Džiaugiasi sėkme Kuboje
Fantastiško grožio vietų Lietuvoje netrūksta, tvirtina fotomenininkas, išgarsėjęs fotografijų albumu „Neregėta Lietuva“, o pastaraisiais metais daug laiko dirbantis egzotiškuose kraštuose.
„Egzotika yra gerai. Aš manau, kad žmogui reikia palyginti ir pajausti, koks didingas pasaulis. Labai svarbu, kad kiekvienas pamatytų tos įvairovės. Gyvendamas vis tiek susidėlioji savo vertybes ir jauti kažkokią atramą ten, kur tu esi gimęs, užaugęs ir kur tavo šaknys“, – teigė fotomenininkas.
Anot jo, bręsdamas žmogus ima vertinti ir keturis skirtingus sezonus Lietuvoje, nes įvairovė labai svarbi.
 |
| Organizatorių nuotr./Mariaus Jovaišos fotografija „Salelė Sartų ežere“ (iš fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ |
M. Jovaiša pripažįsta jaučiantis vis stiprėjančią trauką ir ryšį su namais. Nors prieš 10 metų fotomenininko gyvenime būta ir siekimo pabėgti, išvažiuoti ilgesniam laikui, sukurti verslą ir naują gyvenimą kur nors toliau – Australijoje ar Amerikoje. Susiklostė viskas taip, kad dėl kūrybinių kelionių, fotografavimo, albumų leidybos dabar fotomenininkas pusę laiko praleidžia Lietuvoje, kitą pusę – tolimose šalyse. Nuolat grįžta į Kubą, kurią vadina muziejumi po atviru dangumi, kur sustingo 1960-ieji metai. O vieną iš priežasčių fotografuoti šią šalį įvardina tai, jog niekas niekada to nėra padaręs.
„Bėgiojimas žmogui yra natūralus dalykas. Kiek man teko suprasti ir skaityti įvairioje literatūroje, mes net sukonstruoti tam – bėgti, eiti. <...> Iš tikrųjų, žmogus gali bėgti toli ir ilgai, kaip joks kitas gyvūnas“, – įsitikinęs fotomenininkas.
„Ten – griežta komunistinė santvarka ir milžiniška biurokratija. <...> Vien leidimo gavimas užtruko 2 metus. Daug kas, kas su Kuba turi kokių nors reikalų, taip nieko ir negauna. <...> Specialiai buvo nupirkta skraidyklė, nuo 2012 m. gruodžio aš pradėjau ja skraidyti ir fotografuoti“, – pasakojo M. Jovaiša.
Pastaraisiais metais M. Jovaiša fotografavo Belizą, Meksiką, pradėjo dirbti Italijoje, ateityje ketina imtis vienos iš Amerikos Valstijų (JAV) vaizdų. Galbūt vieną dieną „Neregėta Lietuva“ atgims iš naujo. Juk, pasak fotomenininko, ir šalis keičiasi, ir techninės galimybės, ir jo paties braižas.
Susižavėjo sveika gyvensena
M.Jovaiša prabyla apie kintamumą – prisipažįsta, pastaruoju metu išgyvenantis įdomias transformacijas, susijusias su sveika gyvensena. Jau daugelį metų fotomenininkas bėgioja, kartu atranda naujus kelius ir maršrutus. Žiemą užšalusiu ežeru nubėga iki pat Trakų pilies. Tačiau teigia, kad niekada nebėgiojo taip ryžtingai bei sistemingai, kaip dabar. Jau antri metai kasdien M.Jovaiša įveikia po 10–20 km ir nuolat gilinasi į naujos gyvensenos būdo subtilybes. Tai ir knygos, žmonės, varžybos, bėgiko įgūdžius tobulinančios treniruotės
„Bėgiojimas žmogui yra natūralus dalykas. Kiek man teko suprasti ir skaityti įvairioje literatūroje, mes net sukonstruoti tam – bėgti, eiti. <...> Iš tikrųjų, žmogus gali bėgti toli ir ilgai, kaip joks kitas gyvūnas“, – įsitikinęs fotomenininkas.
M.Jovaiša dar nedalyvavo tokiose varžybose, kurios trunka, pavyzdžiui, 24 valandas, tačiau būdamas įvairiose šalyse, dalyvauja ten vykstančiose bėgimo šventėse. Sausio mėnesį Majamyje M.Jovaiša nubėgo pirmąjį oficialų savo gyvenime maratoną. Neslepia – buvo sunku.
