O kas yra tekstas? Klausimas, į kurį A.Andriuškevičius žvelgia ir poeto, ir eseisto, ir dailėtyrininko akimis. Žvelgia iš „laivo“, skriejančio po meno pasaulį... Ir ne vienas kritikas yra pastebėjęs, kad šis autorius moja mums ranka, tikindamas, jog meno pasaulis ir yra tikrasis.
Reikėtų nurodyti pagrindines šio „laivo“ koordinates: A.Andriuškevičius gimė 1940-ųjų lapkričio 18-ą Vilkaviškyje, Vilniaus universitete baigė filologijos studijas, apsigynė istorijos daktaro disertaciją, darbą parašęs apie XIX–XX a. pr. lietuvių valstiečių baldus. Kaip mokslininkas dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, vėliau du dešimtmečius dėstė Vilniaus dailės akademijoje, vadovavo Dailės istorijos ir teorijos katedrai. 2007-aisiais „už įtaigią meno kritiką, kūrybingą lietuvių dailėtyros diskurso formavimą“ A.Andriuškevičiui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Prašantiems tikslesnių koordinačių: 1989 m. pasirodė jo „Grožis ir menas lietuvių estetikoje 1918–1940“, po penkerių metų – pirmoji poezijos knyga „33 eilėraščiai“. 1997 m. išėjo „Lietuvių dailė: 1975–1995“, dar po metų – „66 eilėraščiai“. 1998 m. A.Andriuškevičius sudarė knygą „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“, 2000 m. išleido eilėraščių rinkinį, pavadintą „Eilėraščiai“. 2004 m. pasirodė jo eseistikos knyga „Rašymas dūmais“, po metų – „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“. 2006-aisiais knygynus pasiekė A.Andriuškevičiaus „Lietuvių dailė: 1996–2005“ ir kartu su kitais autoriais parašytas romanas „Siužetą siūlau nušauti“. 2008-aisiais išleista vertimų knyga „10 anglakalbių poetų“, 2010 m. pasirodė naujus eilėraščius, Rytų poezijos vertimus ir eseistiką sutalpinę „Vėlyvieji tekstai“, už kuriuos autorius apdovanotas Jotvingių premija. Ši knyga taip pat išrinkta į „Metų knygos“ penketuką.
Beje, atsitiktinumas ar dėsningumas? Vienoje „Vėlyvųjų tekstų“ esė pasakotojas kalba apie mėnulį: „Nepaisant intymių santykių su mėnuliu ir mėnesiena, daug metų niekaip negalėjau jų rimčiau prisikviesti į savo eilėraščius“. Paskutinėse knygose – ir mėnulis, ir kosmosas... Sakysite, visa tai susiję tik su Rytų poetika, lydinčia autorių nuo pirmosios knygos? Ir J.Gagarinas čia niekuo dėtas? Įdomaus skrydžio ir į ten, ir iš ten.
– Prisipažinsiu, kad tai pirmas kartas, kai visą pokalbį su pašnekovu darau susirašinėdamas laiškais. Manau, skaitytojams reikėtų paaiškinti, kodėl mes pasirinkome būtent tokią bendravimo formą.
– Dėl taupumo. Dviguba prasme. Pirmiausia – bus sutaupyta darbo, nes Jums nereikės šifruoti iš diktofono juostos, o man – redaguoti, ką Jūs ten iššifravote. Antra, kai formuluoju savo mintis raštu, daugelis dalykų pasisako taupiau, lakoniškiau, o kai kalbu į diktofoną ar mikrofoną – visuomet būna daugiau balasto.
– Tas lakoniškumas... Skaitau štai dabar pirmąją Jūsų poezijos knygą „33 eilėraščiai“, išleistą 1994-aisiais, ir galvoju, kad taupiau jau turbūt neįmanoma pasakyti. Iš Rytų šitas vėjas?
Manau, kad esama svaresnių priežasčių. Pavyzdžiui, esu kuklaus kūno sudėjimo, niekuomet nepasižymėjau fizine jėga. Tad visą gyvenimą teko „taupytis“. Kita aplinkybė: nuo jaunystės turiu polinkį samprotauti logiškai, vidurinėje net rodžiau gabumus matematikai, o čia nepatuščiažodžiausi.
