Virginiją Kochanskytę kalbino Jurgita Jačėnaitė.
– Tokias aktores kaip jūs galima vadinti susituokusiomis su scena. Perfrazuojant Vilniaus mažojo teatro spektaklio „24 valandos iš moters gyvenimo“, kuriame vaidinate, pavadinimą, apie jus būtų galima pasakyti: aktorė 24 valandas per parą. Kaip nesusideginate taip intensyviai ir tiek daug visko veikdama?
– Nesusideginu, nes nuolat įsikraunu gera žmonių energija. Nuo vaikystės mačiau savo mamą, kurios viso gyvenimo nuostata buvo nešti džiaugsmą kitiems, nešti šventę kitiems, nešti gerą nuotaiką kitiems. Ir tai man įstrigo. Taip pat kitas dalykas – kai stojau mokytis į Lietuvos konservatoriją, dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, amžinatilsį šviesaus atminimo profesorė Irena Vaišytė, mano kurso vadovė, manęs paklausė: „Virginija, kas tau yra teatras?“ Ir aš atsakiau: „Žinau, kad taip negalima sakyti, bet teatras man yra kaip bažnyčia.“ Profesorė mane apkabino, pabučiavo, ir štai aš jau tiek metų teatre. Tai buvo 1973-iaisiais.
Panašus pasakymas nuskambėjo, – ir labai apsidžiaugiau tai išgirdusi, – 1978 metais iš režisieriaus Eimunto Nekrošiaus lūpų, su kuriuo man teko dirbti pačioje pradžioje, jam statant savo pirmąjį profesionalų spektaklį „Ivanovas“ pagal Antoną Čechovą. Tąsyk jo žodžiai apie teatrą buvo tokie: išeinant iš teatro ir spaudžiant durų rankeną, jausmas turi būti toks kaip bažnyčioje, kai nuspaudęs rankeną išeidamas žinai, kad ją norėsi nuspausti ir vėl įeidamas.
Tokį santykį susikūrusi ir einu į sceną. Ir gana anksti esu sau įvardijusi misiją: noriu, kad iš susitikimų su manimi išėję žmonės prisipildytų gyvenimo, pamirštų bėgantį laiką, neskubėtų, išgyventų vakarą, po spektaklio nueitų į kavinukę pasėdėti, padiskutuoti. Jeigu daliniesi gerąja energija, žmonės ją tau grąžina su kaupu. Apima savotiškas besotiškumas – vėl nori važiuoti, atiduoti save, kad ir vėl galėtum pasisemti ir gyventi šventėje bei gerume.
– Jūsų besotiškumas ir sukuria tą ypatingą abipusį ryšį su žiūrovais.
– Tikrai labai džiaugiuosi, kad man yra tekę vaidinti ir pas puikius režisierius, ir puikios dramaturgijos spektakliuose, ir gauti įdomius vaidmenis. Bet vėliau man, sakytum, nepakako to išsisakymo scenoje, norėjosi kuo daugiau nuo savęs pasakyti kitiems, todėl ieškojau autorių savo kameriniams spektakliams. Ir tie genialūs autoriai, atėję į mano gyvenimą, pripildė išminties ir suvokimo, kokias vertybes reikia akcentuoti. O tada prasidėjo abipusė bičiulystė ir su Lietuvos muziejais, bibliotekomis. Įvairių renginių organizatoriai man pradėjo skambinti ir kviesti parengti programą ar kokiai asmenybei, ar jubiliejui, ar ypatingai datai pažymėti.
Tokiu būdu ir prisipildau, ir turiu kuo pasidalinti su kitais. Neužtenka atėjus pas žiūrovus visą vakarą jiems vien šypsotis ir nieko nepasakyti.
– Kokia jums atrodo dabartinė meno, teatro raida: pasikeitęs požiūris į aktorių, kai vis mažiau lieka vaidybos meno meistrų, į režisierių, kai leidžiame sau kvestionuoti net genialius savo režisierius, apskritai į tai, ką įsivaizduojame esant teisingu teatru?