„Tai buvo pirmas maratonas. Man gyvenime iš pirmo karto nedaug kas pasiseka. Tai pirmą kartą iškepu prisvilusį blyną ir bandau, patiriu klaidos jausmą, tada suprantu. Majamyje bėgau per greitai pačioje pradžioje. <...> Manau, kiekvienas patyręs bėgikas pasakytų – svarbiausias organas šiame sporte yra smegenys“, – atvirai kalbėjo M.Jovaiša.
Fotomenininkas pridūrė, kad bėgime labai svarbi yra ir patirtis bei savo kūno pažinojimas – tik tada jausiesi užtikrintai.
Įveikė ir ultramaratoną
Prieš kelis mėnesius Kuboje M. Jovaiša su bičiuliais suorganizavo ultramaratoną – 53 kilometrus įveikė per 6 valandas ir 11 minučių. Sako, visą laiką žinojęs, kad šį atstumą tikrai įveiks, o jei prireiktų – ir parbėgs atgal.
„Gerai, kad tai padariau, dabar kiekvienas maratonas man bus daug paprastesnis“, – džiaugėsi fotomenininkas.
Jau užsiregistravęs dalyvauti dar į kelis maratonus, M.Jovaiša vertina bėgimą ir tuo, kad tai gali būti užsiėmimas visam gyvenimui, juk sakoma, kad ištvermė – bėgimui reikalinga savybė – susiformuoja nuo 40 metų.
M. Jovaiša dar pradėjo gilintis į triatloną, susidedantį iš plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo. Todėl jo planuose įrašytos ir 100 km dviračių lenktynės, vyksiančios Kolorade. Fotomenininkas prisipažįsta ieškojęs teisingos gyvensenos, kuri suteiktų ritmą, atramą ir galbūt net režimą.
 |
| Neregėta Lietuva |
„Pradėjau rūkyti labai anksti – kokių 15 metų. Pradėjau ir rūkiau gana ilgai. Mesdavau, kelerius metus nerūkydavau, paskui vėl pradėdavau. Supratau, kad reikia rūkymą nutraukti. Manau, rūkymą pakeisti tokiu ritmingu sveikos gyvensenos užsiėmimu – labai geras būdas“, – teigė M. Jovaiša.
Sveikame kūne – sveika siela
Toks gyvenimo būdas, tvirtina M. Jovaiša, atveria duris švaresnėms mintims ir idėjų gausai. Atsirado domėjimasis mityba ir nuo praėjusių Kūčių Mariaus racione liko tik augalinis maistas.
„Iš gyvulinio maisto valgau tik medų – tuo ir skiriuosi nuo tikrųjų veganų. Nemėgstu šito žodžio, jis kažkoks pseudoreliginis. Man daktarai jau seniai buvo išaiškinę, kokį švelnų ir neriebų maistą reikia valgyti. Man kažkada atrodė – tie žmonės, kurie, pavyzdžiui, žaliavalgiai, yra tolima egzotika. Iš tikrųjų, viskas labai paprasta. Sakau – tai darau ne iš kažkokių religinių ar ideologinių įsitikinimų. Jeigu kas nors pasikeis ir jausiuosi gerai kiekvieną dieną valgydamas kiaulę – valgysiu kiaulę“, – apie mitybos įpročių pokyčius pasakojo M.Jovaiša.
Motyvacija – pavyzdys vaikams
Puoselėjome sodybos aplinkoje Marius parodo dar vieną kampelį, kuriame bus auginamos daržovės, ir paaiškina – pajutęs norą skirti dėmesio tokiems tradiciniams dalykams, kurių niekada nedarė – pavyzdžiui, žemdirbystei.
„Tai – mano pirmosios lysvės, kurioms iškasiau visą velėną, supurenau, suformavau, dabar lieka sodinti“, – pasakojo fotomenininkas.
Sodinti kaštonus, klevus, ąžuolus, liepas, beržus M. Jovaiša apytuščiame sodybos sklype pradėjo prieš kelerius metus. Ąžuolų sodinimo idėja prisidėjo ir prie Lietuvos tūkstantmečio minėjimo: už specialaus leidimo albumo „Neregėta Lietuva“ kiekvieną nupirktą egzempliorių pasodinamas vienas medis Tūkstantmečio ąžuolų giraitėje, Kėdainių rajone. Dabar ten auga jau daugiau nei 20 tūkst. ąžuolų.
Beje, M.Jovaiša su žmona Brigita prieš kelis mėnesius sulaukė trečiosios atžalos – sūnaus Antano. Fotomenininkas pripažįsta – tai, kad vaikai matytų įkvepiantį ir sveiką pavyzdį, esanti stipri motyvacija gyventi geriau ir sveikiau.
„Man visada patinka atrasti ir išmokti ką nors naujo. Visą gyvenimą mokiausi ir tikiuosi, kad visą likusį gyvenimą mokysiuosi“, – tikisi pašnekovas.