Beje, kai skaitydavau paskaitas, man beveik visuomet būdavo per daug paskaitai skirto laiko, o kai rašydavau kritikos tekstus – per daug duotos vietos. O Rytai... Galvočiau, jie parodė, kad egzistuoja trumposios poezijos formos, kad jos yra legalios. Kaip matėte, esu parašęs eilėraščių, susidedančių tik iš vienos eilutės. Čia jau tikrai дальше некуда, kaip pasakytų rusai. Bet kalbėti aš mėgstu. Tad apibendrinu: esu plepus lakonikas.
– Beje, gal nuskambės kvailai, bet ar Jums svarbu, kad esate „ne tik“ dailėtyrininkas, eseistas, bet ir poetas? Gal paklausiu kitaip: ką mąsto „dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius“, kai, metams bėgant, vis garsiau jis įvardijamas „poetu“?
– Dailės kritikas A.A. galvoja, kad tikrasis A.A. vis dėlto yra poetas. Pagrindinis argumentas: daugybę kartų ir blaivas, ir ne visai daugybei žmonių (pirmiausia – moterų) esu deklamavęs daugybę tiek kitų poetų, tiek savo eilėraščių. Tuo tarpu nė sykio nesu deklamavęs jokio dailėtyros ar dailės kritikos teksto.
 |
| J.Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./A.Andriuškevičius – darbo kambaryje. Čia jis skaito ir rašo stovėdamas. |
Papildomi argumentai: nuo studijų laikų teikiu pirmenybę poetiškai, stilingai parašytiems, turintiems stiprų filosofinį pamušalą tekstams apie dailę – H.Taine`o, M.Heideggerio, J.Ortegos y Gasseto, M.Foucault... Mano paties dailės kritikos rašiniuose irgi, manau, nemažai „poetizmų“. O vadovaudamas dailės kritikos seminarui studentams vis pabrėždavau: svarbiau nei tiesa yra teksto stilingumas, meniškumas, jį turi būti ir įdomu, ir malonu skaityti.
– Prieš kelias dienas sėdėjome su draugu Tomu, istoriku, tokie, kaip Jūs sakote, „ne visai“, ir paskaičiau jam iš atminties Jūsų eilėraštį, skirtą poetui Aidui Marčėnui: „Peizažas nebuvo jaukus: trys nuskurę kalvelės/ suglaudusios galvas žiūrėjo, kaip slenka seklus upeliukas/ tokion lyg pelkutėn, lyg vietinio masto lagūnon/ (tai ją mes įveikti turėsim),/ apžėlusion kuokštais pernykštės žolės. Bet už jos blausoje vis/ įspįsdavo kas, vis įspįsdavo kas. Ir atrodė, kad Dievas.“ Kaip Jums atrodo, ką Tomas pasakė?
– Manau, kad istorikas Tomas, pasirėmęs garsine asociacija, pasakė nešvankybę ir, niekur nesidėsi, suvulgarino mano subtilų eilėraštuką su maironiška leksika.
– Jis tik palinksėjo galva, o dabar, supažindintas su šio pokalbio eiga, domisi, „ką norėjai išprovokuoti, klausdamas Andriuškevičiaus tokio klausimo?“ Taigi, norėčiau šiek tiek stabtelėti ties tuo „atrodė, kad Dievas“ ir ties Jūsų esė „Iškreiptas Rembrandtas Nidoje“ iš knygos „Rašymas dūmais“. Toje esė rašote: „...laikausi pozicijos, kad Dievas yra nepažinus. Bet drauge laikausi ir pozicijos, kad Jisai gali daryti ką nori. Ir dar laikausi pozicijos, kad su manimi tai jau tikrai Jis nedarys nieko gero“. Kodėl – „nieko gero“, o ne, tarkim, „nieko“?
– Tenka atsiprašyti Jūsų draugo Tomo už mano jam priskirtą elgesį. Taip padariau todėl, kad suvulgarinimas yra standartinis (dažniausiai ne menininkų) reagavimo į meno kūrinius Jūsų aprašytoje situacijoje būdas. Vadinasi, Tomas nėra standartinis. O didesniu ar menkesniu suvulgarinimu laikau meno kūrinio „perskaitymą“ kaip ne meno kūrinio (nors aišku, kad ne vienu atveju tai yra legalu). Tad atsakinėti apie Dievą pradedu pareikšdamas: meniniai teiginiai, net ir tais atvejais, kai jie atitinka vienokią ar kitokią tikrovę, neturėtų būti be niekur nieko suvokiami kaip tiesioginiai teiginiai, t. y. kaip autoriaus pateikta skaitytojams informacija apie save, apie pasaulį ir pan.; jie turėtų būti pirmiausia suvokiami būtent kaip meniniai teiginiai, t. y. kaip meninio teksto elementai.
