Muzikos enciklopedijose šis kompozitorius pristatomas kaip „impulsyvios poetiškos natūros“, o jo ankstyvieji kūriniai kupini „spontaniško pažinimo, minimalistinio skambesio įtaigos“, juose skleidžiasi „meditacinė garsų kalba“, kurioje vietos atranda ir „ekspresija, ir ramybė“. Vėliau A.Martinaitis imamas vadinti „provokuojančiu naujakalbės kūrėju“, „priešinančiu rimtą ir banalų“, „ironizuojančiu techninio meistriškumo pastangas“, o jo muzikoje susipina „skirtingos pasaulių kultūros“, „skirtingi menai“, kurių sintezė atveria „kalbos ir muzikos grožį“.
1989-aisiais šis kompozitorius buvo tarp pirmųjų Lietuvos menininkų, kuriems įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Praėjo du dešimtmečiai ir prieš savaitę A.Martinaitis tapo pirmą kartą Lietuvoje paskirtos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio premijos laureatu. „Už ryškią pastarųjų metų kūrybinę veiklą“.
Susitikimo metu keliskart pabrėžęs, kad visų premijų minėti tikrai nereikia, A.Martinaitis galbūt nesupyks, jog įvardysime dar bent kelias... 1997-aisiais už muziką spektakliams menininkas apdovanotas šv. Kristoforo premija, 2009-aisiais – „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Tačiau vaikščiodamas pamiške ir landžiodamas tarp apleistų statybų, kompozitorius išties leido pajusti, kad ne tai jam svarbiausia. Įdomaus skaitymo ir klausymo.
„15 valandų“ – apie Algirdą Martinaitį
Algirdo Martinaičio brolis, poetas Marcelijus Martinaitis, 2009-aisiais išleistoje biografinių užrašų knygoje „Mes gyvenome“ atsisuka į vaikystės laiką, Paserbenčio kaimą, iš kurio broliai išėjo kūrybos keliu – vienas į literatūrą, kitas – į muziką: „Deja, tuo keliu daugiau niekas iš Paserbenčio paskui mus nepasekė. Dabar jau nėra kelio iš ten išeiti.“
Apie brolį, jaunesnį keturiolika metų, poetas rašo nedaug. Tačiau prisimena, ką atsakydavo tėvai, išgirdę jo prašymą „nupirkti“ mažą broliuką. „Jie man vis aiškindavo, kad dar ne laikas, kad dabar karas, nėra pinigų, vaikai brangūs. <...> Daug kas man iki šiolei liko nežinoma, ypač jo potraukis muzikai. Juk mūsų šeimoje, rodos, tokio potraukio nei aš, nei mano tėvai neturėjome. Aš ir pats nežinau, kaip čia abu, brolis ir aš, iš savo triobikės išėjome į kūrybos erdves, ko mums nežadėjo nei mūsų namai, nei tėvai, nei pažintys, nei turtai, nei mūsų gyvulėliai...“ – knygoje prisimena M.Martinaitis, kurio ne vienas eilėraštis, ne vienas poezijos motyvas ataidi ir brolio kūryboje.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Marijonos, Dzidoriaus, Marcelijaus ir Algirdo Martinaičių šeima, 1960 m. |
Per pirmapradės, archajiškos pasaulėjautos ir šiuolaikinio žmogaus savivokos sankirtas. Per pirmykštį kalbos gaivališkumą ir dabartinį kalbos, kalbėjimo fragmentiškumą. Per nuolankų žvilgsnį į bet kokią gyvybę, sakralumo kupiną žvilgsnį į žemę, dangų ir ironišką šypsnį žvelgiant į save patį.
Žmogiškasis „gyvulizmas“
Poetas mini gyvulėlius, kompozitorius savo kūrinių pavadinimuose vartoja terminą „gyvulizmas“, todėl nuo gyvulių pokalbį ir pradėjome. Ne nuo satyriško A.Martinaičio kūrinio „Septyni gyvulizmo priesakai“, 1995 m. sukurto pagal George`ą Orwellą, o nuo tikrų tikriausių gyvulių, kuriuos jis yra auginęs.
