Užsienio kritikų pripažinimo festivalyje Ispanijoje sulaukusių aktorių laukia dvi akistatos su lietuviška publika – jau vasario 15 d. Vilniuje bei balandžio 12 d. Kaune. Artėjant spektakliams kalbamės su aktoriumi K.Cicėnu.
– Kaip atsidūrei aktorystėje? Kodėl pasirinkai tokią romantišką, bet stabilaus gyvenimo negarantuojančią profesiją?
– Teatru susižavėjau dar būdamas visai mažas. Pamenu, mama kartą nusivedė į lėlių teatrą. Dar dabar pamenu tą šoką pamačius tas mažytes lėles – rodos, tai buvo „Eglė žalčių karalienė“, ir išgirdus žemą moters balsą. Kaip ta lėlė staiga tapo gyva ir įdomi? Tai sukėlė gana baisų, nepažįstamą jausmą, tačiau žadino smalsumą.
Mama nuolatos mane vesdavosi į teatrą. Net nežinau kodėl. Ji gyvenime neturi nieko bendro su teatru, tačiau kartu mes lankydavome operos ir baleto, kitus teatrus. Ji rūpinosi mano kultūriniu pažinimu. Taip pamėgau teatrą. Jau mokyklos laikais susidomėjau Oskaru Koršunovu ir jo spektakliais.
Kilo mintis stoti į aktorystę. Aišku, paskutiniais metais mokykloje turėjau kitokių minčių. Galvojau apie mediciną, teisę. Netgi policiją – norėjau tapti kriminalistu. Visgi, 12-os klasės pabaigoje nusprendžiau: stosiu į aktorystę, bet tik vieną kartą. Jeigu įstosiu – vadinasi, ten mano vieta. Jeigu ne – tuomet daugiau niekada nemėginsiu. Tarsi ieškojau tam tikro Dievo ženklo.
– Nebuvai vienas iš tų, kurie užsibrėžia sau tikslą stoti į vaidybą tol, kol įstos?
– Tikrai ne. Stojant buvo renkami du aktorių kursai – Oskaro Koršunovo ir kito teatro pedagogo. Į pastarąjį net nemėginau stoti. Norėjosi daug ką išmėginti. Mąsčiau ir apie skandinavistiką, ir apie psichologiją… Turėjau visą sąrašą profesijų, kurios vienaip ar kitaip mane domino. Visgi, įstojau į vaidybą. Tie ketveri metai tiesiog praskriejo. Nuolatos turėjau įdomios veiklos, todėl net nepajutau.
– Niekas nesistengė atkalbėti nuo šios minties: tėvai, draugai, mokytojai?
– Kaip bebūtų keista, tėvai nesistengė atkalbinėti. Jie pasakė: daryk kaip tu nori. Turiu vyresnį brolį, kuris visą gyvenimą man buvo autoritetas. Jeigu turėdavau problemą, tiesiog nueidavau pas jį ir man viskas išaiškėdavo. Išeidavau visiškai ramus. Pamenu, svarstydamas aktorystės idėją nuvažiavau pas jį ir sakau: broli, patark, ką man daryti? Jis pamąstė ir nuoširdžiai atsakė: žinai, Kęstai, susirask normalią profesiją. Tada supratau: turiu stoti į aktorinį. Tą akimirką kažkodėl atrodė, jog negaliu jo paklausyti.
– Per ketverius metus nekilo minčių, jog galbūt nereikėjo į tai veltis ir, visgi, brolis buvo teisus?
– Abejonių tikrai kildavo. Priežastys buvo įvairios. Juk per tuos ketverius metus pamatėme ir vidinį teatro pasaulį. Dažnai pagalvodavau, ar man, būnant 193 centimetrų ūgio, vieta tikrai teatre. Ar mano natūra tam tinkama? Ar turiu tam talento? Visgi, kiekvieną kartą eidavau pirmyn. Šiuo metu esu patenkintas tuo, ką darau.
– Dažnas studijas pabaigęs aktorius jaučiasi tarsi išspjautas į niekur. Nesijautei po akademijos tapęs dar vienu nereikalingu žmogumi?
– Mums buvo kiek kitaip. Oskaras skatino kurti – taip diplominiai spektakliai neliko vien tik diplominiais, jie tapo repertuaro dalimi. Jis visą laiką mus skatino pasilikti kartu ir kurti OKT/Vilniaus miesto teatre. Toks režisieriaus pasitikėjimas užkrėtė ir mus.
Žinoma, vieni turi daugiau darbų, kiti mažiau – tai priklauso ir nuo žmogaus. Tokia ta realybė. Mums šiek tiek labiau pasisekė. Aišku, niekas nežino, kaip bus toliau.
– Bjaurus buitinis klausimas – ar pavyksta pra(gyventi) iš aktorystės?