Įsivaizduokite, kad Jūs nusivedate svečią prie Šv.Onos bažnyčios ir jam sakote: „Štai nemenka XVI a. degto molio pavyzdžių krūsnis“. Tai, žinoma, bus tiesa, bet ar dėl šito buvo statyta toji bažnyčia? Taip ir su mano pareiškimais apie Dievą manosiose esė (juk esė – meninės kūrybos žanras). O jeigu Jums rūpi būtent mano pažiūros, tai galiu šiuo klausimu pasakyti štai ką. Iš man pažįstamų religijų labiausiai simpatizuoju budizmui.
 |
| Tarybinėje armijoje Černiachovske, Kaliningrado srityje, 1966 m. |
Viena priežasčių – kad ten nėra krikščioniško tipo Dievo (yra beasmenė aukščiausioji galia), kuris baudžia ar apdovanoja žmogų: budizme žmogus pats gali savo veiksmais šiek tiek kryptelėti savąją karmą ir taip ją pasigerinti arba pasibloginti. Tačiau savo eseistiniuose tekstuose neretai eksploatuoju ir krikščioniškąją Dievo sąvoką. O Jūsų minimoje esė teiginys, kad Dievas „su manimi /.../ nedarys nieko gero“ turėtų reikšti, jog esė pasakotojas jaučia, kad gyvenime jo atliktieji vadinamieji blogi darbai nusveria vadinamuosius gerus. Gal panašiai jaučia ir teksto autorius...
– Kalbant apie tuos darbus – ne esė pasakotojo, o autoriaus, ir ne apie blogus, o apie gerus darbus... Ne iš vienos Vilniaus dailės akademijos studentės ir studento esu girdėjęs, kad Jūsų paskaitos buvo „ypatingos“, „netikėtos“. Galvodamas, kad tai yra teigiamas įvertinimas, tiesiog noriu paklausti apie metus, praleistus su studentais. Dažnai nustebdavote girdėdamas, ką jie kalba, ko klausia?
– Dailės akademijoje dėsčiau nuo 1990 iki 2010 metų. Esu skaitęs paskaitas („Vakarų dailės istorijos įvadą“) ir didelėms grupėms, kur susirinkdavo visi akademijos pirmakursiai, ir mažoms savo katedros grupelėms („Dailėtyros įvadą“, „Dailės kritikos teoriją ir istoriją“), kur dalyvaudavo dešimt ar dvylika žmonių. Niekados neskaičiau iš anksto pasirašyto teksto: turėdavau paskaitos apmatus su pagrindinėmis tezėmis, kai kuriais suformuluotais teiginiais, keliais reikiamais pavyzdžiais ir, į juos žvilgčiodamas, tiesiog kalbėdavau. Pasitelkdavau filosofų mintis, poeziją, menininkų gyvenimus... Labai dažnai paskaitos metu gerdavau kavą. Tad turėdavau tris įkvėpimo šaltinius: puodelį kavos, supratingai žvelgiančias kelias (keliolika, keliasdešimt) poras akių ir dėstomas idėjas.
Jei žiūrėdamas į savo kūno atspindį veidrodyje neretai tuo ar tuo būni nepatenkintas (aš, pavyzdžiui, paauglystėje gerokai išgyvenau, kad pernelyg mažos yra mano akys), tai atpažinęs save eilėraščio eilutėje bemaž visuomet apsidžiaugi.
Būdavo labai smagu, kai pačios paskaitos metu šaudavo į galvą nauja mintis ar netikėtas pavyzdys. Nevengdavau (kartais gana rizikingai) pajuokauti. Bet juokai (paprastai – nesuplanuoti) būdavo ne dėl juokų, o kad padėtų geriau suvokti transliuojamą idėją, pagyvintų kontaktą su publika. Mažose grupėse stengdavausi įtraukti į pokalbį ir pačius studentus. Aišku, čia nukentėdavo tie (girdėjau ne vieną tokį skundą), kurie reaguodavo lėtai, formuluodavo nerišliai. Juos nutraukdavau. Dėstyti mėgau. Su kai kuriais studentais užsimezgę draugiški santykiai išliko iki dabar. Susiklostė ir priešiškų santykių. Didžiausia klausinėtoja buvo Gerda, antroji – Danguolė. Šiaip jau klausimų būdavo ne itin daug. Keisčiausias: „Ar norėtumėte skaityti kitų žmonių mintis?“
– Grįžkime prie kūrybos. Ar Jums egzistuoja toks dalykas kaip „įkvėpimas?“ Ne alyvų kvapo įkvėpimas, o „tas kitas“.
