose. Kai bendrauju su vyresniųjų klasių moksleiviais, daug kalbu apie pašaukimą. Dabar visi rėkia: reikia daryt karjerą. Karjeristas mano laikais buvo pats baisiausias žmogus, kuris lipa per galvas. O aš sakau, kad reikia klausyti savo širdies balso. Pažįstu vieną bankininką, kuris sako niekaip negalintis sau atleisti, kad netapo lakūnu. Nėra nakties, kad jis negalvotų apie dangų, apie skrydį. Todėl ir reikia klausyti širdies balso, nesivaikyti pinigų. Pasaulis yra pamišęs dėl daiktų, pinigų, karjeros.
– Ir net minties nėra apie naujus vaidmenis, apie sceną?
– Nuo vaikystės mėgau dainuoti, vaidinti, šokti. Man atrodo, kad mane tuo keliu kažkas vedė. Tai buvo tokia jėga! Buvau siuvėjos ir amatininko duktė. Tai yra didelė dovana, kad taip ryškiai savo pašaukimo keliu esi vedamas. Vėliau atėjo laikas pasitraukti. Tai buvo labai skaidrus, aiškus noras. O sako, kad nėra Dievo. O kas tada tai yra?
– Pokalbio metu užsiminėte apie amžinybę, apie Dievą. Esate tikinti?
– Taip, esu tikintis žmogus. Stipriai tikėti pradėjau po sūnaus traumos, tas posūkis nuo kančios atsirado.
Tikiu, kad žmogaus dvasia yra nemirtinga. Jeigu nėra amžinybės, išėjimo iš žemiškos visatos į kažką aukštesnio, tada man gyvenimas atrodytų beprasmis. Klibinkščiuočiau per jį, kažkaip gyvenčiau, bet mane labai palaiko tikėjimas, kad žmogaus siela, jo dvasia yra tokia unikali.
Prieš eidama į sceną neturėjau jokių prietarų, ritualų, tačiau persižegnodavau ir paprašydavau Dievo palaimos.
– Teatre vaidinote nuo 1967 metų. Ar niekada pati savęs neklausėte: kodėl žmonės eina į teatrą pažiūrėti į kitus žmones, vaidinančius ne savus gyvenimus? Kodėl tai yra taip stipru?
– Čia yra paslaptis. Kas traukia žmones tūkstančius metų? Aš pati sau užduodu tokį klausimą. Manau, kad jie nori matyti gyvų žmonių širdis. Matyti kūną, akis, girdėti balsą. Gal šiais laikais žmonės ir pavargsta nuo televizijos, laidų. O ateina žiūrėti į aktorius, nes jie gyvi, tikri. Aktorius, artistas traukia savo balsu, savo laikysena. Nes žmogus ne ekranas.
– Doloresa, kiek jums gyvenime buvo svarbi meilė? Ką ji jums reiškė?
– Labai daug. Gal dėl to aš ir nukentėjau. Man buvo maždaug 7–8 metai, kai pirmą kartą perskaičiau H.K.Anderseno pasaką apie undinėlę. Ji man įstrigo visam gyvenimui – tai pasaka apie tokią meilę, kuri nelaukia atpildo ir yra amžina.
Niekada Viktoro neišdaviau, neturėjau meilės nuotykių. Iki pat galo. O jis mane vis dėlto paliko. Bet vyrus sunku perprasti. Čia gal mano kaltė – norėjau dvasingos meilės. Žodį „seksas“ mes išgirdom tik nepriklausomybės pradžioje, nes mūsų jaunystės laiku to nebuvo, buvo meilė, ir viskas.
Aš visada norėjau, kad fizinis suartėjimas būtų dvasingas, būtų romantika. Pavalgius ir suplovus lėkštes gulti į lovą?
Gal man tai pakenkė. Aš visada norėjau, kad fizinis suartėjimas būtų dvasingas, būtų romantika. Pavalgius ir suplovus lėkštes gulti į lovą? Ne. Ir čia buvo mano, kaip žmonos, kaip asmenybės, kaip vyro draugės minusas.
– Viktoras buvo jūsų gyvenimo meilė?
– Buvo pora klaidelių dar prieš Viktorą, aš nebuvau šventa. Bėgdavau į jūrą nuodėmės nusiplauti.
Bet taip, jis buvo mano gyvenimo meilė. Todėl aš jo negalėjau palikti iki tol, kol jis pats neišėjo. Bijojau jaustis kalta, bijojau atsakomybės. Aš tarsi laukiau, o prieš akis matydavau ženklą: plytą, kad nėra pravažiavimo. Kodėl aš ją matydavau? Nežinau.
Kiek vėliau, kai jis degradavo, aš negalėjau to ištverti. Vieną kartą aplankiau ligoninėje, jis iš gražuolio, visų mylimo tapo visiškas niekas. Vėliau aš net išpažinties nuėjau. Sakiau, kad darau didelę nuodėmę, nes negalėjau jo lankyti. Tik sūnus nueidavo. Graužiausi dėl to, bet nėjau.
Aš labai sunkiai priimu elgetas, man taip įsikerta atmintin, kad, rodos, gyventi negaliu. Antra vertus, aš turėjau tik du mažus kambariukus, neturėjau net mašinos. Kur aš jį būčiau dėjusi?
Bet tada man kunigas pasakė: saugok savo sielą, jei žinai, kad nieko nepakeisi ir niekuo nebepadėsi, juolab kad jis tos pagalbos ir neprašė. Aš net laidotuvėse nebuvau. Pamaniau, kad bus antroji žmona, o žmonės žiūrės į mus ir šnabždėsis. Nėjau. Dabar lankau kapą, tai yra mano atsakomybė.
