Teatre muzika perteikiama šviesa, aktoriaus balsu, kūno judesiais; muzika yra virpesiai, tad ji skamba netgi tada, kai muzikos tiesiogine prasme negirdėti. Kai susijungia visi atskiri elementai, sudarantys tą garsoraštį, suskamba įvairialypės ir harmoningos teatro muzikos kūrinys – spektaklis“, – taip ką tik pasirodžiusioje Elvinos Baužaitės knygoje „Tiesos vertikalė“ teigia aktorius, teatro pedagogas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis.
Jo biografija įspūdinga – kaip aktorius brendo daugiau nei keturis dešimtmečius. Jis yra paskutinis Juozo Miltinio studijos mokinys, iš Panevėžio išvykęs į Maskvą ir 1978 m. baigęs Boriso Ščiukino aukštąją teatro mokyklą, grįžęs profesinę veiklą tęsė Klaipėdoje. Netrukus su savo žmona, aktore Velta Žygure ėmė dirbti pedagoginį darbą tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje ir per tą laiką parengė devynis aktorių kursus.
Teatre muzika perteikiama šviesa, aktoriaus balsu, kūno judesiais; muzika yra virpesiai, tad ji skamba netgi tada, kai muzikos tiesiogine prasme negirdėti.
Kaip aktorius kelias dešimtis ryškiausių vaidmenų V.Anužis sukūrė Klaipėdos dramos teatre, tačiau vėliau į savo spektaklius jį vis dažniau ėmė kviesti garsiausi lietuvių režisieriai, o 2011 m. V.Anužis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi. Lygiagrečiai vadindamas ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ir Oskaro Koršunovo teatre, ir Lietuvos rusų dramos teatre, 2017-aisiais jis ėmėsi vaidmens ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. 2016 m. už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą V.Anužiui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš knygos „Tiesos vertikalė“, kurioje aktorius dalijasi savo įžvalgomis apie tai, ką reiškia sukurti vaidmenį ir paskui iš jo išeiti, kaip dera aktoriaus profesijoje vienatvė ir darbas kolektyve, kokia muzikos reikšmė spektaklyje ir kaip ji padeda kurti vaidmenį bei teatrines madas.
Aktorius – orkestras
Sukurti didelį, ideologizuotą vaidmenį, perteikiantį į personažą įdėtą autoriaus idėją, yra labai sudėtingas smegenų ir dvasios darbas. Aktoriuje susilieja žmogus – individas, unikali asmenybė, – scenoje gyvenantis personažas ir dramaturgo sukurtas veikėjas. Tai nepaprastas dalykas. Nesuvokiamas tam, kuris to nepatiria. Tu esi instrumentas!
Iš teksto, iš idėjų, iš analizės, iš repeticijų, fizinio judėjimo sukuri dvasinę būseną. Ji kinta nuo mažiausio prisilietimo: vienokia sėdint, o imi judėti – ir ji jau visai kita. Gali būti tobulai susikaupęs ir pasiekti išsipildymą būdamas vienas, o atsiranda kitų aktorių, kita aplinka, ir viskas subyra – veikia vertinimai. Vėl naujai budavoji, vėl naujai viską sudedi, bet nepabėgdamas nuo esmės – tiesos. Turi būti orkestras – savy surasti ir obojų, ir klarnetą, ir smuiką, ir kt., kad sugrotum tai, ko reikia šį kartą.
Turi būti orkestras – savy surasti ir obojų, ir klarnetą, ir smuiką, ir kt., kad sugrotum tai, ko reikia šį kartą.