– Iš esmės – taip. Tik nenorėčiau vartoti šio „pakylėto“ žodžio. Aš sakau: eilėraštis turi ateiti. Arba: geras kūrinys pasirašo pats. Per vienos S.Parulskio knygos pristatymą, lygindamas kūrinio radimąsi su kiaušinio padėjimu, sušukau: „Kiaušinis pasideda pats!“ Juk višta negali padėti kiaušinio kada panorėjusi, tiesa?
Man eilėraščio atėjimas susijęs su trimis aplinkybėmis. Pirmiausia mane turi būti ištikusi ypatinga iš kažkur atsiradusi dvasios būsena, kurią juokais vadinu somnambuliška. Tuomet – dar pasipainioti koks nors netikėtas dirgiklis: šviesa ant bažnyčios bokšto smailės, šviežutėlis kurmrausis prie klinikų tvoros ar pan. Galiausiai – turi ateiti frazė, kuri suskamba galvoje kažkaip savotiškai, tarsi pranešdama, kad čia gal jau kvepia eilėraščiu... Tada belieka tą frazę vartalioti, nors garantijos, toli gražu, nėra...
Tiesa, minėtoji būsena nėra tapatintina su, tarkime, apsvaigimu nuo alkoholio. Beje, savo gėdai turiu prisipažinti, kad per visą gyvenimą neblaivus tesu parašęs vieną eilėraštį – „Tai tebuvo tik krūmai...“ O apie tai, kaip man pasidaro esė, apyplačiai kalbu rašinyje „Kur šiuo metu yra mano tekstas“. Žinoma, ten esančius teiginius irgi pirmučiausia dera suvokti kaip rašinio meninės visumos elementus. Bet po to jau galima į juos pažvelgti ir kaip į „degto molio pavyzdžius“...
– Toje esė – „Kur šiuo metu yra mano tekstas“ – Jūs rašote, kad „...tekstas – pirmiausia stilistikoje, o pati stilistika – manyje, mano kūne...“ O štai kalbėdamas apie poeziją, prisimenate, kad 1978-ųjų gruodžio 21 dieną parašėte pirmąjį eilėraštį, kuriame atpažinote save. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip Jūs suvokiate „savęs atpažinimą“, kalbėjimą „savo balsu“, buvimą „savame kūne“?
– Sunkūs klausimai. Galiu pasakyti tik tiek, kad savęs atpažinimas tekste – grynai intuityvus aktas. Panašus į tą, kai, tarkime, atpažįsti savo fizinį balsą. Čia nei kampainio, nei logaritminės liniuotės nenaudoji. O kad stilistika susijusi su kūnu – nė kiek neabejoju.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./A.Andriuškevičius su sūnumi Linu ir podukra Egle Palangoje, apie 1976 m. |
Bet, jei žiūrėdamas į savo kūno atspindį veidrodyje neretai tuo ar tuo būni nepatenkintas (aš, pavyzdžiui, paauglystėje gerokai pergyvenau, kad pernelyg mažos yra mano akys), tai atpažinęs save eilėraščio eilutėje bemaž visuomet apsidžiaugi. Autentiškumas tarsi garantuoja kokybę. Nors ir tą eilutę paprastai koreguoji. Padidini josios akis...
– Eseistė G.Radvilavičiūtė rašo, kad „be abejonės, A.Andriuškevičius keliauja per šią žemę tekstiniais žingsniais. Kai kas net jį patį vadina tekstų susitikimo vieta“. Ar tekstas nėra galimybė iš šios žemės „išeiti“, arba bent trumpam įsivaizduoti, kad viskas, kas „yra“, ir yra „tik“ tekstas?
– Man artimesnis variantas – viską laikyti tekstu arba tekstais. Apie tai esu kalbėjęs esė „Sufalsifikuotas dienoraštis“ ir „Sufalsifikuotas dienoraštis 2“ („Šiaurės Atėnai“, balandžio 22 ir birželio 17). Čia tuos teiginius irgi galima laikyti bent dalinai atitinkančiais mano pažiūras, vadinasi, „degto molio pavyzdžiais“. Tad: ir mano kūnas yra tekstas, ir mano gyvenimas – tekstas, ir mūsų istorija – tekstas, ir visas pasaulis – taip pat tekstas. O didesniuosiuose tekstuose paprastai krebžda mažesni tekstai...