„Su žmona Nijole turime kuklią sodybą. Per dvidešimt pastarųjų metų ten teko ir ūkininkauti. Nepriklausomybės pradžioje, kai viskas staiga nutrūko, darbai ir idėjos ėmė blaškytis, toje lūšnelėje su dar labai mažu sūnumi Karoliu turėjome kažkaip išgyventi – sėjome miežius, auginome bulves, šėrėme kiaules. Kaip tik tada buvau apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Man labai patiko toks gyvenimo susiliejimas – premija ir kiaulės. Ir garbė, ir „gyvulizmas“ yra toje pačioje pusėje. Jokio upelio pereiti nereikia“, – sėdėdamas prie virtuvės stalo svarstė kompozitorius, karštu vandeniu užpildamas svarainių griežinėlius.
Labai mažai bendrauju su žmonėmis. Kartais kelias savaites jų nematau, nes išvažiuoju į sodybą, todėl niekam nepasakau nė žodžio. O vėliau, susitikus žmogų, su kuriuo bendravau tik mintimis, tarsi imu kalbėti iš naujo.
Dviejų erdvių artumas... Tai suvokęs, A.Martinaitis dar kartą sugrįžo prie Šventojo Rašto, į rankas paėmė filosofo Antano Maceinos „Saulės giesmę“ apie Šventąjį Pranciškų Asyžietį – teologinę kelio ir einančiojo tuo keliu sampratą, kai vargas ir išsigelbėjimas yra tose pačiose rankose, nes žmogui duota ne tik gyventi, bet ir matyti, suprasti.
„Tas laikas buvo lyg patikrinimas, kiek žmogus gali atitolti nuo pirminių savo egzistencijos sąlygų, nes žemės dirbimas – pradinė žmogaus erdvė. Ir skurdas, ir galimybė išgyventi – šalia. Pamenu, tėvas man sakydavo, kad esu muzikantas, todėl nuo kaimo darbų galiu būti toliau. Tačiau aš viską matydavau – kaip vaga eina arklys, kaip gaminamas kasdienis valgis. Ir viską labai greitai prisiminiau. Buvau nustebęs, kad ir aš moku sėti, pjauti. Man tai buvo labai svarbu, nors dabar į tai galima žiūrėti kaip į smagų gyvenimo nuotykį“, – prisiminė kompozitorius.
Ant pečių – arfa
Menininkas kelias akimirkas pamąsto, pažvelgia į tuštėjantį puodelį ir mėgina atsakyti į nelengvą klausimą. Jis teigia, kad labai sunku apibūdinti potraukį garsui. Potraukį, pajaustą ankstyvoje vaikystėje, kai per šventę kam nors užgrojus akordeonu, jis valandų valandas žiūrėdavo, iš kur eina tas garsas, ką ir kada muzikantas paspaudžia.
„Akordeonas būdavo didesnis už mane, bet jeigu tik kas duodavo jį patampyti, jausdavausi ypatingai. Vėliau iš dėdės Antano gavau dovanų armoniką. Einu atgal namo, prisėdu pamiškėje, pagroju, o priartėjęs prie šalia mūsų stovėjusių kelių sodybų, apsisuku ir takeliu imu žingsniuoti atbulas. Nes armonika juk uždėta ant nugaros... Norėjau, kad visi matytų, jog aš grįžtu. Muzikantas grįžta namo... Tai prisiminiau praėjus keliasdešimčiai metų, kai muzikantams atliekant mano kūrinius, scenoje kartais pasirodydavau ir pats, kai muziką ėmiau sieti su performansiniais elementais, netikėtumais“, – svarstė A.Martinaitis.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./„Muzikinė auka“ nešant arfą iš Filharmonijos į Bernardinų bažnyčią. |
O jo minimi „netikėtumai“ čia tikrai verti paminėti. Pavyzdžiui, prieš dešimtmetį sukurtas „Bičių žmogus“ – kūrinys styginių kvartetui ir sutartinių giedotojoms. Ką scenoje veikia kompozitorius? Vaikšto persirengęs bitininko apranga, smilko dūmais, iš fortepijono traukia medaus korį. Arba 1998-ųjų birželio vakaras. Nacionalinėje filharmonijoje vykstančio Vilniaus festivalio metu pristatęs naują savo kūrinį „Pieta“, A.Martinaitis paima į rankas arfą, užsikelia ją ant pečių ir išeina į lauką. Paskui jį – būrys muzikantų, šeši vyrai, tarsi karstą nešantys instrumento dėklą, ir minia klausytojų, senamiesčio gatvėmis lydinčių kompozitorių į Bernardinų bažnyčią, kurioje tuoj skambės sakraliniai jo kūriniai.
