– „Ugnies veido“ Kurtas Tau buvo pirmas didesnis vaidmuo teatre. Ar galima teigti, jog jis subrandino Tave kaip aktorių?
Tai buvo ne pirmas didesnis vaidmuo, o apskritai pats pirmas. Tuo metu man buvo vos devyniolika metų. Kažkokia paradoksali situacija, likimo pirštas: stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įstojau į antrą kursą ir iš karto pradėjau kurti didelį pagrindinį vaidmenį režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje. Buvau jaunas, neturintis jokios reputacijos, nežinomų galimybių aktorius ir gavau tokį vaidmenį. Manau, tai sėkmės dalykas.
Aišku, visų pirma reikėjo įgyti režisieriaus pasitikėjimą. Neturėjau praktikos teatre, net nebuvau išklausęs pakankamai paskaitų, tad repetuoti eidavau tiesiog natūralioje būsenoje, koks esu. Matyt, tai pasiteisino.
– Kažkada Oskaras Koršunovas yra sakęs, jog tu buvai būtent tai, ką jis įsivaizdavo tame vaidmenyje.
– Turbūt. Juk iš „Ugnies veido“ gimė ir „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, ta pati mūsų pora su aktore Rasa Samuolyte.
– Vis blaškaisi tarp šokio ir dramos teatro. Į kurią pusę labiau traukia?
– Anksčiau manęs dažnai klausdavo, kas aš esu, aktorius ar šokėjas? Visuomet atsakydavau, jog būtent todėl ir pasirinkau dvigubą specialybę, kad galėčiau daryti ir viena, ir kita. Dabar galiu pasakyti, kad vis tik labiau aktorius esu. Tiesiog dramos teatre turiu daugiau patirties.
Mano teatrinė mokykla ir buvo Oskaras Koršunovas. Elementariai nebuvo laiko lankyti paskaitų, kad ir kaip žiauriai tai beskambėtų. Repeticijos atimdavo didžiąją laiko dalį. Neįsivaizduoju kaip būčiau galėjęs pasakyti: „Atsiprašau, režisieriau, man dabar paskaitos, negaliu ateiti į repeticiją“.
Aš tai priėmiau kaip dar didesnę aktorinę mokyklą profesionalioje scenoje. Aišku, akademijoje sulaukiau visokių grasinimų. Pamenu, sakė, jog kaip lengvai priėmė, taip lengvai ir išmes. Tiesiog ėmiau ir paklausiau jų, ar man lankyti paskaitas, mokytis dešimtukais ir po to su visais savo dešimtukais išeiti į gatvę, ar jau dabar tiesiogiai dalyvauti tame, kas yra mano profesija. Kažkaip per plauką pavyko išsilaikyti.
– „Ugnies veido“ esmė – kartų konfliktas, jų nesusikalbėjimas. Tokia tema leido atrasti daug asmeniškumų?
– Gyvenime esu kardinaliai priešingas negu mano kuriamas personažas spektaklyje. Šeima, kurią mes vaidiname scenoje, yra kardinaliai priešinga mūsų sukurtai teatrinei šeimai, aktoriams, vaidinantiems spektaklyje. Visų mūsų natūra yra visiškai kita negu spektaklio veikėjų. Dėl to buvo tik dar įdomiau.
Tai pirmas mano vaidmuo, todėl buvo žiauriai įdomu pabėgti nuo savęs ir elgtis taip, kaip gyvenime turbūt niekada nesielgčiau. Provokuoti ir perlaužti save. Tiesiog viską daryti taip, kaip įprastai nedaro Gytis Ivanauskas. Tai buvo didelis iššūkis. Manau, kiekvienas aktorius kurdamas vieną ar kitą vaidmenį nori bent trumpam pabėgti nuo savęs.
– Kurdamas vaidmenis kapstytis po save apskritai nemėgsti? Ar taip buvo tik „Ugnies veide“?
– Vėliau, įgavus praktikos, pradedi kapstytis po save, ieškodamas kažkokių spalvų, kitokių niuansų, galinčių pagelbėti kuriant vaidmenį. „Ugnies veide“ aš aklai pasitikėjau režisieriumi bei vyresniais kolegomis. Kita vertus, kuom daugiau pasitikėti jaunam aktoriui?
Juntu nemenką skirtumą, lyginant koks spektaklis buvo prieš trylika metų ir dabar. Jis žengė žingsnį į priekį. Premjera būna dar žalias reikalas, o bėgant metams subręsta kiekviena asmenybė. Kiekvienas naujas vaidmuo padeda jau esamiems vaidmenims, ir atvirkščiai – esami vaidmenys padeda kurti naujus vaidmenis.
– Kurto vaidmuo buvo pirmas laiptelis, logiškai ir neišvengiamai atvedęs prie Romeo?
– Velnias žino... Kiekvienas vaidmuo pakloja tam tikrą dugną, nuo kurio gali atsispirti kitam vaidmeniui. Jeigu jaunam žmogui dar kurį laiką reikalingas pakilimo takas, tai bėgant laikui jau nebeturi teisės tokio tako turėti. Pakilimo taku tampa visi sukurti vaidmenys ir įgyta praktika.
„Ugnies veide“ bei „Romeo ir Džiuljetoje“ vystomos skirtingos temos. „Romeo ir Džiuljetoje“ visų pirma – labai trumpa, bet labai stipri dviejų žmonių meilė. Tai yra pagrindinis spektaklio variklis ir vedlys. Nesakau, kad „Ugnies veide“ meilės nėra – be abejo, ji yra, tačiau tik paraleliai kartų konfliktui. „Romeo ir Džiuljetoje“ visų pirma – du žmonės, kurie negali vienas be kito. Nemanau, jog Romeo yra keletą metų ūgtelėjęs „Ugnies veido“ Kurtas.
– „Ugnies veidui“ jau trylika metų. Dar ilgai jis bus aktualus ir paveikus? Nejaučiate, jog jau truputį peraugote spektaklyje rutuliojamas temas?
– Man atrodo, tai yra amžina tema. Visai neseniai apie tai kalbėjausi su savo mama. Sakiau jai, jog kai man buvo devyniolika metų ir aš sėdėjau ant spintelės, vaidindamas trylikametį berniuką bei visa gerkle klykdamas, jog tėvai manęs nesupranta, tuomet tai atrodė normalu. O dabar ant spintelės sėdi trisdešimtmetis diedas, o tuo metu aplinkiniai sako, jog vargšas berniukas bręsta. Mama nuramino, jog pati tema yra aktuali ir tokia bus amžinai, nes visi vaikai kažkada tampa paaugliais ir protestuoja.
Kiek mes, seniai aktoriai, tempsime, čia jau niekas nežino (juokiasi). Juk fizinis krūvis yra be galo didelis. Kai man buvo devyniolika metų, aš tik strykt ir tupiu ant spintelės. Dabar jau tenka įdėti daugiau pastangų, bet tai natūralu.
Svarbiausia, kad spektaklis nenusibostų patiems aktoriams. Jeigu taip nenutinka, jis gali gyvuoti labai ilgai. Nieko nėra baisiau kai aktorius vaidina ir jam pačiam neįdomu. Labai nemėgstu chaltūros scenoje – kokio velnio tuomet iš viso lipi į sceną?
Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau balandžio 9 d., Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ pagal Williamą Shakespeare‘ą (rež. Oskaras Koršunovas) – balandžio 11 d., Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3, Vilnius). Abiejų spektaklių pradžia 19 val.