– Gyvename keistoje pokyčių erdvėje. Viena vertus, yra sudievinamas individas, tai, kas individualu, bendruomenė tarsi tampa nebesvarbi. Kita vertus, kai tą individo atspindį stebi mene, teatre, individualumo tarsi neberandi, daug kas lieka nuasmeninta. Man atrodo, kad reikia auginti ne tik individualybę, bet ir jos raišką. Man įstrigo, ką pasakė popiežius Pranciškus viešėdamas Lietuvoje – kaip svarbu atsigręžti į savo šaknis, neprarasti jų. Tęsti, imti, mokytis iš savo šaknų. Matyti, ką sukūrė vyresnieji, vertinti savo valstybės, tautos istoriją, kiek stiprybės iš to galime pasisemti dabarties iššūkiams. Viena vertus, nors individualybė dabar ir aukštinama, kita vertus – užsidaroma vienatvės kiaute ir taip susinaikinama.
Jeigu į mane neplūs tai, kas sukurta mano valstybės istorijos, kultūros, meno istorijos, Lietuvos žmonių patirčių, ką aš kitiems galėsiu pasakyti? Kuo su jais galėsiu pasidalinti? Kokią spalvą jiems parodysiu? Taigi būsiu bespalvė. Aš būsiu jokia.
Iš tiesų labai keistu laiku gyvename. Reikia to noro iš tiesų būti asmenybe, atspėti savąjį pašaukimą, savąją duotybę, gyventi įdomų gyvenimą draugėje su kitais. Žiūrėkite, pieva – kokia ji graži: čia ramunės, čia žolelės, čia varpos, čia rugiagėlės – koks nuostabus visas šis kilimas. O dirbtinės žolės net nepastebi, kad ir kaip malonu, patogu būtų ant jos atsigulti, tik tikro grožio jokio.
Kalbant apie teatrą, jis negali egzistuoti be žiūrovo. Teatras turi girdėti laiką, kuriame gyvena, ir žmones, kurie gyvena kartu su juo. Teatras turi būti labai įvairus – ir kuo įvairesnis, tuo geriau. Žinote, man atmetimas arba nukryžiavimas vienokio ar kitokio teatro atrodo keistas. Jeigu susirenka pilna salė žiūrovų – nesvarbu, ar tūkstantinė, ar kamerinė, vadinasi, jiems toks teatras reikalingas, vadinasi, kūrėjai išgirdo tai, kas tiems žmonėms šiuo metu yra svarbu ir aktualu.
Nereikėtų nieko nubraukti – kritikas turėtų būti tas žmogus, kuris ne braukia, bet analizuoja. Būti kritiku – tai nereiškia pastebėti tik neigiamus dalykus, kurie tau nepatiko, todėl tai reikia akcentuoti. Analizuodamas pasidžiauk ir teigiamais dalykais, iškelk klausimus, kas, kodėl, galiausiai būk diplomatas, kad menininkas, skaitydamas apie savo kūrinį, nesijaustų partrenktas ant žemės ir dar nuoširdžiai patryptas kojomis.
Gyvename keistoje pokyčių erdvėje.
Pastaruoju metu užsiduodu klausimą: kodėl tokios aktorės kaip Gražina Baikštytė, Nijolė Narmontaitė renka prisiminimus apie Lietuvos teatrą ir liudija jo istoriją drauge su kitais: režisieriais, aktoriais, scenografais, dailininkais? Kodėl to nedaro teatro kritikai? Juk tai jų misija liudyti Lietuvos teatro istoriją. O tokios knygos leidžiamos netgi po keletą kartų. Vadinasi, jų alkis yra.