– Manau, aktorius tikrai gali gyventi. Aišku, reikia būti atviram įvairiems pasiūlymams ir nebijoti šalia teatro esančių darbų. Turiu omenyje filmavimus ar įgarsinimus. Tikrai nematau nieko blogo, jeigu aktorius greta darbo teatre imasi panašių darbų.
Aš šiuo metu uždirbu gana kukliai, tačiau jau nuo antro kurso gyvenu savarankiškai. Taip, kukliai, tačiau išsiverčiu. Jeigu nepavyktų pragyventi, ieškočiau papildomų darbų. Kad ir kaip bemylėtum teatrą, gyventi vis tiek reikia.
– Teko imtis su aktoryste nesusijusių darbų?
– Teko, ir nemažai. Dar būdamas paauglys vasaromis su draugu dirbdavau statybose ar naktimis restoranuose nešiodavau baldus. Stodamas į vaidybą dirbau vienoje vyninėje barmenu. Pamenu, eidavau į stojamuosius tiesiai iš darbo, o po jų sugrįždavau atgal. Tai buvo keistas, tačiau įdomus periodas.
– Kiekvienas netgi visiškai kitoks darbas aktoriui yra puiki patirtis?
– Tai labai naudinga. Visiškai nebijau tokių darbų ar replikų, jog dirbdamas ne pagal profesiją krenti kažkur žemiau. Iš tiesų niekur tu nekrenti, o dar labiau save augini.
– Tokiame spektaklyje kaip „Vestuvės“ turbūt neįmanoma sukurti vaidmens prieš tai nepabuvus tam tikrame sociume…
– Kiekvieną kartą ieškau atitikmenų savo aplinkoje. Dar dabar dalyvaudamas giminės susitikimuose atpažįstu „Vestuvių“ situacijas.
– Kaip repeticijų salėje atsirado Sarah Kane „Apvalytieji“? Pajutote, jog tai yra šiek tiek apie jus pačius?
– Pjesę atrado kursiokas Gediminas Rimeika ir pasiūlė kitai bendrakursei Gretai Petrovskytei. Buvome antro kurso studentai. Pamenu, jie klausė manęs, kokį vaidmenį norėčiau vaidinti? Tuo metu Gremas man buvo paskutinėje vietoje – norėjau vaidinti Robiną arba Tinkerį. Gremo tema ir ją lydintis incestas kiek glumino… Visgi, ėmiausi šio vaidmens. Juolab kad mūsų su Greta bendravimas kurse tuo metu kartais primindavo lyg ji būtų mažesnė sesė. Pajutau, jog galime pamėginti.
Pirmą kartą perskaičius pjesę dar gerą savaitę buvo bloga. Atrodė, kad joje tiek daug blogio ir purvo. Esu tikintis žmogus, todėl reikėjo laiko pralaužti tam tikras sienas savo viduje. Nereiškia, jog turėjau atsisakyti kažko savyje – tiesiog teko kiek praplėsti savo požiūrį, labiau domėtis tuo. Labai gražu, kai tokiame purve išnyra tokie skaistūs dalykai. Jutau tam tikrą azartą pasikapstyti po tą purvą ir atrasti gražius dalykus.
1999-aisiais aktorius Arūnas Sakalauskas pirmą kartą perskaitęs Marko Ravenhillo pjesę „Shopping and Fucking“ pasakė: „Man baisu“. Jūsų karta drąsesnė tokioms temoms?
Mes jutome ne baimę, o azartą. Gal kiek nejaukiai jaučiausi mąstydamas apie tokius dalykus, tačiau tikrai nebijojau apie tai kalbėti scenoje.
– „Apvalytųjų“ tikslinė grupė – kam adresuojate spektaklį?
– Nors spektaklio tema tarsi aktualiausia mūsų kartos žmonėms, visgi, labiausiai džiaugčiausi, jei spektaklį pamatytų mūsų tėvų karta. Būtų mano valia, jų kartos žmonėms dalinčiau nemokamus kvietimus. Šią medžiagą būtina pamatyti vyresniesiems.
Taip, mes sulaukiame savo kartos žiūrovų susidomėjimo, dažnai jie prieina prie mūsų bei padėkoja, tačiau man daug svarbiau kiek vyresnės kartos žiūrovų jį pamatys.
Juk Tinkerio veikėjas tarsi adresuotas vyresniajai kartai ir jų stereotipiniam požiūriui?
„Apvalytieji” – tai tarsi jaunosios kartos laiškas vyresniajai kartai.
Sarah Kane „Apvalytieji“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau vasario 15 d. Vilniuje (Menų spaustuvės Juodojoje salėje) bei balandžio 12 d. Kaune (Girstučio kultūros ir sporto centre).