Kiekvieną kartą turi pajausti tuos dvasinius instrumentus, suriktavoti, kad jie neišsibarstytų. O juk esi netobulas, sava valia negali padaryti idealiai – negali! Nesi valdovas savo dvasios, kurioje visą laiką stengiesi sukurti orkestrą. Sieki. Ir visad kyla didžiulis nepasitenkinimas, kadangi idealiai to orkestro nesudedi. O privalai! Todėl, kad Strindbergas sudėjo idealiai; todėl, kad Shakespeareʼas sudėjo idealiai. Tas amžinas siekimas... Gražiai Miltinis yra pasakęs: „Čia nieko daug nereikia, tiktai to personažo fantomines mintis įsileist.“
O tu įsileisk, kad gudrus, įsileisk... Kiti klausia: „Kaip tu tą tekstą išmoksti?“ Tai tokie niekai! Kaip nepaleisti to, ką tu suvokei, ką turi savyje ir jau net leidai scenoje gyvent?! Tas momentas – savęs kito sukūrimas yra nepaprastas.
Man labai patinka pirmasis repeticijų etapas, kai sėdima prie stalo, kalbama apie epochą, autorių, jo pažiūras, kūrybinę ir gyvenimo biografiją – kai vyksta užstalės analizė, be galo įdomu. Žinoma, medžiaga turi būti to verta. Tada tiesiog mėgaujiesi, jausdamas, kad visa tai greitai baigsis, ir išgirsi: „Nuo rytdienos ant kojų!“
Apima gerai pažįstama baimė – žvelgi į save lyg pro didinamąjį stiklą ir akivaizdžiausiai matai baisią talento stoką! Kiti aplinkui mato. Išgyveni gėdą. Norėdamas jos išvengti, ruošiesi namuose – dirbi vienas pats su medžiaga ir savimi.
Velta sako: „Tu į kiekvieną repeticiją eini kaip į perbėgą.“ Gal taip ir yra... Paskui šiek tiek aprimsti, atsiranda lengvumo. Neriu į asmenines patirtis ir kitų žmonių pažinimą, ieškodamas nuorodų, kad artėčiau savojo personažo link.
Nežinau, ką mano kaimynai, kai užsidaręs kambaryje repetuoju, ko gero, kad tame bute vyksta kraupūs dalykai. Kol kas jie tyli. Tačiau jeigu ruošiesi spektakliui, vaidmeniui, kuris ilgą laiką nevaidintas, turi pereiti viską su dūšia ir kūnu – garsiai ir gyvai. Teksto žiūrėti man nereikia –atsimenu. Bet kiekviename vaidmenyje tavo materija – kūnas ir balsas – dirba visai kitaip! Jau nekalbu apie tai, kokia kalba – lietuvių ar rusų – vaidini. Viskas kardinaliai skiriasi! Jeigu iš vakaro vaidinai Nataną, o šiandien – Čertkovą ir jeigu nesuvoki pavojaus, kad Natano vaidmens raiška gali „subtiliai, bet žudančiai“ kai kuriose vietose paliesti Čertkovo vaidmens raišką, – negerai. Pažadinti, prikelti ar pašaukti tavyje gyvenantį vaidmenį – tarp daugelio kitų tą vieną vienintelį ir unikalų – kūno, dvasios ir laiko reikalaujantis rimtas darbas!
Pažadinti, prikelti ar pašaukti tavyje gyvenantį vaidmenį – kūno, dvasios ir laiko reikalaujantis rimtas darbas!
Kuriant didelį vaidmenį, visos pastangos yra nukreiptos į tą norą idealiai įsileisti personažo fantomą, tą autoriaus idėją ir, ilgainiui, – tame būti, jau, žinoma, nebeapmąstant, nė kur aš esu, nė kur tas personažas, tas fantomas, – kaip vilną panardinus į raudonus dažus, o tada ištraukus raudonai nudažytą. Kur dažai? O kur vilna? Neaišku. Taip ir aktorius – kur Lyras, kur Nepažįstamasis, o kur žmogus su savo pavarde?..
