Aktorius Rokas Petrauskas: „Išvarymas“ man tapo įkvėpimu ir spyriu į minkštąją

Literatūra / Nuo A.Dumas iki V.Normano

Pirmoji knyga, apie kurią pagalvojo R.Petrauskas, yra Alexandre'o Dumas „Grafas Montekristas“. Šį romaną aktorius perskaitė dar paauglystėje ir įvardino jį kaip nuotykių bei fantazijų kūrinį: „Tuo metu tai atrodė kažkas nepaprasto, toks platus pasaulis sukurtas knygoje, kad atrodo sulįstum į knygą ir gyventum.“

Wikipedia Commons nuotr./Alexandre'o Dumas ir jo knygos „Grafas Montekristas“ originalus viršelis

Antroji jo mėgstamiausia knyga yra Jose Saramago „Aklumas“: „Neatsimenu kitos knygos, kuri būtų taip prikausčiusi nuo pradžių iki pabaigos, kaip trileris ar paslaptingas baisus filmas, pagavo ir neatitraukė nė sekundei.“

Trečioji – tai Vilio Normano „Masturbacija“: „Skaitydamas negalėjau patikėti, kad kažkas rašo apie mano vidinį pasaulį: baimes ir problemas. Labai gaila kad nebeturim vieno talentingiausių tikriausių Lietuvos rašytojų…“

Asmeninio albumo nuotr./Vilis Normanas

Kinas / Nuo „Mančesterio prie jūros“ iki „Mažosios būgnininkės“

„Pradėsiu nuo Kennetho Lonergano „Mančesterio prie jūros“, nes tiesiog negalėjau patikėti, kad Holivudas sukūrė tokį trapų ir tikrą, tiesiog aktorinį filmą! Čia perteikiami dialogai, kuriame žmonės, rodos, kalba vienas per kitą ir niekaip nepasiekia vienas kito... Na, ir pati kūrinio tema“, – dalijosi R.Petrauskas.

Aktorius taip pat minėjo režisieriaus Anderso Thomaso Jenseno juostą „Vyrai ir viščiukai“: „Jame vaidino kaip visada nuostabus Madsas Mikkelsenas. O ir neįtikėtini kitų A.Th.Jenseno filmų scenarijai priverčia išsižiojus žiūrėti ir kikenti nuo labai gero, subtilaus humoro.“

„Dar negaliu nepaminėti režisieriaus Parko Chano-wooko serialo pagal Johno le Carré'o romaną „Mažoji būgnininkė“. Peržiūrėjau jį du kartus! Ir abu kartus negalėjau atsižavėti aktoriais, scenarijumi, kurie įsismelkia taip giliai, kad net imi sapnuoti“, – dalijosi menininkas.

Teatras / „Karalius elnias“ ir „Išvarymas“

Keistuolių teatre dirbusio Aido Giniočio „Karalių elnią“ R.Petrauskas matė dar būdamas mokykloje: „Kaip tik nuo tada susižavėjau vaidyba. Žinoma, anuomet dar mažai supratau, bet rodėsi, kad Andrius Kaniava, Vaidotas Žitkus bei kiti tiesiog žydėjo: buvo čia ir dabar, improvizavo, patraukė dėmesį ir taip sužavėjo jaunuolį iš kaimo, kad jis taip pat sugalvojo pabandyti savo laimę šioje profesijoje.“

Keistuolių teatro nuotr./Spektaklis „Karalius Elnias“

Tarp mėgstamiausių teatro kūrinių aktoriui įstrigo Oskaro Koršunovo „Išvarymas“: „Šitą spektaklį pamačiau tik ketvirtais, o gal ir penktais jo rodymo metais. Jau po studijų, kuomet ir pats ėmiausi profesionaliai vaidinti teatre ir kine. Šiuo laikotarpiu buvau praradęs tikėjimą savo profesija, ko gero, tai buvo pirmoji rimta krizė. „Išvarymas“ tapo įkvėpimu ir spyriu į minkštąją.“

D.Matvejevo nuotr./Spektaklis „Išvarymas“

Muzika / Nuo J.Mayerio iki „Pink Floyd“

„O čia jau prasidės nesąmonės“, – paklaustas apie mėgstamiausią muzikos kūrinį kuklinosi R.Petrauskas.

Johno Mayerio atliekama „Slow Dancing In A Burning Room“ jam yra tiesiog labai graži, grupės „Slipknot“ daina „Unsainted“ atspindi skausmą, pyktį, trapumą ir tikrumą: „Kai labai skauda, kartais padeda ištaškyti smegenis.“ O roko klasika tapusių „Pink Floyd“ albumas „The Wall“ pašnekovą vis priverčia prie jo sugrįžti: „Jame kaskart randu ką nors naujo.“

Muziejus / „Orvidų sodyba“

„Prisipažinsiu, kad į parodas vaikštau retai. Mane visada stipriau veikdavo kinas, teatras ir knygos. Todėl šį kartą paminėsiu muziejų Orvidų sodybą, – pasakojo R.Petrauskas. – Tai labai keistas reiškinys, kuriame atsispindi žmogaus ir gamtos santykis. Čia gamta per žmogų sukūrė meną ar žmogus per gamtą? Vienaip ar kitaip būnant ten įvyko stebuklas.“

Butauto Burausko nuotr. / Žurnalas „Legendos“/Orvidų sodyba

Prieš 7-erius metus apsilankęs Edinburgo šiuolaikinio meno centre R.Petrauskas įsiminė parodą su virtualios realybės akiniais: „Dabar gal ir skamba juokingai, mat šį įrenginį tėvai dažnai perka savo vaikams, bet tuo metu tai buvo visiška naujovė. Galerijoje per juos buvo rodomas savotiškas siužetas: žmonės tiesiog griuvinėjo ant žemės, o žiūrovas nesupranta, kas vyksta. Vos už kelių minučių ir pats ėmiau aikčioti! Bandžiau nepargriūti vidury galerijos, nes tave kažkoks nesuprantamas mechanizmas neša per meno pasaulį.“