Tarp tekstų, „parašytų“ viena kalba (pavyzdžiui, fizinių kūnų), įsiterpia tekstai, pakeverzoti kita kalba (tarkime, verbaline, vizualine ar garsine)... Tekstai bičiuliaujasi, niaujasi, susilieja, išsiskiria, virsta vieni kitais, prasitęsia, persikloja... Žodžiu, ištrūkti iš tekstų džiunglių – jokių šansų. Gali tik pereiti iš vienokio į kitokį. Bet fundamentaliausias klausimas – kas ir kodėl rašo patį didžiausiąjį, t. y. Tekstų Tekstą... O kad kiekvienas mūsų esame tekstų susitikimo vieta – aišku kaip dukart du. Argi Jumyse nesusitinka, tarkime, J.Biliūno apsakymai, A.Sutkaus nuotraukos ir B.Kutavičiaus muzika? O kur dar šimtai kitų susitikimo dalyvių!
– Iš kelių skaitytojų esu sulaukęs laiškų, kuriuose kiek piktinamasi, kad pašnekovų klausinėju daugiau apie tai, „kas svarbu jam ir tau“ ir visai nekreipiu dėmesio į tai, „kas įdomu kitiems“, nepateikiu „detalių iš žmogaus gyvenimo“. Todėl – formuluoju. Viena A.Andriuškevičiaus diena. Ką veikėte, pavyzdžiui, vakar, ketvirtadienį, 2011-ųjų gruodžio 8 dieną?
– Paprastai keliuosi apie pusę septynių, darau kuklią mankštelę, prausiuosi šaltu vandeniu, atlieku keletą atsipalaidavimo pratimų, pusryčiauju, peržiūriu el. paštą. Taip buvo ir gruodžio 8 dieną. Tuomet imu nedidelį puodelį labai stiprios kavos, kurį geriu maždaug pusantros valandos (mažais gurkšniukais, vis palaikydamas kavą ant liežuvio), ir – prie darbo. Rytais rašau (verčiu), skaitau sunkesnius tekstus, redaguoju.
Fundamentaliausias klausimas – kas ir kodėl rašo patį didžiausiąjį, t. y. Tekstų Tekstą...
Kadangi šį sykį rimtesnių pradėtų darbų neturėjau, tai vėl su pasimėgavimu skaitinėjau J.Krishnamurti ir mano šių metų poetinį atradimą – japonų XX a. tanka meistrą S.Mokichi (angliškai). Penktadienį „Šiaurės Atėnuose“ turėjo būti (ir buvo) manieji jo vertimų vertimai. Dėl stuburo problemų skaitau ir rašau stovėdamas (su pažingsniavimo intarpais), o ilsėtis gulu ant ortopedinio matraco.
Proporcija: stoviu (plius vaikštau) keturiasdešimt minučių, guliu – dvidešimt. Atidaręs savo ir dar vieno kambario duris bei pasinaudodamas koridoriuku, į vieną pusę galiu eiti apie dvidešimt metrų. Todėl ilsindamas akis (jos silpsta) ir mankštindamas stuburą, kai dirbu vis pažingsniuoju iš vieno galo į kitą. Eidamas arba koncentruojuosi į kojų padus, arba apgalvoju, ką tuo metu veikiu.
Atsigulęs (ant nugaros) pailsėti, arba atsipalaiduoju, arba klausausi muzikos (šį ketvirtadienį – indų klasikos meistro A.A.Khano grojimo sarodu), arba deklamuojuosi mintinai mokamus eilėraščius (šiuokart – F.G.Lorcą, kurio moku ispaniškai gal trisdešimt kūrinių, ir O.Mandelštamą). Išklausęs dvyliktos valandos radijo žinias, einu pasivaikščioti. Maršrutai du: arba į pietus pro bažnyčią ir kunigų seminariją, arba į šiaurę pro ežeriuką iki klinikų. Šįkart – į pietus.
 |
| A.Andiuškevičių pamatė jūra. A.Andiuškevičius – dangų. Palangoje, 1973 m. |
Pietauju apie antrą, o po to dar tęsiu ką nors iš rytinių darbų, šį tą užrašau į dienoraštį, skaitau lengvesnius tekstus (paprastai turiu vieną ar dvi skaitomas knygas). Tą ketvirtadienį baiginėjau Ph.Claudelio „Pilkąsias sielas“.
