Keturiasdešimt dviejuose didelėse ir šimte mažų nespalvotų fotografijų – Vilniaus vaizdai, kokių dabar nebepamatysi, ir vilniečiai menininkai tokie, kokie buvo 1964-1993 metais. Ir viskas tose fotografijose autentiška: veidai, pavardės, datos ir net pačios nuotraukos, pačios menininkės prieš dešimtmečius atspausdintos iš fotojuostos...
O gal tos nuotraukos tokios autentiškos, kad nespalvotos, kad spalvos neužgožia Vilniaus senamiesčio sienų faktūrų, natūralių portretuojamų žmonių veidų išraiškų ir pozų...
Atvykusi parodos pristatyti A. Jacovskytė sakė daugiau per fotografijas, o ne žodžiais bendraujanti su žmonėmis. Net ir dabar ji draugus, pažįstamus sodinanti į tam tikrą vietą savo kambaryje, kad nufotografuotų ne skaitmeniniu fotoaparatu.
– Esu pirmos kartos vilnietė, nes prieš karą mano tėvai gyveno Kaune, o tėvo tėvas yra kilęs iš Kaišiadorių, mano motina iš Ukmergės. O mano visas gyvenimas yra Vilniuje. Man kitos erdvės, galima pasakyti, neįsivaizduojamos, ypač dabar.
– Paroda – tai meilės Vilniui prisipažinimas?
– Neišvengiama tokia potekstė – tai ir Vilniaus veidai, ir šio miesto žmonių veidai. Fotografuoti pradėjau nuo 11 metų. Ir tai, kas jau tada buvo nufotografuota, išsaugota. Tikriausiai. Aš nesidomiu savo paauglystės fotografijomis, savo juostomis, bet manau, kad man neatėjo į galvą mintis jų išmesti. Juk visą procesą dariau nuo pradžios iki galo – fotografavimas, juostų ryškinimas, nuotraukų darymas.
Tose ankstyvosiose nuotraukose yra mano klasės draugai, pasivaikščiojimai su klase. Ir šioje parodoje yra keletas mano klasiokų.
Aš darydama šias nuotraukas, kurios eksponuojamos, negalvojau, kam jos daromos. Man buvo malonumas pats fotografavimas – fiksavimas tų žmonių, to kažkokio momento, to pasivaikščiojimo, pats jų darymo procesas.
Yra toks terminas, apibūdinantis žmones, kurie moka viską labai verbalizuoti (išreikšti žodžiais), – elokvencija. Aš nebuvau per daug elokventiška, todėl fotografavimas man atstojo žodinį bendravimą kažkokia prasme.
Be to, tos fotografijos – reakcija į miestą, kurį nuolat pažindavau, į grožį – žmonių, momento.
– Parodoje „Vilniaus veidai“ fotografijos atrinktos iš serijų ar vieninteliai kadrai?
– Jeigu mes išeidavome pasivaikščioti po senamiestį, tai neišvengiamai būdavo nuotraukų serija. O kartais, kai atsitiktinai sutikdavau žmogų gatvėje, būdavo ir tas vienintelis kadras – buvo visai kita akis, visai kita reakcija ir buvo galima puikiai susiorientuoti.
Dabar tai prisiminimai, tapę abstrakcija, nes jaunystė yra visai kitas gyvenimo periodas. Šis periodas visai nuasmeniškėjęs.
– „Nuasmeniškėjęs“? Nebe intymus periodas?
– Kartu su Violeta parodai atrinkome fotografijas ir tai neatrodė intymu. Juk fotografijose kita epocha, kitas miestas ir žmonės, kurie jau pasikeitę. Daugelio net nebėra. Tik tiems, kurių nebėra, likęs ypatingas sentimentas.
Kadangi paroda yra rimtas dalykas, buvo svarbu padaryti ją kokybišką. Tokią, kad būtų įdomu ne tik man, bet ir kitiems.
– Ar specialiai parodai pasirinktas nedidelis nuotraukų formatas?
– Kartais paroda išlošia, kai fotografija didelė. Tai, žinoma, priklauso nuo eksponavimo tikslo. O čia mes atrinkome tikras fotografijas, kurias aš pati ir spausdindavau. Taip, čia, parodoje, yra originalai.
Jie nėra dideli dėl įvairių priežasčių. Galbūt aš tiesiog neaprėpdavau didesnių formatų, neturėjau tam ir techninių galimybių. Be to, tuomet ir popierius nebuvo labai pigus.
– „Laiptų galerija“ kelinta šios parodos erdvė?
– Kol kas trečia. Iš pradžių paroda buvo pristatyta Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“, o paskui Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, Kaune.
O „Laiptų galerijoje“ prieš kiek metų atrodo buvo eksponuojama mano viena paroda – piešinių ir fotografijų, ir dar esu čia dalyvavusi keliose bendrose parodose. Tai, kad ši paroda yra Šiauliuose, lėmė sena pažintis.
Man atrodo, kad čia viskas gerai išeksponuota – kitaip, o tai ir yra gerai.
– Dabar fotografuojate?
– Taip, fotografuoju „Minolta“, kurią gavau dovanų. Tai ne skaitmeninis fotoaparatas.
Dabar mano fotografijose – statiški portretai. Pasodinu žmogų dažniausiai toje pačioje vietoje savo kambaryje, nes ten esu garantuota dėl apšvietimo. Padarau keletą kadrų ir iš penkių keturi būna neblogi.
Fotografuoju draugus, bičiulius, pažįstamus žmones, kai turiu įkvėpimą. Dažniau tai būna ekspromtas. Nors visaip pasitaiko. Kai iš anksto žinau, kad fotografuosiu, tai būna kaip fotosesija su kokiais 15 kadrų.
– O savo scenografijų kūrybos procesą fotografuojate?
Dabar jau ne. Labai gaila – pamirštu apie tokią galimybę. Be to, aš nefotografuoju spalvotai, o kostiumuose spalva labai svarbi. Kita vertus, mano darbus nufotografuoja kiti, todėl paimu paskui žurnalą ar laikraštį su reportažu ir man užtenka fiksacijai, nes vis tiek eskizai yra.
– Vadinasi, jūsų darbe fotografija nėra pagalbininkė?
– Ne. Nebent tai madų fotografija, madų žurnalai, kur būna labai laisvų koncepcijų, teatralizuotų madų. Tai mane labai dažnai įkvepia. Aš pati jokiu būdu madų nefotografuoju ir negalėčiau aprengti realaus žmogaus – tik scenai. Man tai yra neįmanoma. Gal kitiems, kurie yra baigę rūbų dizaino studijas, yra kitaip. O aš rūbų dizainu užsiimti negalėčiau. Tai yra, nenorėčiau, nes tai yra industrija, visai kita sfera.
Bet aš mėgstu, man įdomu vartyti madų žurnalus, žiūrinėti juose labiau teatrališkas nuotraukas. Tai tikras menas, ypač jei tai žymesni žurnalai, kuriuose dirba puikiausi fotografai, kurie ne šiaip sau pastato žmogų, o sugalvoja jam ir terpę, ir režisuoja modelį. Todėl ten yra fantastiškų fotografų.
O rūbai madų žurnaluose? Jei tai estetiška, netikėta, drąsu, laisva, labai gražu spalvų prasme, labai dailios detalės, jie mane žavi. Bet niekad negalvoju, kad aš taip galėčiau apsirengti. Aš žiūriu į juos kaip į paveikslą.