„Muzikinė auka“. Taip pašnekovas pavadino šį performansą. „Arfos nešimas į šventą vietą buvo lyg menininko auka. Ant nugaros užsikeli savo vargą, savo hipertrofuotą kančią ir eini. Nes jeigu tau lemta kurti, ant savo pečių visada neši ir vargą. Be to, kūryboje niekada nevengiau šventosios Kvailybės ar palaimintosios Beprotybės, kuri yra visai šalia rimtųjų dalykų“, – aiškino menininkas.
Išbristi iš alksnyno
Grįžtame prie jaunystės metų. Paserbenčio kaimo vestuvių ir kitokių švenčių muzikantas, sulaukęs tėvų palaiminimo klausytis ir kurti, girdėti ir dalytis su kitais.
„Tėvai man labai padėjo. Pradėjau važinėti į Raseinių muzikos mokyklą. Taip išbridau iš vaikystės alksnyno... Iš savo tėvų – Marijonos ir Dzidoriaus – vargų, su kuriais jie susitvarkydavo, nes buvo darbštūs valstiečiai. Tėvai mums su broliu stengėsi sudaryti sąlygas, kad nekristumėme į purvą, po kurį jie visą gyvenimą vaikščiojo, kęsdami karą, pokarį, nepriteklių. Brolis man buvo pavyzdys, kad reikia siekti mokslų, išvažiuoti į miestą. Prisimenu, pašte užsisakiau „Literatūrą ir meną“. Gal šeštoje ar septintoje klasėje. Marcelijus grįždavo atostogų ir nustebdavo, kad aš jau kažką žinau apie kultūrą, apie naujus muzikos kūrinius, klausinėju jo apie renginius“, – šypteli kompozitorius.
Tačiau mokymosi Vilniuje metus jis prisimena kaip ypatingo vargo laiką. Tėvas vis taisydavo ir taisydavo plyštančius batus, kelių siūlės buvo persiūtos ne vieną kartą.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./A.Martinaitis – jaunasis vestuvių muzikantas, 1963 m. |
„Bet mes visi, iš kaimų suvažiavę į tuometinį Juozo Tallat-Kelpšos technikumą, tada buvome panašūs – grojome, ėjome į pamokas. Tikrai buvome labai panašūs vaikai. Iš Dzūkijos miškų, Žemaitijos kalvų... O miesto vaikai turėjo ir ką apsirengti, ir ką pavalgyti. Jie važinėjo motociklais, jų panelės – jau visai kitos... Panašiai buvo ir įstojus į tuometinę Konservatoriją, prof. E.Balsio kompozicijos klasę. Dabar galvoju, kad didžioji dalis kartu besimokiusių miesto vaikų iš muzikos ir dingo. Matyt, į ją pateko atsitiktiniai. O tie varguoliai dirbo, stengėsi ir kažką pasiekė“, – siūlydamas dar vieną puodelį svarainių arbatos pasakojo A.Martinaitis.
Kraujas
Vos pradėjęs rašyti kūrinius, jis sulaukė padrąsinimų, pagyrimų, tačiau jauną menininką nuolat kamavo abejonė, ar tikrai kuria kažką įdomaus, vertingo. Be to, profesionalų terpėje pirmuosius žingsnius žengiančius kompozitorius sunkiai pasiekdavo įrašai ar partitūros, kurie leistų suvokti, kas vyksta „ten“, pasaulyje.
