„Dabar nebe tiek domina atskiri darbai, kiek klausimas, kaip mes visi sugrįšime“, – stebėdamas po pandemijos pamažu atsiveriančius teatrus svarsto kūrėjas, su kuriuo kalbamės apie pastaruosius metus, laukiančius darbus ir nepaliaujamą mokymąsi dirbant su jaunąja karta.
Arvydai, pasidalinkite, kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar, pamažu atsiveriant pasauliui ir vėl sugrįžtant gyviems spektakliams?
Viskas kaip ir tvarkoje – turiu labai daug darbo, nes dabar, kai viskas atsivėrė, visi skuba viską atlikti, užpildyti likusias spragas. Šis laikas gana įtemptas – refleksijoms ir apmąstymams jo nelieka.
Ko gero, šiems dalykams nemažai laiko turėjote visą beveik metų laikotarpį iki dabar – kaip jis jums praėjo, kaip sekėsi prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės, sulėtėjusio gyvenimo ritmo?
Atvirai pasakius, beveik nepajutau, kad tas ritmas sulėtėjo – galbūt persijungė veiklos, neliko spektaklių, tačiau gyvenimas savo intensyvumo neprarado. Žinoma, negaliu sakyti, kad niekas nepasikeitė, bet savotiškai tuo džiaugiuosi, buvo išties daug prisikaupę, ką reikėjo atlikti – padirbėti aplink namus, pabendrauti su anūkais…
Karantinas tapo proga padaryti tai, ko anksčiau nespėdavote?
Bet ir toliau nespėju (juokiasi). Pavyzdžiui, buvau aplinkybių prispaustas atsidaryti feisbuką – dabar yra naujas galvasopis jį susitvarkyti. O vien pažiūrėjus į knygų lentynas, kiek jų čia neperskaitytų stovi... Vien jau dėl to norisi telefoną stumti toliau, bet nieko negali padaryti, pro visur spraudžiasi ir braunasi kiti dalykai.
Nors gyva aktorinė veikla šiuo laikotarpiu beveik visiškai sustojo, jūsų pedagoginė veikla toliau vyko įprastu tempu – dėstote vaidybos studentams, neseniai buvote mentorius Vilniaus mažojo teatro projekte „DramaTest“. Papasakokite, kuo jus žavi darbas su jaunąja karta ir ko iš šio darbo pasisemiate?
Pasakyti, kad pasisemiu naujienų, turbūt būtų per paprasta – juk galima ir kitur tų naujienų pasisemti, kad ir nerti iki ausų į socialinius tinklus. Visgi dirbdamas su jaunimu aš tiesiog nenustoju mokytis – tai yra galimybė mums mokytis kartu. Kai pradėjau dėstyti, man buvo gal dvidešimt devyni metai, tad taip ir tęsiu šiuos savo mokslus – kažko išmokstu, kažką užmirštu... Šis aspektas yra pagrindinis dalykas, laikantis mane šioje srityje. Vien tik mokyti, būti visažinio pozicijoje – nedėkingas užsiėmimas, nes kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kiek daug nežinau. Kiekvienas mes, matyt, nešam po dalelę savo žinių į ateitį – kažkokiu keisčiausiu būdu, kurio mes dar neišmanom, ją perduodam kitiems. Na, o toji begalybė… kartais tenką prieš ją nuleisti rankas, paskui vėl susiimti, nes visada ateina suvokimas, kad visko nespėsi, žmogaus gyvenimas per trumpas, kad viską pažintum ir suvoktum.
Žinoma, visi kartais save raminame, kad viską žinome, nors iš tiesų užtenka pažvelgti į įvairius kūno ir dvasios reikalus – ar tikrai suprantame, kaip jie tarpusavyje veikia, kiek gydo, kas gydo? Dabar jau atsiranda tokių terminų, kaip, pavyzdžiui, muzikos terapija, nors kažkada tai buvo tiesiog lopšinių, darbo dainų dainavimas. Visi dainavo, visi būdavo į tai įtraukiami, nesvarbu, turėjo klausą ar neturėjo, – gal todėl ir atsirado sutartinėse keli balsai (juokiasi). O tai – ir terapija, ir meditacija. Kartais užtenka atsisukti į save ir atsakymus atrasti čia pat, po ranka. Ko mes dažniausiai nerandame šaldytuve? To, kas guli tiesiai po nosim! Panašiai yra ir su kitomis žiniomis.
Kalbant apie naujienas ir mokymąsi iš jaunosios kartos, norėtųsi prisiminti Vilniaus mažojo teatro projektą „DramaTest“, kuriame šiais metais sudalyvavote tiek kaip mentorius, tiek kaip aktorius: vaidinote Gabrielės Tuminaitės videodarbe „Kalno poza“ ir Uršulės Bartoševičiūtės eskize „Kaip jums patinka“. Kokius įspūdžius jums paliko šie kūrybiniai procesai? Kuo šios patirtys buvo prasmingos, galbūt kitoniškos, nei ankstesni darbai teatre?
