Ir kažkas man galvoje nesusieina. Tiesiog kažkurioj vietoj užtrumpina.
Socialiniai tinklai pilni įrašų, kad visos esame gražios, nepaisant to, kiek metų nugyvenome. Aktorė Pamela Anderson naujos populiarumo bangos sulaukė, kai nustojo dažytis ir visam pasauliui parodė savo raukšleles. Jau net reklamose, kurias pripratome kaltinti dėl nerealių grožio standartų kūrimo, pasirodo įvairesnio amžiaus modelių.
Kritikuoti išvaizdą – prastas tonas, body shaming. Mes propaguojame body positivity – mylime save su visomis raukšlėmis! Juk taip? Ar ne?
Man 36 metai. Neatsimenu, kada Vilniuje mačiau savo amžiaus moterį raukšlėta kakta. Dar neseniai maniau, kad botoksas – tai kažkas, ką išgali tik Cher. Dabar jį leidžiasi nė 2000 eurų per mėnesį neuždirbančios projektų vadovės. Kalbuosi su biuro administratore ir stengiuosi nespoksoti į jos kaktą, tokią kietą, kad laisvai įkaltum vinį.
„Žinok, pas mus, jei virš 30 metų, tai turbūt jau visos leidžiasi“, – sako viešųjų ryšių agentūroje dirbanti draugė.
Štai toks tas mūsų body positivity, kuriuo apverkėme visą internetą.
Injekcijos jau nebėra kažkas išskirtinio, o kai kurioms moterims tai – tiesiog higiena, kaip plaukų šaknų dažymas ar ilgalaikis manikiūras.
Kažkoks kognityvinis disonansas. Į vieną ausį tau šnabžda, kaip reikėtų save priimti, o kita girdi pasiūlymą susileisti į kaktą toksino, nes pasekmes lengva nuspėti: jeigu nesusileisi, būsi vienintelė sena milenialsė visame pasaulyje – visų kitų kaktos bus kietos, o tavo – ne.
Pati porą kartų bandžiau botuliną. Dabar manau, kad tai dariau ne dėl raukšlės kaktoje, o dėl to, kas tuo metu glūdėjo galvoje. Nuotaika buvo prasta, jaučiausi pervargusi ir iščiulpta. Norėjosi savyje ką nors greitai pataisyti, taigi pataisiau raukšlę. Po procedūros stebėjau, ar raukšlė tikrai nyksta, o paskui pamiršau. Didumą laiko apie tai negalvoju, apskritai, nesu iš tų, kurios daug ašarotų dėl išvaizdos. Bet praeina metai kiti ir vėl šauna mintis: velnias, viskas taip sušikta, gal bent botokso susileist? Akcija, 70 eurų į raukšlę, negi čia daug už jaunystę?
Grožio klinikoje sutikau pažįstamą intelektualią moterį, kuri mane išvydusi išraudo taip, lyg ketintų darytis mergystės plėvės atstatymo operaciją, nors atvyko tik eilinei botulino injekcijai. Kad reguliariai naudoja botuliną, giriasi nebent klinikas reklamuojančios influencerės.
Savęs priėmimo tema jau tokia atsibodusi, atrodo, viskas iškalbėta, o kai pažiūri atidžiau, matai, kad kuo toliau, tuo mažiau aišku. Tiksliau, taip neaišku, kaip dabar, dar niekada nebuvo. Jau drąsiau kalbame apie alinančias dietas, mitybos sutrikimus. Neabejoju, kad greitai prabilsime apie psichologinę priklausomybę nuo botulino. Amerikiečiai ir britai jau kalba, tuoj ateis pas mus. Jau atliktas ne vienas tyrimas, įrodantis, kad botulinas gali sukelti priklausomybę: efektas laikinas, vadinasi, po to norėsi vėl. Taip, čia daug psichologinių niuansų. Ne visos grožio procedūros duoda norimą rezultatą. Po to seka nusivylimas ir dar didesnis nepasitenkinimas savimi, apie kurį nėra su kuo pasikalbėti, nesgi nenori sakyti, kad svajojai pavirsti į dvidešimtmetę gražuolę, o pavirtai į keturiasdešimtmetį driežą.
Aš neturiu argumento, kodėl botulinas yra blogai, kol medikai nepasakys kitaip. Netgi nežadu, kad pati jo niekada nenaudosiu. Tik kartais apima jausmas, kad pusė Vilniaus moterų vaikšto tarytum nufotošopintos, ir tada ima atrodyti, kad ir tau to fotošopo reikia. Pamažu įprantame prie dailesnių veidų, o kokiu būdu jie tokie dailūs, tarytum nebesvarbu. Gal netolimoje ateityje botuliną laikysime tiesiog savo vonioje prie dantų šepetėlių indelio?
Su draugais jau turbūt spėjote nusistebėti, kokios senos nuotraukose atrodo mūsų močiutės, kurioms tada buvo vos penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų. Su skarutėmis, pilkos, raukšlėtos – mielos, bet sutikit – senos. Vėlgi – ne visos, bet tendencija tokia. Akivaizdžiai matosi, kad mes, milenialsai, atrodome jauniau nei tokio amžiaus atrodė mūsų tėvai ar juo labiau seneliai. Mes gyvename sveikiau, rengiamės gražiau, pasaulio matome daugiau, visa tai atsispindi išvaizdoje, bet spaudimas neturėti raukšlių yra kažkoks per didelis. Tiesiog pati jį jaučiu. Jūs ne?
Įdomu, kur visa tai nueis, kaip šitas didžiulis botulino populiarėjimas atrodys iš laiko perspektyvos. Išgyvename milžinišką kultūrinį reiškinį, kuris viešai reflektuojamas nebent tada, kai influencerei po injekcijos paralyžiuoja smakrą.