„Žinoma, gaudavome įrašų, lygindavome juos su savo kūryba, tačiau nepajėgdavome suprasti, ar ir mes kažkas esame. Kartą atvažiavo atstovai iš prancūzų įrašų studijos. Jiems davė pasiklausyti mūsų kūrinių. Išgirdome, kad viskas gerai, įdomu, galima leisti ir užsienyje. Pamenu, su bičiuliu kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu nusipirkome stipraus vyno. Labai lijo... Atsisėdome kažkur po laiptais ir išgėrėme. Aišku, tie prancūzai dingo. Viskas nutilo. Bet vis tiek jų žodžiai mus padrąsino“, – nusijuokė pašnekovas.
A.Martinaitis prisimena, kad jį nuolat supdavo ne tik muzikantai. Ieškodavo bendros kalbos ir su rašytojais, poetais, dailininkais, ypač vyresniais, stengėsi būti ten, kur kuriama, kur aktyviai kalbama apie kūrybą.
„Man sunku išskirti kažkokias kartas, tačiau, pavyzdžiui, poeto Sigito Gedos, kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, grafiko Petro Repšio karta buvo labai stipri. Jie sukūrė tvirtovę, ant kurios, nebijau pasakyti, stovi Lietuvos kultūra. O mūsų karta buvo kraujas, kraujo padavimas. Ir tas grynas, be jokių priemaišų, kraujas sutekėjo į bendrą jėgą, kuri kultūroje, tikiu, palieka ženklus, tampančius pagrindu ir kitoms kartoms“, – vylėsi kompozitorius, džiaugdamasis, kad dabartinių jaunųjų muzikų kūryboje išgirsta ir savo kompozicijų ataidų.
Beje, apie poeziją. A.Martinaitis nekart yra minėjęs, kad ši jam ypatingai svarbi. Domisi, skaito, atranda. Štai ištrauka iš Rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“, 2011-ųjų gegužės numerio, kuriame skaitome poeto Romo Daugirdo interviu su kompozitoriumi, pavadintą „Gyvenu su savo muzika vienuose marškiniuose“: „Daugelis mano bendramokslių dabar prisimena, kad tada, kai mokiausi Konservatorijoje, mane dažniau matydavo su poezijos knygele negu su natomis. Eiles pradėjau rašyti atsitiktinai, kaip ir groti džiazą.
 |
| A.Kupčinsko nuotr./Tarybinėje armijoje (1975-1977 m.) su Kostu Smoriginu (deš.) ir Algiu Kupčinsku, Vilnius. |
Abiem atvejais pirmiausia fiksuodavau pasąmoninio srauto nešamą informaciją. Vėliau iš tokių „laisvųjų“ užrašų atrinkdavau „sąmoningesniuosius“ junginius ir taip po truputį sudėliodavau tekstą. Tiesa, džiazo „surinkti“ nepavykdavo, bet tai, ką improvizuodavau vandens, paukščių, „rojaus“ temomis, vėliau gulė į vadinamąjį Gamtos ciklą. <...> Skaitydamas įvairią poeziją, susidomėjau ir jos „padarymu“. Lygindamas ją su analizuojamais muzikos kūriniais, rasdavau daug struktūrinių panašumų. Atrodė, abi šios meno šakos tuoj tuoj neatskiriamai susijungs, kaip tai sugebėjo padaryti senovės graikai. Tad žodis man tapo pirmine reikšme ir, lyginant su muzika, pateisino seną tiesą: „Pradžioje buvo Žodis.“
Čvyy. Čiak. Čviū
Jei tikrai Žodis, nuo Žodžio niekur nepabėgame. Vyresni skaitytojai galbūt yra matę ar girdėję 1991-ųjų „Poezijos pavasario“ skaitymus šv. Jonų bažnyčioje. S.Geda 18 minučių skaitė savo „Teisingojo žodžio maldą“. Daliai mačiusių ar girdėjusių žodis „skaitė“ neatrodo tinkamas. Poetas, kreipdamasis „į karaliją“, į „šviesiasparnę dvasią“, skiemenavo, kūkčiojo, neaiškiai artikuliavo. Kiti, klausydamiesi bažnyčioje ar žiūrėdami per televizorių, vėliau pasakojo, rašė, kaip poetas „lojo“, „kliedėjo“, „išprotėjo“.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, A.Martinaitis panaudojo šį skaitymą savo kūrinyje ir 2004-aisiais pristatė jį festivalyje „Jauna muzika“. Lietuvos kompozitorių sąjunga šią kompoziciją paskelbė geriausiu elektroakustiniu metų kūriniu.