Dienoraštyje užrašiau: „Dekoratyvi knyga. Tai reiškia: efektingos situacijos, ryškūs charakteriai, esama neblogų frazių, bet nėra didesnės gelmės. Be to, vietomis erzino prastas vertimas (sintaksė!): ryti /.../ į savo gerkles; žiūrėjo į tavo kaklą nugaroje.“ Po šešių – vakarienė. Apie pusę aštuntos mėginu šiek tiek medituoti. Po aštuonių – arba krepšinis (stengiuos nepalaikyti nė vienos komandos, o tik gėrėtis gerais ir bjaurėtis bjauriais epizodais; tai, aišku, retai pasiseka; šiuokart žaidė „Galatasaray“ su „Montepaschi“), arba „Panorama“. Po dešimtos – miegoti.
– Prisimenate, ką sapnuojate?
– Nemenką dalį sapnų prisimenu. Aišku, kad jie yra susiję su mano fizinėmis ir psichinėmis būsenomis. Esama malonių, esama nemalonių. Būna „normalesnių“, būna keistesnių. Pasidalinti? Prašom. Paskutinis mano sapnas buvo toks. Tokiame kraštovaizdyje (nuodugniau jo neaprašinėsiu) prie manęs priėjo toks personažas (detaliau neapibūdinsiu) ir, atlikęs tokį gestą (tiksliau nenurodysiu), man tarė: „Niekam nepasakok savo sapnų!“
Poetas Aidas Marčėnas: „Mėgėjas: poezijos, dailės, gyvenimo. Mėgėjas poetas. Mėgėjas dailėtyrininkas. Mėgėjas gyventojas. Visa tai mėgsta su profesionaliu įkarščiu, meile bei neatšaukiamomis poezijos-dailės-gyvenimo jungtimis. Todėl – profesionalus eseistas. Arba bandytojas, nes žodis „esė“ reiškia bandymą.
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Poetas Aidas Marčėnas. |
Bet eseistas tegali būti mėgėjas, „profesionalus eseistas“ yra estetinis nesusipratimas kaip, pavyzdžiui, „intelektuali poezija“ arba „lietuviškas humoras“. O štai bandytojas privalo būti profesionalas, Gagarinas ir Cousteau* viename, antraip kalbos bandymai ir išbandymai kalba tolygūs permanentinėms savižudybėms. Tad žodyje „esė“ šypsosi net ne vienas, o keli oksimoronai, gi Alfonsas Andriuškevičius yra gyvas (tai mudu labiausiai ir sieja) profesionalaus oksimoronų mėgėjo pavyzdys.“
*Jacques-Yves Cousteau (1910–1997 m.) – prancūzų jūrininkas, povandeninio pasaulio tyrinėtojas, išradęs akvalangą.
Poetas Donaldas Kajokas: „Man tiesiog patinka Alfonso Andriuškevičiaus tekstai – tiek eseistika, tiek poezija. Eseistika: aišku – stilius, įgimta proporcijų pajauta, įdomi vaizdų bei minčių slinktis, dar įdomesnė po jų atsiverianti erdvė.