– Dėstote Klaipėdos universitete. Kaip mokytojai, kokia jums atrodo dabartinė kūrėjų karta? Ir, ugdant ją, ko, jūsų manymu, stinga šiuolaikinėje švietimo sistemoje?
– Klaipėdos dramos teatre vaidinu režisierės Māros Ķimeles spektaklyje „Lūšies valanda“ – aš ir trys jauni žmonės. Ir kai tenka bendrauti su jais, šiais jaunais aktoriais, matydama juos aš atpažįstu savąją kartą – tą patį idealizmą, romantizmą, didelį jų džiaugsmą gavus galimybę kurti įdomų personažą. Pajuokaujame, kad galbūt lengviau vaidinti neigiamą personažą, kad tuomet gali panaudoti daugiau spalvų, kad herojus vaidinti sunkiau. Vis dėlto šie jaunieji aktoriai, kaip ir mano kartos, ilgisi tų puikių vaidmenų, herojiškų personažų, kuriuos yra sukūrusi pasaulio ir Lietuvos klasikinė dramaturgija.
Dabar bandoma šventovėmis paversti apsipirkimo centrus, tarsi daugiau mums nieko nereikėtų. Leidžiame sau, – ir ne mes vieni Rytų Europoje, – statyti ne bažnyčias, ne naujus teatrus, ne koncertų sales miestų ir miestelių centruose, o apsipirkimo centrus. Tai kuo virsta mūsų ir jaunų žmonių laiko leidimas? Tuo pačiu turgumi. Matau, kaip vykstant turto karui mus bandoma okupuoti, pavergti naujomis priemonėmis. Kokie dideli pinigai metami tokiam žmonių gundymui, – o to, deja, negali sau leisti nei teatras, nei kitų meno rūšių įstaigos. Ir kokia svarbi šiuo atveju tampa valstybės žmonių pareiga šitos grėsmės akivaizdoje suvokti, kad jauną žmogų labiausiai galime pasiekti per švietimo sistemą.
Jeigu nuo darželio, pirmųjų klasių vaikų teatro pamokos galėtų vykti teatre, muzikos – koncertų salėje, dailės – parodų salėje, dailininko studijoje, būtų ugdomas taip reikalingas žmogiškumas, ugdomas per meno priemones, būtų ugdomas poreikis gyventi įdomiai, gražiai, būtų ugdomas savo šeimos, bendruomenės, kaimo, miesto, valstybės patriotizmas. Ar vaikai turi tokių pamokų, kaip tėtis turi sugyventi su mama? Arba tokių, kurios paaiškintų, kas yra tas žmogus, iš ko susideda jo gyvenimas? Daugiau to reikėtų.
Tada ir turėtume sąmoningai užaugintą valstybės bendruomenę. O jeigu vaikus nuo mažų dienų auginame tik kaip apsipirkimo centrų vergus, kai jiems nieko daugiau žinoti nereikia, tai ir turime tai, ką dabar turime.
– Kaip jūs vaikystėje buvote supažindinama su menais?
– Žemai lenkiuosi savo Kauno priemiesčio aštuonmetės mokyklos 5–8 klasių auklėtojai. Eidavome ir į dramos teatrą, ir į muzikinį teatrą, ir į lėlių, ir į Čiurlionio muziejų, Maironio muziejų, Velnių muziejų, važiuodavome į Anykščius prie Jono Biliūno kapo, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio muziejus, keliaudavome į pajūrį, prie Stelmužės ąžuolo. Visko ir išvardyti negaliu. Kone kartą per savaitę kur nors nueidavome. Įsivaizduojate, ką mūsų klasės auklėtoja mumyse augino? Kokį poreikį, kokį supratimą, kas yra tas gyvenimas ir kultūra?
– Jūsų vardas ir pavardė yra tapę meilės poezijai ir lietuviškam poetiniam žodžiui sinonimu. Su savo kameriniais spektakliais esate apkeliavusi atokiausias Lietuvos vietas. Iš kur tas jūsų atsidavimas literatūriniam teatrui?
