Rašytojas | Fiodoras Dostojevskis
Mano mėgstamiausias rašytojas yra Fiodoras Dostojevskis, užtikrintai teigė A.Alešiūnas.
„Jeigu reikia išsirinkti vieną, išskirčiau romaną „Broliai Karamazovai“ – neįtikėtinai jautrią ir gilią kelionę į žmogų, jo vertybes, norus, svajones, baimes… Rašytojas taip giliai ir nuoširdžiai pažinojo daugybę įvairaus sluoksnio ir amžiaus žmonių. Turbūt jis turėjo labai jautrią sielą, kuri greičiausiai su bet kokiu žmogumi galėdavo atrasti bendrą kalbą ir pabūti iš esmės. Be to, savo gyvenime F.Dostojevskis buvo patyręs nemažai skaudžių įvykių, dauguma jo nagrinėjamų temų jam pačiam nėra svetimos“, – mąstė aktorius.
Skaitydamas A.Alešiūnas negalėjo patikėti, kad iš tiesų įmanoma taip tiksliai sukurti personažus:
„Vaikai, senutės, ligoti žmonės, nusikaltėliai, benamiai, turčiai, vienuoliai... Visi knygoje atsiradę personažai taip įtikino, kad susikūręs jų portretus galvoje apsigyvenau kartu. Tiesa, ir pats esu vaidinęs Aliošą spektaklyje „Apsėdimas“ (rež. Povilas Makauskas) Valstybiniame jaunimo teatre.“
Pašnekovas įsitikinęs, kad žmogų galima geriau pažinti sužinojus jo mėgstamiausių knygų ir filmų sąrašus. „Nenoriu nuskriausti kitų mylimų kūrinių, todėl pasidalinsiu savuoju penketuku“, – pridūrė jis.
- „Broliai Karamazovai“ (F.Dostojevskis, 1879)
- „Nusikaltimas ir bausmė“ (F.Dostojevskis, 1866)
- „Dieviškoji komedija“ (Dante Alighieri, 1472)
- „Nutikimai“ (Daniilas Charmsas, 1933–1939)
- „Haris Poteris“ (J.K.Rowling, 1997–2007)
Kinas | „Negarbingi šunsnukiai“
„Kai susipažįstu su žmogumi, pasiteirauju, kokie 3 filmai yra jo mėgstamiausi. Jeigu negali tiek įvardyti, tada padidinu skaičių iki penkių. Maniškis mėgstamiausių filmų sąrašas jau kurį laiką nesikeičia“, – pasakojo A.Alešiūnas.
Pirmąją vietą pašnekovo sąraše užima Quentino Tarantino filmas „Negarbingi šunsnukiai“, kurį jis įvardijo kaip itin „platų“, be to, išreiškė susižavėjimą Christopho Waltzo aktoriniu meistriškumu.
„Tai tikro, skaudaus istorijos fakto geroji versija. Atrodo, kad režisierius filme parodė savo paties požiūrį į tą situaciją, tas aplinkybes. Taip, kaip jis pats norėtų, kad būtų buvę. Nors perteikta ganėtinai funky, gylio neatsisakyta. Filme daug ryškių, bet tikrai labai organiškų personažų. Jis praturtintas ne tik istoriniu kontekstu, bet ir keturiomis skirtingomis kalbomis: italų, vokiečių, prancūzų ir anglų.“
Pašnekovas išryškino ir „saldaus keršto, kuris kažkodėl veda į gėrį“ motyvą: „Žiūrovui perteikiamas noras įvykdyti teisingumą už bet kokią – net mirties – kainą. Stebintis gali pasijusti keistai laimingas, kai geriečiai pribaigia blogiukus, „suleidžia visą apkabą“ į mirusį Hitlerio kūną.“
Pasak A.Alešiūno, režisieriaus unikalumas atsispindi ir kitoje jo kūryboje, kaip antai „Vieną kartą Holivude“ (2019).
Aktoriaus filmų penketukas:
- „Negarbingi šunsnukiai“ (rež. Q.Tarantino, 2009)
- „Heaven Knows What“ (rež. Joshas ir Benas Safdies, 2014), „Good time“ (2017)
- „Šventieji motorai“ (rež. Leos'as Carax'as, 2012)
- „Tamsos riteris“ (rež. Christopheris Nolanas, 2008)
- „Šventojo elnio nužudymas“ (rež. Yorgos'as Lanthimos'as, 2017)
Spektaklis | „Meistras ir Margarita“
„Oskaro Koršunovo spektaklis „Meistras ir Margarita“ – tai geriausia, ką esu matęs gyvenime dėl kelių priežasčių.
Pirma – dėl ansamblio, kuris skamba ritmiškai ir tiksliai tarsi vienos širdies dūžiai, taip pat gąsdinančiai ir neįtikėtinai patraukliai. Antra – dėl individualių aktorių darbų.
Nenoriu nė vieno ten vaidinančio aktoriaus sumenkinti, nes visi jie buvo tiesiog nuostabūs. Visgi Dainius Kazlauskas, įkūnijęs Volandą, buvo šiurpinantis, įkvepiantis. Negalėjau atitraukti nuo jo akių.
Man patinka šis spektaklis ir dėl grimo, kostiumų, scenografijos, šokio, apšvietimo. Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas sukūrė kai ką neįtikėtino! Įsiminė momentas, kai žiūrovai visame teatre mato tik raudonai apšviestą Volando veidą“, – teigė A.Alešiūnas.
Muzikos žanras | Rokas
Mėgstamiausio muzikos kūrinio A.Alešiūnas neturi, tačiau atskleidė, kad punk / funk rokas yra mėgstamiausias jo žanras. Jam patinka grupių „Red Hot Chili Peppers“, „The Brian Jonestown Massacre“, „Pink Floyd“, „Nirvana“, „The Ramones“, „The White Stripes“ bei atlikėjų Davido Bowie, Johno Frusciante's kūryba.
Galėčiau vardyti ir vardyti mėgstamus atlikėjus, jų kūrinius, bet išskirti vieno, paties mėgstamiausio, tikrai negaliu.
Paroda | „Helmut Newton Foundation“
„Turbūt 2019 metais Berlyne lankyta ekspozicija „Helmut Newton Foundation“. Moterys… Seksualu, jautru, trapu… kartais provokatyvu, aštru… Jos visos ten gražios ir paliečiančios. Nesvarbu, ar kai ji vaizduojama stipri ir apsirengusi puošniais drabužiais, ar kai parodoma visiškai palūžusios moters mizanscena miegamajame. Daug momentų, užfiksuotų veiksme – gražūs. Labai žavios, gyvos nuotraukos… man patiko.
Taip pat jis mėgo fotografuoti ir įvairius menininkus, pavyzdžiui, Anthony Hopkinsą, Davidą Lynchą, Ralphą Fiennes, Willemą Dafoe, D.Bowie, Jacką Nicholsoną ir daugelį kitų.
Tas vyras tikrai mylėjo savo darbą, buvo labai gabus, be to, tapo įkvėpėju daugeliui fotografų. Norėčiau dar kada nors aplankyti tą muziejų“, – kalbėjo aktorius A.Alešiūnas.