– Vytai, nagi pakelk galvą, pasižiūrėk į sofitus. Nagi žiūrėk, kabo prožektorius, iš geležies, iš stiklo, iš folijos... Taigi kabo ant strypų ir kabės. Ir kas, kad tu čia dabar bijosi ar nebijosi. Jis kabo – ir tu būk kaip sofitas, stabilus, paprastas, aiškus. Nesusireikšmink ir nesureikšmink.
Toks monologas kartą įvyko tarsi su sofitu, o iš tiesų su pačiu savimi. Ir tai vėliau man beveik dešimtmetį padėdavo – kai atsakomybės baimė suimdavo, ieškodavau scenoje kabančio sofito; pamatau, ir viskas gerai. Pajunti ryšį su aplinka, užmezgi kontaktą, aprimsti. Nors aplinka negyva, bet ramina. Gal dėl to ir ramina, kad negyva?
Spektaklio pradžią nurodo kažkas iš išorinio pasaulio. Ir turi sugroti toje pradžioje, neprarasti to, ką susikūrei, belaukdamas. Laukimas ir išsaugojimas to, ką tu gimdai dabar, čia – labai sudėtinga. O netgi neturi jaustis pastangos, kad triūsi prie šitų vidinių dalykų, žiūrovui nevalia to suprasti, niekam nevalia. Ir tai, ką sukuri – labai trapu ir labai laikina, kaip ir pats aktoriaus menas: išeini, suvaidini ir nieko nebėra; tiek, kiek liko galvose.
Tie virsmai, kuriuos man teko matyti didžiųjų aktorių kūryboje ir Panevėžyje, ir Maskvoje... Kokie jie galingi ir laikui nepavaldūs! Genialūs aktorių darbai gyvena, kol gyvena juos matęs žmogus. Lieka įspaudas atmintyje, kaip genialaus paveikslo ar muzikos kūrinio. Tik paveikslą ar muzikos kūrinį gali dar kartą patirti; tiesa, nevažinėji kas mėnesį į Vatikano muziejus pasigėrėti Rafaelio freskomis – jų teikiantį džiaugsmą išsitrauki iš atminties.
Bendrauji su žmogumi, o tavyje skamba įvairių scenų tekstai, esi kaip cenrtifugon įkištas, sukiesi, tik ne vandenyje, o tekste.
Dažnas klausimas: „Kaip išeinate iš vaidmens?“ Įvairiai, priklausomai nuo vaidmens. Iš vieno išeini gana greitai, net pačiam keista; iš kito – labai sunkiai. Po Lyro man nelabai pavyksta ilsėtis. Žiūri, kad kitą dieną nebūtų svarbių darbų: dieną prieš ir tą pačią dieną dirbi, o po spektaklio nakties neturi – nemiegi. Įdomus dalykas – darbas su smegenimis, ypač kai labai intensyvios repeticijos ir sudėtingi spektakliai. Neišsivaduoji iš teksto, jis visąlaik tavyje – kad ir ką darytum ar kalbėtum, visąlaik sukasi. Bendrauji su žmogumi, o tavyje skamba įvairių scenų tekstai, esi kaip cenrtifugon įkištas, sukiesi, tik ne vandenyje, o tekste. Nebesupranti – kas tai sako? Balso nėra – neišprotėjau, balsų negirdžiu! – bet tekstas eina, aš jo netariu, o jis visąlaik eina. Naktį guli – pervargęs, akys išvirtusios. Nepaleidžia. Taip būna.