„Labai gerai, kad šie jūsų išvardyti S.Gedos pasirodymo vertinimai yra vienoje krūvoje. Jie ir nusako kūrinio esmę. Tą skiemenavimą, apie kurį buvau tik girdėjęs, prisiminiau perskaitęs 1994-aisiais išleistą jo knygą „Babilono atstatymas“. Ši knyga mane labai paveikė. Kaip sakoma, paveikė įvairiomis prasmėmis. Pirmiausia, kūrybiškai. Susiradau televizijos archyvuose tą įrašą, pasižiūrėjau, pasiklausiau ir tapo aišku, kad tai jau yra kūrinys.
Tiesiog įvedžiau į jį instrumentų, elektronikos ir sukūriau visumą. Kitas man svarbus dalykas, kad po šio kūrinio rašymo, po atidaus žiūrėjimo į poeto balso fiziologiją ir garsinę išraišką, pradėjau aktyviai domėtis, kaip, beje, ir jaunystėje, tam tikromis ornitologinėmis subtilybėmis. Ėmiau rašyti bereikšmius tekstus, kuriuose viskas išreiškiama paukštiškomis frazėmis. Čvyy. Čiak. Čviū. Čyyy.... Tokia kalba, kurią vadinu naująja Europos paukščių kalba, pradėjau rašyti ir muzikinius kūrinius“, – vieną pastarojo dešimtmečio įkvėpimo šaltinių atskleidė kompozitorius.
Nėra atskiros tik žmonių kalbos, gyvulių ir augalų kalbos. Yra giluminiai kalbos ryšiai, susiejantys visa, kas gyva.
Tačiau vadinamasis „įkvėpimas“ ateina ne tik iš poezijos, ne tik iš knygų. A.Martinaitis sako, kad įkvėpimą pajunta tada, kuomet kelias savaites nebendrauja su žmonėmis. Atsiveria ypatingas jautrumas augalui, medžiui.
„Einu kaime keliuku ir medžio šaka vis braukia per akinius. Galvoju, reikia nupjauti tą šaką. Tačiau vėliau suprantu, kad visa tai kažką sako. Ir tą sakymą išgirsti užmiršęs savo kalbą. Išgirsti, kad su tavimi kalbasi visa aplinka. Štai vieną rudenį išėjau sutemus pasivaikščioti. Girdžiu, kaip tolumoje „verkia“ pelėda. Pamėginau tiksliai atkartoti jos tonaciją, balso virpesį. Ji pasako, aš pasakau. Ji pasako, aš dar kartą atsakau. Ū-ūū-ūūū... Ji vis artėjo iš miško, vis artėjo ir po dar vieno mano atsakymo pamačiau, kad pelėda jau skrenda tiesiai į mane. Mes susikalbėjome. Vadinasi, nėra atskiros tik žmonių kalbos, gyvulių ir augalų kalbos. Yra giluminiai kalbos ryšiai, susiejantys visa, kas gyva“, – įspūdžiais pasidalijo menininkas, pasižiūrėdamas į dar kartą ištuštintą arbatos puodelį.