 |
| Z.Baltrušio nuotr./Poetas Donaldas Kajokas. |
Tiesa, tarpais A.Andriuškevičius savo eseistikoje mėgsta ir „pachuliganavoti“, suvaidinti tarsi kokį superestetą ar anarchistą, tačiau šitai daroma, manau, vien tam, kad tekste dar ryškiau suspindėtų tai, kas itin svarbu, gal net amžina. Jo poezija išvis puiki. Kritikų kol kas pražiopsota. Versija: pražiopsota todėl, kad gera dalis šio poeto eilėraščių nesileidžia priimami vien protu ar vien jausmais. Jo poetinių tekstų vibracijos skverbiasi į mus kiek ir kitokiais sąmonės kanalais, o jie – bent jau kai kurie, išsprūstantys iš mentalinės ir vitalinės sąmonės zonos – vien vakarietiškos pakraipos suvokėjams (bei kritikams) neretai būna užsivėrę arba gerokai užakę.“
Meno kritikė Monika Krikštopaitytė: „Iš dailėtyros jis jau kuris laikas yra emigravęs į poeziją (rašymą, gaivinimą atmintyje ir taikymą buityje, vertimus) ir esė.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Meno kritikė Monika Krikštopaitytė. |
Dar aną dešimtmetį (gerokai per anksti) tekstuose A.Andriuškevičius mėgdavo repetuoti savo mirtį: tai lyg davatka matuojasi alyvų violetą prie gulsčio veido tarp grabo pagalvėlių, tai pavadina poezijos rinkinį „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“, tai bando įsivaizduoti, kokie bus tosios mirties riešai. Matyt, susipratęs, kad mirtis nemėgsta būti nuspėjama, metė tą aktyvų mirimą ir paskutinę savo knygą pavadino tiesiog „Vėlyvieji tekstai“. Apie jį, kaip dailėtyrininką, nusižiūrėjus braižą, kalbėsiu punktais:
1) Sunkiai rastumėte dailės kritiką (-ę), kuris nėra citavęs Andriušio. Tai vyksta iki šiol ir per dažnai. Taip yra todėl, kad jis kalbėjo apie svarbius dalykus drąsiai ir todėl, kad jo velniškai geras stilius. Kas nenorėtų razinos ant savo monotoniško pyrago?
2) Jei yra apžvalgininkai, tai Andriušis yra įžvalgininkas, nes visuomet ieško įžvalgos – pastebėjimo, kuris atidengia kitą dugną ar atsuka visai kitą skruostą, ausį, šlaunį.
3) Kaip asmuo, dėstytojas ir rašantysis – itin intertekstualus. Jame gyvena daug tekstų, kuriuos jis geba išganingai kryžminti. Ir ne dėl puikavimosi (nors narcizų dvelksmo nė pats nesigintų), o dėl minties briaunos aštrumo.
 |
| R.Šileikos nuotr./Tarsi kalbasi, tarsi tyli. Su tapytoju Augustinu Savicku, apie 1990 m. |
4) Jam visuomet buvo svarbus teksto malonumas (gal net kalbos ritmikos erotika), skaitančiojo (-osios) suviliojimas. Tekstai dėl to neapkrauti, atvirkščiai – išbraukyti dėl erdvės ir pauzių.
5) Jį galima kaltinti nebent galimu formalizmu, nes vardan žodžių ar minties sąskambio gali aukoti tiesą, o to, kas gavosi, niekaip nepavadintum melu, greičiau jau – menu.
6) A.Andriuškevičius – menotyros Gagarinas, bet ne dėl pirmumo, o įtakos – visą kartą (taip pat ir mane) jis privertė svajoti tapti menotyrininkais, menininkais ar bent akylais žiūrovais.“
Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Tenka paistyti niekus
Pasakysiu atvirai – truputėlį pykstu ant Alfonso Andriuškevičiaus. Tai jis, ištraukęs iš stalčiaus (turbūt) visa, ką pastaruoju metu parašęs ir išvertęs, klastingai sukrovė į vieną knygą. Jeigu – neduokdie – esi kokios nors komisijos narys, – dargi tokios komisijos, kuri turi teisę vertinti tik tam tikro žanro kūrinius, – turi paskui rautis plaukus, negalėdamas nuspręsti, ar tos knygos gausūs privalumai dera su tavo misiją apibrėžiančiais nuostatais. „Jotvingiai“ Poetiniame Druskininkų rudenyje nusprendė, kad „Vėlyvieji tekstai“ – poezijos knyga, ir įvertino ją premija. „Metų knygos“ konkurso komisija paliudijo tai esant prozos knygą. Ką sau galvoja vertėjai – nejau jiems nusispjaut į profesinį prestižą?
A.Andriuškevičius pats puikiai supranta, kad yra kietas riešutas, todėl netingi maivytis ir vaidinti kuklų, atseit nieko čia jis ypatingo nenuveikęs.
Be abejo, A.Andriuškevičius pats puikiai supranta, kad yra kietas riešutas, todėl netingi maivytis ir vaidinti kuklų, atseit nieko čia jis ypatingo nenuveikęs. Antai per Jotvingių premijos teikimo ceremoniją, gausių liaupsių jo buvo klausomasi ne dėkingai išraudus, bet neva atsipalaidavus vaikštinėjant šen bei ten po sceną, tarsi pasiryžus visiems parodyti, kad išeita sau į miškelį kontempliuoti, – ne į sceną būti pagerbtam, – arba, dar blogiau, atskleisti, kad liaupsintojo (nerodykime pirštu) vis tiek nieko gero apie jį, iškilųjį, nebus pasakyta. Ne paslaptis, šitaip jis elgiasi ir literatūroje.