– Matyt, kadaise tai į mane buvo įdėta. Man nebuvo pagailėta talento garsiai, raiškiai kalbėti, stipraus balso, geros atminties. Ir mokytojų tai buvo pastebėta. Jeigu kokia šventė mokykloje – tai Kochanskytė ir deklamuoja: tai mamytei, tai tėvynei, tai pavasariui, tai rudeniui, tai snaigėms. Man labai patiko ir šokti, judėti, vaidinti, anksti įsitraukiau į visokių būrelių veiklą.
Likimas tikrai puikiai klostėsi – nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir aštuonmetėje mokykloje, ir Kauno politechnikume. Noras šokti mane atvedė į Profsąjungų kultūros rūmus Kaune, į išraiškos, liaudies šokių kolektyvus. O čia – dar ir fantastiškas vadovas, kuriam rūpėjo ne tik tai, kad šoktume, bet ir kad vaidintume, pavyzdžiui, žemaitišką vakaronę. Vadinasi, tai ir mįslės, priežodžiai, bendravimas, dainavimas.
Meilė literatūriniam teatrui, matyt, atsirado susidūrus su literatūrinio teatro vadovu, tada dar Kauno garsiosios pantomimos aktoriumi Giedriumi Mackevičiumi. Jam poezija buvo labai svarbi. Dviejuose jo spektakliuose man kaip tik ir teko dalyvauti. Ir ilgainiui meilė literatūrai, poreikis skaityti poeziją išliko. Beje, prie to prisidėjo ir mano scenos kalbos dėstytoja – aktorė, režisierė Stefa Nosevičiūtė, irgi įsimylėjusi literatūrinius spektaklius. Mano studijų laikais turbūt nebuvo teatro, nepastačiusio muzikos ir poezijos spektaklio: ir Povilas Gaidys, ir Aurelija Ragauskaitė, ir Stefa Nosevičiūtė, ir Henrikas Vancevičius...
Pirmasis mūsų kurso muzikos ir poezijos spektaklis buvo Antano A.Jonyno Šiauliuose, kuriame dalyvavo ir pats poetas. Prisimenu, kaip jis šiltai priėmė mūsų skaitomą poeziją, kaip jam viskas tiko. Nepaprastos tolerancijos žmogus.
Žemai lenkiuosi savo Kauno priemiesčio aštuonmetės mokyklos 5–8 klasių auklėtojai.
Tokiu būdu ir atradau su tokiais spektakliais kamerines erdves, į kurias ateina žmonės, mėgstantys tokį kalbėjimą, iš širdies į širdį – subtilų, pilną intonacijų, pauzių, kuriems svarbi teatrinė raiška per poetinį, literatūrinį žodį.
Pirmoji mano iniciatyva, – nors iš tiesų ši idėja yra dar S. Nosevičiūtės, – surengta programa buvo skirta poetei, rašytojai Birutei Baltrušaitytei, jos kūryba man tapo tikru atradimu: kiekvienas jos eilėraštis taip stipriai teigė gyvenimo geismą, džiaugsmą, ir man, tuomet esančiai virsmo laikotarpyje, tai buvo labai svarbu.
Na o tuomet tiesiog kilo tokių kamerinių spektaklių alkis: ėmiau važinėti po visą Lietuvą, visur, kas tik kvietė ir kur pati siūliausi. Norėjosi skaityti, norėjosi visiems pasakyti: kad ir kokios negailestingos, žiaurios būtų aplinkybės, gyvenimas yra nuostabus! Po truputį ėmiau rengti monoprogramas, ir viena tokių buvo skirta Sigitui Gedai. Renkantis autorius man buvo svarbu ir tai, kad jų kūryba man patiktų, ir tai, kad per ją galėčiau išsisakyti, kad tai būtų dalis manęs.