„DramaTest“ patirtis yra įdomi tuo, kad mes patys save įsivarėme į savotišką kampą – dvi savaitės, ir viskas, ką suspėsi, tą parodyk. Tokie dalykai kartais labai neblogai mobilizuoja dėl to, kad lieka mažiau laiko klausinėti vienas kitą nereikalingų dalykų. Kažkada jaunystėje, kai verčiausi Grotowskio knygą „Towards a Poor Theater“, man įstrigo mintis, kad pirmiausia reikia sužinoti, ko mums nereikės daryti su savo medžiaga. Kūrėjas turėtų elgtis tarytum skulptorius, kuris pasiima medžio ar akmens gabalą ir pirmiausia nukapoja tai, kas per daug, ko nereikalinga. Manau, kad kartais svarbu koncentruotis į reikalingiausius dalykus, nesilepinti gausybe laiko ir galimybe ilgiau pamąstyti.
Žinoma, galimybė susimąstyti irgi yra gerai – dėl to ir pandemija turėjo savo privalumų, nes viską sustabdė. Galima pagalvoti, kad pandemija turėjo savo intelektą ir savo tikslus, nes iš tikrųjų buvome pernelyg įsibėgėję. Tame lėkime kad kartais pagalvodavau – kur bėgam? Nuo ko bėgam? Kas mus vejasi? Šiuo atveju galimybė viską permąstyti buvo labai naudinga. Bet vis dėlto mūsų, aktorių, darbe, egzistuoja toks paradoksas – čia negali per daug mąstyti, nes intelektas išjungia pasąmonę, protas tam tikru momentu užblokuoja veiksmus. Jei žmogaus paklausi, kuria koja jis pradeda eiti, jis, kaip tas šimtakojis, gali susipainioti. Na, o „DramaTest“ yra ta situacija, kai reikia leisti kalbėti pasąmonei bei sukauptai patirčiai – tai, kurią galbūt iš kažkur atsinešame, su kuria ne visada pasišnekame.
Arvydai, pakalbėkime apie pokyčius jūsų kūrybiniame gyvenime – kuriam laikui buvote padaręs pauzę nuo aktyvios naujos veiklos Vilniaus mažajame teatre, tačiau dabar sugrįžtate, galima sakyti, su trenksmu ir esate vienas ryškiausių būsimo sezono scenos veidų. Ko labiausiai šiame teatre pasiilgote, kas labiausiai džiugina, vėl pilna koja grįžtant į trupę?
Negaliu pasakyti, kad būčiau labai atitolęs – vis dėlto seni darbai tebebuvo rodomi, tad buvau labiau pasitraukęs administracine, negu kūrybine prasme, nors, žinoma, tai sumažino ir kūrybinio darbo kiekį. Per tą laiką, kol administracine prasme buvau pasitraukęs iš šio teatro, ir dar dvidešimt metų iki tol, nemažai dalykų keitėsi. Visaip galėjo būti, visaip galėjo atsitikti, nes vyko stiprūs lūžiai; pagrindinis viso šio reikalo iniciatorius pasitraukė ne tai, kad į kitą miestą, bet į kitą valstybę. Tai yra nemažas žingsnis, kuris gali visaip baigtis, tad nenuostabu, kad buvo nutikę visokių svyravimų, sudėtingesnių laikų. Bet vėlgi, yra ta jaunoji karta, kuri perima ir tobulina tai, ką rado. Tai teikia vilties, dėl to ir galima grįžti bendradarbiauti.
Ko iš artėjančių darbų labiausiai laukiate, ko atrodo įdomiausia imtis, kai žvelgiate į artimiausią ateitį?
Šią savaitę „DramaTest“ pradedame naują darbą, režisierės Austėjos Lunskytės-Yildiz „Piteris Panas“. Tai – intriguojanti „Piterio Peno“ interpretacija, kurios adresatas – ne vaikai, o suaugusieji. Vis dėlto, reikia pripažinti, dabar nebe tiek domina atskiri darbai – žinoma, jie įdomūs, turintys galimybę tapti dar įdomesniais, – bet klausimas, kaip mes visi sugrįšime. Šiandien būtent šis klausimas man atrodo svarbiausias. Gana keistai pačios pandemijos pradžioje skambėjo kai kurių žmonių garsiai kartota frazė: „Taip, kaip buvo, nebebus“. Tada galvodavau – žinoma, taip pat jau nebebus, bus kitaip, bet negi taip smarkiai kitaip? Dabar suprantu – gali būti, kad ir smarkiai. Dėl to dabar ir įdomu, kaip seksis susikurti tą kitonišką buvimą, nes mes patys tai turėsime padaryti.
Dabar žmonės daug vargsta dėl to, kad nebėra taip, kaip buvome pripratę – kaip aš čia nenuvažiuosiu pasaulio pamatyti šešis kartus per metus? Gal tai kažkam ir yra labai svarbu, bet gal, jei tai neįvyks, bus išgelbėti kažkiek paukščių, nes pakils mažiau lėktuvų? O gal oras taps švaresnis, kaip nutiko pandemijai įsibėgėjus? Žinoma, suprantu pasimetimą, kad nebebus dalies įprastų dalykų. Tačiau gyvenimas, ko gero, yra apie kažką kito – jis neturi būti kaip koks pastatytas ir nejudantis paminklas. Gyvenimas dabar yra judantis, kintantis ir matyt, kad prie to teks pratintis. Visą laiką reikės būti pasiruošus reaguoti.