 |
| A.Rakausko nuotr./Vienas – į literatūrą, kitas – į muziką. Su broliu Marcelijumi, 1996 m. |
Poetas Marcelijus Martinaitis: „Tarp mūsų su broliu nemažas amžiaus skirtumas – kai jis dar buvo vaikas, aš išvažiavau iš namų dirbti ir mokytis. Labai džiaugiuosi, kad iš kaimo, iš mažažemių valstiečių šeimos kūrybos keliu išėjome abu. Norėčiau prisiminti epizodą, kuris man labai įstrigęs. Būdamas dar trejų ar ketverių metų, Algirdas per šventes ar vakarones atsisėsdavo prie muzikanto, grojančio armonika, akordeonu. Prisiglausdavo ir žiūrėdavo, kaip tie pirštai ten laksto. Mūsų dėdė Antanas turėjo armoniką ir kartais pagrodavo. Vieną rytą, gal 5-erių, Algirdas išėjo pas jį į svečius. Pavakare girdime, kad alksnyno keliuku kažkas eina ir labai smagiai groja. Su tėvais svarstėme, kas ten gali būti. Iš alksnyno išlindo vos vos už armoniką didesnis vaikas. Ten buvo Algirdas. Kada jis išmoko? Kaip išmoko? Visi džiaugsmingai nustebome.“
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus: „Su orkestru ir Lietuvoje, ir užsienyje esame groję labai daug Algirdo kūrinių. Ir dabar savęs klausiu, ką atrandu šio kompozitoriaus muzikoje. Jis turi didelę dovaną, labai retą kalbos pajautimo dovaną ir pasaulį mato tarsi poetas. O ką daro poetas? Gretindamas žodžius, jų reikšmes, asociacijas, jis atskleidžia naują, nematytą ir negirdėtą žodžių spalvą. Algirdo muzika yra kontrastinga, turinti daugybę poetinių sugretinimų, kurie apšviečia vienas kitą. Nuo vienos nuotaikos, nuo vieno įspūdžio tu staiga atsiduri kitame, neįsivaizduotame, nesitikėtame. Algirdo muzikinė kalba gali būti ir rimta, ir jautri, ir ironiška. Bet klausydamas beveik nepajauti, kaip keičiasi jo mąstymo būdas, kada jo poetinę kalbą pakeičia racionali, tiksli kalba. Manau, kad tai yra labai rimto menininko požymis.“
 |
| R.Rakausko nuotr./A.Martinaitis prie alyvų krūmo su bičiuliu kompozitoriumi V.Bartuliu, 1985 m. |
Kompozitorius Vidmantas Bartulis: „Algirdas Martinaitis – Europos nykstančios kultūros pranašas, kurio kūryba nepelnytai retai skamba pasaulyje. Jo muzika ir mąstymai – tai su meile išaugintos pasaulio kultūros ateities gėlės, šaknimis čiulpiančios praeities išmintį, žydinčios paprastais, akies nerėžiančiais gerumo ir meilės žiedais. Žiedai šie, kvepiantys išnykusiais kaimais, nykstančiais paukščiais ir blėstančiais sąžinės likučiais, savo paprastumu iš tolo neprilygsta šalia vešintiems egzotiškiems, greitai vystantiems augalams, kuriems lietuviška saulė pernelyg prastai šviečia. Tačiau tokiais žiedais, tikiu, grožėsis mūsų provaikaičiai, atgavę mums prigimtą paprastumą, kuklumą, sąžiningumą ir sutverto pasaulio grožio pamatymą. Ir bus prisiminta Algirdo muzika, kviečianti mylėti, saugoti, grožėtis, kurti...“
Režisierius Jonas Vaitkus: „Tai kompozitorius, kuris visuomet nustebina sumanytos idėjos pateikimu garse. Manau, jis turi labai brangintiną savybę – skaitydamas žodį ar mintį, Algirdas Martinaitis girdi jo vidinę įtampą, o spalvoje, linijoje ar kompozicijoje matomus dalykus jis sugeba prakalbinti garsais. Ir, kas svarbiausia, ne iliustratyviai, ne literatūriškai. Muzikoje jis yra tikras tapytojas, o šaltinis, pagimdęs tą garsinę viziją, telieka gerai parinktu paveikslo rėmu, nors ir be jo paveikslas nepraranda savo vertės.“
Muzikologas Viktoras Gerulaitis. Žiūrint „pro šalį“
Algirdas Martinaitis yra labai stiprus kūrėjas. Toks stiprus, kad jo turėtų bijoti, pavyzdžiui, Europos Sąjunga. Bet ji nebijo. Tiesiog, per kvaila, kad jo bijotų. Deja, lygiai taip pat Algirdas per stiprus ir dabarties Lietuvai. Kuriai jau nebesvarbu, vienas ar kitas k... ją valdo.