Žinoma, susitikimas su S.Geda – tai viena iš Lietuvos poetinių šventovių: jo kūryboje – ir tėvynė, ir kuriantis, galingas žmogus, ir tikintis žmogus, ir dieviškumo paieška, apraiška, atradimas. Tokia stipri buvo S.Gedos šviesos ir meilės pergalė, kad iš visų tragiškų gelmių išveda ir meilę gyvenimui grąžina dieviškoji galia.
Įsimylėjau tokius autorius kaip Czesławas Miłoszas, ir galbūt dėl to neatsiranda daugiau laiko paskaityti tai, kas nauja, kas ant bangos, nes reikia parengti programą tai vieną, tai antrą, tai trečią.
– Be grandų Sigito Gedos, Czesławo Miłoszo, kas dar iš poetų, rašytojų jums savo siela ir kūryba artimi?
– Vienas tokių – Jonas Aistis, kurį laiką „kliedėjau“ Henriku Radausku, Henriku Nagiu. Vėliau atėjo Ieva Simonaitytė ir Vincas Kudirka. Iš tiesų, susitinkant per literatūrą su šiomis asmenybėmis, man svarbios aplinkybės, kuriomis šie kūrėjai save brandino. Būtent tai mane ir turtina, ir stiprina.
Ir man labai liūdna, kad niekas neužsikrečia idėja parašyti bestselerinių romanų apie didžių Lietuvos žmonių gyvenimą – patraukliai, įdomiai, kad ir jauni asmenybėmis besižavintys žmonės suprastų, kaip tapti tokiam.
– Kaip aktorė ar turėjote svajonę suvaidinti tokią stiprią asmenybę?
– Teatre, kad ir kaip būtų keista, niekada nenorėjau ir nenoriu asmeniškai vaidinti, pavyzdžiui, Marilyn Monroe ar Marlene Dietrich, ar Isadoros Duncan, nors, prisipažinsiu, jomis kadaise žavėjausi. Gal iš vaikystės buvau toks pilkas ančiukas savo mamos pašonėje. Mano mama buvo visų švenčių karalienė – dainuojanti, kalbanti, tokia nepaprasta, o man patikdavo sėdėti kampe. Ir jeigu aš esu scenoje – vadinasi, man reikia kažką pasakyti, atsidūrus bibliotekų, muziejų erdvėje man reikia kalbėti apie asmenybes, o ne jas vaidinti – ištransliuoti jų kūrybinę energiją, be galo stiprią valią ir galią atlaikyti sunkumus.
– Kokie jūsų gyvenime sutikti žmonės, kūrėjai jums įdomiausi, svarbiausi?
– Visų pirma mama. Ji tas pavyzdys, kaip nelengvomis gyvenimo aplinkybėmis išlaikyti šviesumą, gerumą, geranoriškumą, artimo meilę. Nepaprastai esu laiminga, kad gyvenimo kelyje sutikau tokį vyrą kaip Arūnas (skulptorius Arūnas Sakalauskas – aut. past.), geranorišką ir begalinės tolerancijos žmogų, kuriam visada buvo neįdomu apkalbėti, kritikuoti, kuris yra kaip tik tas, kuriam įdomi kultūra, menas, istorija, ta teigiamoji pusė. Jis visiškai atsidavęs skulptūrai ir kadaise taip ir yra pajuokavęs, kad jo kita žmona yra skulptūra. Kartais man atrodo, kad tikroji (juokiasi).
Nuo pat vaikystės – gal dėl to, kad esu Kauno priemiesčio vaikas, gal dėl to, kad mačiau aplinkui žmones, gyvenančius rutininį gyvenimą, – man visada norėjosi sutikti tų stiprių, gražių asmenybių. Ir, kai dairausi atgal, gyvenimas man tikrai buvo dosnus. Jų visų neišvardysi – visą straipsnį galima prirašyti.