Jau buvau užsiminęs, kad kiekvienas naujas didelis vaidmuo yra tarsi naujos kalbos mokymasis. Kaip to pasiekti? Kaip išmokti tą naują kalbą – Shakespeareʼo Lyro kalbą, Strindbergo Nepažįstamojo kalbą ar Lessingo Natano Išmintingojo kalbą, Ivaškevičiaus Čertkovo, Sokrato – kaip išmokti, kad ji visiškai tavęs nevaržytų, kad ir paklustų tau, ir tave vestų? Tai kiekvienam individualu. Suprantu, kodėl anuomet ugdymui buvo naudojamas muštras, mokomasi atmintinai ir kartojama. Tai iš tikrųjų smegenų muštras. Turi išmuštruot save taip, kad ta nauja kalba tau būtų absoliučiai natūralus dalykas, kad Lyro leksika, Natano leksika nereikalautų jokios pastangos. Ogi kai paimi skaityti, ypač tuos senesnius autorius, matai, kad jie iš kito pasaulio, iš kito laiko, jų papročiai kiti, kita esatis. Ir turi įvaldyti šitą kalbą tobulai. Kitaip apie jokius aukštus siekius kuriant vaidmenį nėra ko svajot – laisvės neturėsi ir autorius tavęs neglobos.
Turbūt labai daug išliko iš to mano „dirigavimo“ ir „pamokų vedimo“ – iš vaikystės, tad labai dažnai vaidmenį ruošiu vienas – visiškai vienas. Suprantu, kad vaidmuo keisis, kai išeisiu į sceną, kai bus partneriai, režisierius; bet tai numatydamas ir priimdamas dirbu vienas. Labai daug. Ir labai intensyviai.
Aš individualistas. Man geriau būti vienam. Ir – didžiausias paradoksas! – pasirinkau profesiją, kurioje vienas negaliu nieko padaryti. Absoliučiai nieko! Tačiau viskas susiklostė taip, kad tiesiog turėjau išmokti būti su žmonėmis. Man gera būti vienam, Velta ir sūnūs yra ta pati mano vienatvė. O už šeimos ribų man geriausia vienam. Tačiau teatras yra kolektyvinis darbas didžiąja prasme, turi prisitaikyti, išmokti. Ir viskas, ko išmoksti, teikia malonumą. Kai iš tikrųjų išmoksti, patiri džiaugsmą, pajunti gerumą.
Kodėl ėjau į šitą galerą? Buvo 1971–1972 metai. Po Chruščiovo atšilimo atėjo Brežnevas ir gili gili stagnacija, prasidėjo Stalino laiko reabilitacija. Panevėžio teatre Miltinis dramaturgija tarsi praplėšė visa gaubiančią uždangą: repertuare atsirado Strindbergo, Dürrenmatto kūrinių pastatymai. Taip, galima sakyti, Panevėžyje pradėjo skilti režimo siena. Visa tai negalėjo nepaveikti jauno žmogaus. Atrodė, kad nieko didesnio už teatrą nėra. Tai buvo vieta, kur, atrodė, gali save geriausiai įprasminti. Miltinio kurtas teatro menas buvo nepaprastai galingos įtaigos, tiesiog įtraukdavo. Nieko kito nebesinorėdavo. Viskas, palyginus su Miltinio teatru, buvo menka; atrodė, prasminga ir tikslinga gyventi tiktai teatre.
Aš individualistas. Man geriau būti vienam. Ir – didžiausias paradoksas! – pasirinkau profesiją, kurioje vienas negaliu nieko padaryti.