Beveik nieko nauja, ar ne, Algi? Stipriems kūrėjams visais laikais ir visur taip nutinka. Atsimeni, dar prieš gerus 150 metų Alexandre Dumas tėvas sakė: „Reikia, kad iš teatro išėjęs miesčionis pasakytų: Puikūs kostiumai! Puikios dekoracijos! Bet kokie kvaili autoriai!“
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Muzikologas Viktoras Gerulaitis. „Beveik nieko nauja, ar ne, Algi?“ |
Dažniausiai tokius žodžius išgirsti kokioje sostinėje. Į ją iš Paserbenčio ir atsibastė būsimasis autorius, beje, jau seniai vienas stipriausių visame pasaulyje savo kūrybos lietuviškumu. Ir man nesvarbu, kokiu: krikščionišku, pagonišku ar velnionišku. Jo muzikoj girdžiu visus tris. Ir gal net daugiau. Sakau, gal todėl vieną bjaurią dieną neapsikentę su visu tuo (kuo?), žemiau sėdintys paskyrė (davė, įkišo, įpiršo...) jam – pirmajam iš mūsų kartos – Nacionalinę premiją. Žinot, už ką? Už tuometinės Lietuvos apraudojimą. Tas apraudojimas vadinosi „Gamtos knyga“.
Algirdas reagavo žaibiškai: dingo iš sostinės piliečių akiračio ir atsidūrė savo susikurtam „Gyvulių ūkyje“. Ten nusprendė, kad oficialusis jo išsilavinimas pasibaigė, ir nuo 1993-iųjų laiko save savamoksliu. Kai po kokių septynerių metų vėl išniro Vilniuje, visi miesčionys stebėjosi: vieni kraupo, kiti uostė, treti geidė. Kaip ne kaip, o jiems pasirodė, jog į šventyklą įsibrovė kiaulė. Naujosios Lietuvos (nuo „naujasis rusas“) metamorfozė: laureatas – kiaulė.
O juk viskas buvo visai ne taip. Tiesiog prasidėjo lyg ir „dangun žengimas“. Kad ir su „Šv. Pranciškaus knyga“. Ar su „Nebaigtąja simfonija“, taip sužavėjusia japonus... Apie ją ir dar daug ką geriau nepasakysiu nei pats autorius, beje, labai stiprus ir žodžio valdovas: „Tai dar vienas mano kūrinys, rašytas „iš rankos“, be pasiruošimo, be tematikos, be natų, be namų, be orkestro... Galvota žiūrint į pasaulį „pro šalį“, bereikšmiškai, be pasitikėjimo, bet su meile...<...>Eita man matant ir girdint, neprisiliečiant žmonių ir jų tikrovės... Šaltai, bet su jauduliu...“
Man atrodo, kad Algirdas eina gyvenime ir kūryboje trimis keliais: pirmasis – gamtos, antrasis – miesto gyvulių, trečiasis – šventojo. Eidamas šventojo keliu, jis įžengė į XXI amžių. Jame ir mirs. Todėl ir sakau mano Algirdui Martinaičiui – Martynui, kaip jį visi vadiname – žvelgdamas į akis: „Liki sveikas, drauge, būki tvirtas, tu, o, mielas, – mano širdyje, o išsiskyrimas, mums paskirtas, žada mus suvest ateityje“. Paskutinė paskutinio Sergejaus Jesenino eilėraščio eilutė. Ačiū. P. S. Net gaila, kad nebėra ką apraudot...