Kartais atrodo, kad guvus aprašomojo protas (kaip čia neišskirsi tos kūno dalies iš kitų?) tave, – skaitytoją, vertintoją, – skuba kuo greičiau pačiupti už nosies ir romų vesti norima kryptimi – kad nespurdėtum, nesiblaškytum, nebūtum nepaklusnus. Šitaip kyla visokių įtartinų vaizdinių. Tarkim, akyse iškyla kūrėjo kambarys. Drybso A.Andriuškevičius ant kušetės, – tokia išskirtinė vieta mąsliam žmogui, – ir mąsto maždaug taip: „Gal aprašysiu kokį paprastą vaizdelį, tarkim, kaip aš guliu ant kušetės – tokios išskirtinės vietos tokiam mąsliam žmogui kaip aš. Kam čia daug stengtis – vis tiek visi manys, kad aš, mąstytojas, apmąstau Visatą, regiu Kosmosą; ne, tikrai niekas neišdrįs manęs pavadinti lėkštu estetu – tokiu kaip Henrikas Radauskas.“
Arba regi mūsų klastingąjį kūrėją, susiruošusį parašyti eilėraštį, – be abejo, jau ne ant kušetės (juk tai pernelyg proziška vieta), o, sakykim, kur nors neapibrėžtai einantį arba (geriau) stovintį (kam vargintis, jei žemė vis tiek sukasi?) ir galvojantį: „Nebūsiu kvailas, stačiom rašyt nepatogu; tris keturias eilutes – ne daugiau. Vis tiek visi žinos, kad aš, intelektualas, Rytų tradicijos – nors įkyriai jos neperšu – puoselėtojas parašiau prasmingą haiku (jokių 5-7-5!), paaiškinantį nepaaiškinama, susiejantį nesusiejama. Jeigu koks asilas išdrįs suabejoti, vėliau (sakykim, „Ryto allegro“ laidoje) nerūpestingai pareikšiu, kad balto lapo tuštuma yra esmingas eilėraščio estetikos sandas – ir čiki.“ Ir kaip jūs manote? Nė vieno suabejojusio ar tuo labiau nusiteikusio skeptiškai. Galėtų vaikinas pagalvoti ir apie sektos steigimą...
 |
| Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Rašytojas Andrius Jakučiūnas. |
Bet ką čia apie kitus – ir mane patį A.Andriuškevičius suvystė kaip kūdikį. Kitados teko nelaimė duoti interviu viename knygyne – žurnalistė pageidavo, kad aš, kaip rašytojas, galiausia dar rekomenduočiau skaitytojams keletą vertų dėmesio knygų. Dabar jau negaliu pasakyti, ką šnekėjau ir ką siūliau, tačiau aiškiai menu, kad desperatiškai paskutinės aukos lentynose ieškanti akis atsidūrė ant knygos „10 anglakalbių poetų“.
Nepaisant to, kad ligi tol turbūt nebuvau skaitęs nė eilutės šio autoriaus kūrybos ar vertimų (dargi ir pats A.Andriuškevičiaus asmuo painiojosi su Antano Andrijausko asmeniu), iš karto suvokiau radęs tai, ko ieškojau. Vien baltame fone išdidžiai išsikišusi šio garbaus žmogaus pavardė kažkodėl klykte klykė, jog knyga labai gera, kad negaliu praeiti jos nepaliaupsinęs.
Greičiausiai kažką prisapaliojau apie intelektą ir tam tikros rūšies dvasingumą, pabrėžiau, kad vertimai – nors autorius neprofesionalus vertėjas (kažkaip jaučiau, kad „Andriuškevičius“ negali būti profesionalus vertėjas) – puikūs ir skaitytini. Pasibaigus kankinamam interviu, nuėjau į kitą knygyną ir tą knygą tuoj pat nusipirkau. Vėliau ieškojau šio autoriaus tekstų „Šiaurės Atėnuose“, pritariamai linksėjau klausydamas, kaip jį kiekviena dingstimi vis pagiria Giedra Radvilavičiūtė. Galbūt todėl dabar A.Andriuškevičius yra vienas iš tų retų autorių, kuriam beveik neturiu priekaištų – tad ir tenka paistyti niekus. Atleiskite.