Dar būdamas aštuoniolikmetis, Maskvoje savo draugui Igoriui Logvinovui pasakiau tokią mintį: „Vienatvė yra natūrali žmogaus būsena.“ Jam tai baisiai patiko. Tada aš vos rusiškai slebizavojau, o jau suvokiau save taip. Ir pagrindžiau. Paskui dar kažkokį eilėraštį pasakiau, iki vakaro šnekėjomės su juo dviese. Apie vienatvę. Tai visąlaik prisimenu. Kiti sako, jog vienatvė tai kančia, man – ne. O jeigu gyvendamas daug susidėjai į galvą, tada gali manipuliuoti laikais, istorijomis, viskuo, žmonėmis, kurie gyvi ar mirę, ar kokie, – nesvarbu, – jie yra tavyje. Gali šnekėtis iki išprotėjimo, džiaugtis bendravimo grožiu. O kokia romantika užplūsta regint gamtos grožį!. Į dangų, į saulėlydį galiu žiūrėti ir žiūrėti…
Spektaklio garsoraštis
Sakoma: negalima menų graduoti, bet man aukščiausias menas yra muzika – nieko nėra aukščiau už ją. Spektaklyje muzika veikia sąmonę – aktoriaus ir žiūrovo. Būna piktnaudžiavimo, kai muzika skamba nuo pradžios iki galo. O ji turi milžiniškos įtakos spektakliui. Tokius atvejus visados atskiri, žiūri ir galvoji: na gerai, išjunkime muziką, ir kas gi šitame spektaklyje lieka? Kas sukurta? Režisieriau, muziką taigi ne tu parašei! O dažnai be jos daugiau nieko ir nėra. Nutildyk Alfredą Schnittkę, nutildyk Antonio Vivaldį, nutildyk Faustą Latėną ir daugiau pastatyme nieko neberasi gero. (Labai nemalonus ir gal netinkamas sugretinimas: išmesk iš kai kurių spektaklių šlykščius stiprius keiksmažodžius – ar išliks spektaklis geras?)
Iš kitos pusės, ar tai blogai? Gal gerai, režisieriau, jeigu neturėjai ir – va! – suradai, iš ko pastatyti spektaklį. Kad ir ne iš savęs, tačiau paveiku. Man – jerunda, jeigu ne iš savęs. Vertindamas galiu būti neteisus, bet labai retai žiūriu spektaklį jo nenarpliodamas, nenagrinėdamas, – profesinė liga! Vis analizuoju, kaip padaryta; stebiu, kaip publika priima.
Muzika kartais pasitelkiama jau repeticijose. Kritiškai vertinu požiūrį, kad muzika palengvina kūrybinį procesą, leidžia geriau suvokti režisieriaus idėją, padeda priartėti prie spektaklio sumanymo. Ne jai skirtas tas vaidmuo! Tai aktoriaus ir režisieriaus intelekto, jų valios ir kūrybinio troškulio dalykas! Man kartais atrodo, kad to labiau reikia silpnam režisieriui, jo pasitikėjimui sau ir kitiems skleisti, o ne aktoriui. Pradedantiems aktoriams gali atrodyti, kad muzika padeda pajusti atmosferą, autoriaus kūrinyje įprasmintą emociją. Bet tai gali būti tokia klaida ir nesąmonė. Be analizės! Man repeticijose muzika – kaip palaikančioji – gali būti, gali nebūti, nes žinau, kad spektaklyje ji bus kitokia ir kitaip turėsi būti su ja.
Pradedantiems aktoriams gali atrodyti, kad muzika padeda pajusti atmosferą, autoriaus kūrinyje įprasmintą emociją. Bet tai gali būti tokia klaida ir nesąmonė.
Vaidina žmogus spektaklyje, žiūri iš šalies į jį ir atrodo: ne ypač stiprus aktorius, ne ypač stiprus vaidmuo – nieko ypatingo. Ir praeina kiek spektaklių, žiūri: visai neblogai vaidina; praeina dar kiek laiko – vaidina gerai. Aktoriaus dvasios darbas, jo raiškos visuma: balso ir judesio, kūno ir sielos virpesiai sukūrė jo indėlį spektaklio laike ir erdvėje ir ne tik skleidžia jį patį, o ir maitina jį, turtina. Taip juo prisipildo paties sukurta erdvė – jai atsiduoda ir pats iš jos gyvena. Galiausiai tiesiog pasakai: „Jis sukūrė vaidmenį!“ Gyvendamas turtingoje ir galingoje Teatro Muzikos Visatoje. Gal turėjo daug ko atsižadėti, paaukoti, kai dar niekas, net atidžiai žiūrėdamas, nematė ir neįsivaizdavo to, ką jis kūrė jau tada. Primityviai galima pasakyti: įsivaidino. Ką reiškia „įsivaidinti“? Kad ta muzika, kuri skamba iš tavęs, darytų stiprų poveikį; kad to poveikio kokybė būtų visai kitokia, negu buvo pačioje pradžioje, kol dar mėšlą krovei, kad išaugintum. Taip, tai išlaisvina, nes ta muzika yra tavo sukurta, ji skamba, ji tau baisiai pažįstama, ji tiesiog tava, išnešiota.