Kaip minėjau, man svarbi asmeniška pažintis su genialia asmenybe poetu Sigitu Geda. Mudviejų ilgametė bičiulystė prasidėjo nuo 1987 metų, kai sukūriau jo poezijos programą.
Iš režisierių, žinoma, visų pirma tai – Eimuntas Nekrošius, Aurelija Ragauskaitė, profesorė Irena Vaišytė, – tokių žmonių pamokas tiesiog suvoki vėliau. Jonas Vaitkus, Gytis Bernardas Padegimas – tokios stiprios, raiškios ir ryškios asmenybės, turinčios savo teatro pasaulį, ir dirbti su jomis, dalyvauti jų kūrybos procese, mokytis iš jų teatro meno man yra didelė likimo dovana.
Māra Ķimele, Giedrius Mackevičius, Modris Tenisonas – kaip režisieriai. Be jokios abejonės – Kira Daujotaitė, „Sonatos“ šokių kolektyvo vadovė, Algirdas Jurgelevičius, „Suktinio“ vadovas – tai mano kūrybingo gyvenimo mokytojai. Man buvo didelė laimė sutikti tokią asmenybę ir pedagogą didžiąja prasme, kokį Kauno politechnikume sutikau jau šviesaus atminimo, – kiek jau daug jų yra iškeliavę, – Igną Burneiką, kuris tuomet dėstė man specialybę – pramoninę civilinę statybą. Jis į visus savo mokinius, kurie baigė mokslus ir tapo technikos konstruktoriais, žiūrėjo kaip į savo vaikus. Pamenu, pabaigus mokslus, jis mane pasikvietė pokalbio ir paklausė: „Vaikeli, ar tau tikrai patinka šokti?“ Atsakiau: „Taip“. „Žinai, eik ir šok, namus bus kam statyti ir be tavęs.“ Šis žmogus man įvardijo kryptį, matydamas mane iš šalies, stovinčią tokiame amžiuje ant gyvenimo slenksčio.
Todėl aš sakau: svajokime, svajonės pildosi! Dabar, kai keliauju po Lietuvą su programa, skirta Vincui Kudirkai, kai švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, aš sakau: tai ką mes švenčiame? Vinco Kudirkos svajonės išsipildymą, juk jis taip stipriai tikėjo savo svajone.
– Klaipėda – ką šiame mieste matote tokio, ko niekur kitur Lietuvoje neatrastumėte?
– Atrodo, iš karto turėtum pasakyti: jūra. Vis dėlto kai Klaipėdoje gyveni, tai ne jūra, tai – žmonės, nutolę toliausiai nuo Lietuvos centro. Ir čia jie supranta: jeigu pats sau nepadėsi, jeigu pats sau čia nesusikursi įdomaus gyvenimo, tai Lietuvos centras tau tikrai nepadės, nes ir pats turi pakankamai problemų. Žmonės sprendžia patys. Įdomus, prasmingas gyvenimas Klaipėdoje atsiras, jeigu pats jį čia susikursi. Arba kitaip tau belieka tik ilgėtis to, kas vyksta Vilniuje, Niujorke, Paryžiuje ar kitame dideliame mieste. Man gražu žiūrėti, kokie aktyvūs Klaipėdoje žmonės.
– O jūra?
– Gyvenu prie jūros Melnragėje. Rytais, kai anksti tenka keltis ir važiuoti, čia būna ypatinga gaiva, kvapas nuo jūros atsklinda. Audros manęs negąsdina – atvirkščiai, man labai patinka audringa jūra, nuo vaikystės patikdavo.
Mėgstu tolimą horizontą, ne veltui man nemielos kalnuotos vietovės – nes jeigu matau kalnus, man norisi juos perlipti ir pamatyti tą horizontą. O Klaipėdoje jūra visada suteikia tą galimybę. Ir ta jos galia, nežinau... Iš karto norisi deklamuoti Maironį: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis, taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!“