Tiesa kūrybos žemėje
(...)Mano visi didžiausi vaidmenys – tai buvimas tiesos vertikalėje: neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną; tada kyli ir kentėdamas tiesiesi į ateities aukštį, nes tiki, kad tiesa yra ten. Svarbiausia, kad būtų tiesa. Ir kad būtų įdomu. Privaloma suderinti šiuos du dalykus. Būtent – pristatyti tiesą teatre; nepaisant visko, tai – mano žemė. Pristatyti tiesą taip, kad ją žiūrėtų liaudis – tai mano tikslas kūryboje.
Neapkenčiu menininkų apsimetėlių, grynuolių, prakeiktų davatkų, fariziejų! Ir jų globėjų. Tokių bjaurybių esu gyvenime matęs tiek, kad visas gerumas ir atlaidumas, kuris turėtų vešėti pasiekus brandą, manyje dingsta. Tų parazitų sutikau ir 1978-aisiais, ir dabar, 2020-aisiais, sutinku. Kaip iš savęs išmušti visą įniršį ir siutą, kurį pagimdė savanoriška bendro choro cenzūra: „Niekada nepasakykite „Karalius yra nuogas“, kai matote, jog Karalius yra nuogas, nes tik tada būsite laikomas tinkamu gyventi teatre!“??? Noriu pas Hedą Gabler. Į laisvę.
Mano visi didžiausi vaidmenys – tai buvimas tiesos vertikalėje: neri į gylį, kad suvoktum praeitį, atvedusią į šiandieną.
Nekenčiu tarnybos, tarnystės teatre. Aš nesu tarnas. Tačiau suprantu, kad be jos – neįmanoma! Ir pats ilgą laiką buvau tarnas teatre, dabar taip pat, kai reikia, tarnauju. Nuolatinis darbas masuotėse, maži vaidmenys – epizodukai aktorių užmuša. Dideli, pagrindiniai vaidmenys, nors ir kokie nežmoniškai sudėtingi, išvarginantys, patenkina vidinę kūrybinę ambiciją, kad sugebėjai, suvaidinai; taip patiriama satisfakcija. Tačiau yra ir ta teatrinė tarnystė. Tiesiog privalai tai atlikti ir dėl to netapti nelaimingu. Visados turi projektuoti save dideliam vaidmeniui ir būti jam pasiruošęs. Aktorius privalo išsaugoti savyje šviesą ir kūrybinės dvasios ambiciją.
Baisiausia, kai supranti, jog aktorius nesuvokia, kas jis ir kur yra, ką ir kodėl daro. Tokį aktorių reikėtų vyti lauk iš teatro. Ir nieko jam neduoti – net patvirtinimo, kad dirbo teatre. Baisu, kiek begėdžių dengiasi tuo vardu, nuvertina jį, tą aktoriaus vardą! Vaidybos mene – krytis, vardo garbė apgailėtina, ir tai jau įsigalėję, normalu. Tyčiotis, juoktis iš aktoriaus kaip nevisaverčio ir ydomis aptekusio visuomenės žmogučio, nelabai protingo, moraliai žlugusio, paskendusio beviltiškoje savojo proto kūryboje – tai tendencija! Skaudu, bet tai tiesa – tokio aktoriaus labai daug! Jis lemia XXI a. Lietuvos aktoriaus paveikslą.
Kai išgirstu: „Viską reikia vaidinti be žodžių, tik tai yra tikrasis teatras, aktoriaus išbandymas, didysis žmogiškumas, beldžiantis į amžininko sielą, apdergtą žodžių melu per metų metus.“ Arba: „Nieko nevaidinsim. Būkim tokie, kokie esame. Jokio teatro. Viską darykime natūraliai.“ Arba (dabar tai kaip ir privaloma sąlyga): „Ponai, viską visi kursime kartu – visi būsime ir scenografais, ir dramaturgais, ir režisieriais, ir aktoriais vienu metu.
Taip, be žodžių galima daug, labai daug ką sukurti ir duoti žmogui. Bet žmogų nuo viso kitų pasaulyje skiria būtent jo gebėjimas kalbėti. Turime unikalų įrankį – jis mums duotas, o mes jį išmetame. Kodėl?! Todėl, kad jo nesuvokiame ir nemokame juo kurti?!
Kūrėjo šauksmas: „Tik nieko nevaidinkit!“ – liudija teatre įsigalėjusį paklydimą – diletantizmą, šarlatanizmą arba saviveikliškumą. Tai vis mados apraiškos.
Panevėžietiškai, šiaulietiškai, žemaičių ar dzūkų tarme, švepluoji, grebluoji – turi būti suprantama. Žiūrovas turi gauti iš tavęs žodinę informaciją – rūpinkis! Pasirink manierą, stilių, bet šnekėk taip, kad būtų suprantami žodžiai. Ne tu gi parašei tuos žodžius – parašė Shakespeareʼas ar Pirandellas. Tai kokią turi teisę juos išsakyti nesuprantamai?! Mane patį nežmoniškai nervina, jeigu nesuprantu ar negirdžiu kalbos.
Siaubinga, kai aktorius pats gėrisi savo balsu. Tai visuomet juntama. Daug aktorių turi gražų balsą, jie išeina į sceną ir kalba gėrėdamiesi savo balsu. Jie girdi savo balsą, patys jį vertina ir grožisi. Jiems atrodo, kad kiti to nemato, nesupranta. O ką – vargšui žiūrovėliui to ir užteks? Tavo aksominio tembro, nuo kurio tik tau gera? Gėrėjimasis savimi nemalonus kitiems, atstumia.
Kūrėjo šauksmas: „Tik nieko nevaidinkit!“ – liudija teatre įsigalėjusį paklydimą – diletantizmą, šarlatanizmą arba saviveikliškumą. Tai vis mados apraiškos.
Mada labai žalinga daugeliu požiūrių. Mada susijusi banda, užmuša žinojimą, užmuša praeitį, užmuša atmintį, tobulėjimą jos poveikiui pasiduodama aklai. Kad atpažintum madą, turi žinoti pamatą. Tiktai tada gali atpažinti. Būk madingas! Aš visąlaik už madą! Bet turi daug daug žinoti, kas buvo, ir išmintingai nujausti, kas galėtų būti. Kad netaptum apgailėtinai juokingas pasidavęs madai.
Kalbant apie teatrines, režisūrines madas, tiesiog džiaugiesi, kai nebematai projekcijų scenoje, negirdi šlykščių vulgarybių, nematai nuogo žmogaus ar „scenografijos“ iš vienos kėdės ir vieno stalo. O kartais pasirenkama kokia nors tema, pavyzdžiui, „Potvynis“ arba „Rytą įspindusi saulė“, ir: „Statysime spektaklį! Integraliai ir tarpdiscipliniškai – menų industrijos inovacija, siekiant įvairovės! Žodžiu, kursim! Visi! Kartu! Aktoriai tegul neša etiudus, atrinkinėsim.“ Nors nė man tai rūpi, nė man to reikia, nė kam iš mūsų tai aktualu. „Potvynis“ ar „Rytą įspindusi saulė“ yra gerai, net labai, bet – o kas dramaturgas? Autorius, kuriam iš tikrųjų įspindęs saulės spindulys iš ryto yra svarbus, galėtų parašyti puikų kūrinį. O jeigu nėra – to, kas kraustosi iš proto, kas kariasi dėl to įspindimo ar patvinimo, – tai prastai su tuo „Potvyniu“ ar „Rytą įspindusia saule“! Kas apsidirbo? Visi! Vadinasi– niekas! O jeigu netyčia pavyksta, visada atsiras, kas pasakys: „Aš tai padariau.“ O kas tau sunešė visa tai? Kas?! Aktoriai! Tokioje kolchozinėje kūryboje labai tinka ant jų joti ir juos čaižyti. Be abejonės, yra pasitenkinančių tokia aktoriaus dalia.
turi daug daug žinoti, kas buvo, ir išmintingai nujausti, kas galėtų būti. Kad netaptum apgailėtinai juokingas pasidavęs madai.
Siutas ima girdint: „Pristatysime spektaklio kūrėjus: režisierius, scenografas, kompozitorius, choreografas. O čia – aktoriai.“ Aktoriai – atseit ne kūrėjai! Išmintingas režisierius visų pirma nusilenkia aktoriams, ir ne formaliai, o iš tiesų; režisieriai nori valdyti ir jie turi tai daryti, tokia lyderystės sudedamoji dalis. Tebūnie! Bet noras valdyti neturi dominuoti. Ypač jauni žmonės įsivaizduoja, kad atsisėdus prie režisieriaus stalo tampama viršesniu. Būna ir atvirkščiai – „Esu savas, už nieką neatsakau, aš lygiai tiek pat išmanau kiek ir jūs.“ Tai kodėl tu prie stalo?! Kam tavęs reikia?!
Baisiausiai nekenčiu valdžios… Per savo gyvenimą gerai teko pažinti tą žmonių padermę. Jie, tartum seni ožiai jaunuolyne, viską gadina. Jie stoja skersai kelio kiekvienam laisvam žmogui, kur tik šis pasisuktų… Geriausia būtų, sakyčiau, juos išnaikinti, kaip ir kitus kenkėjus, taip šaukia Henriko Ibseno „Visuomenės prieše“ Tomas Stokmanas. Ir aš jam visiškai pritariu dėl ožių – kai žmoguje nebelieka nieko, tik valdžios troškimas.
Kiekvienas kūrybinis procesas baigiasi, įvyksta premjera, ir visados vaidinant spektaklio Tėvynėje – jo sukūrimo vietoje – ar kituose teatruose – gastrolėse Lietuvoje, užsienyje – laukia nusilenkimai. Man, kaip aktoriui, jie labai skirtingi. Jeigu esi nepatenkintas tuo, kaip suvaidinai, tada nori, kad viskas baigtųsi kuo greičiau. Nesijauti vertas, nieko nepadarei, dėl ko turėtum eiti lenktis. Už tokį darbą niekas tau dėkoti neturėtų. Deja, būna tokių spektaklių ir tokių vaidmenų.
Kai tavo tikras nusilenkimas sukelia publikos spontaniškus aplodismentus, gauni tokį energijos pliūpsnį, kuris pakylėja, užplūsta begalinis gerumas.
Būdavo, skaičiuojame – kiek kartų kvietė publika. Tai galima išprovokuoti – dar nesibaigia aplodismentai ir dar kartą išbėgi, nusilenki. Dar tęsiasi, išbėgi ir dar kartą... Iki dešimt kartų taip sužaidi aplodismentais, ir tada, galų gale, vienuoliktą kartą pakeli publiką, kuri net neketino stotis.
Kai tavo tikras nusilenkimas sukelia publikos spontaniškus aplodismentus, gauni tokį energijos pliūpsnį, kuris pakylėja, užplūsta begalinis gerumas. Pasidaro šviesiau.
Panevėžio dramos teatre Miltinio laikais nusilenkimo nebūdavo. Kad nesugriautų to, ką teatras visą vakarą kūrė žmogui.
