Apie tai, ko iš jos tikisi kiti, kokia kalbos vieta jos kūryboje ir kaip iš atlikėjo perspektyvos atrodo muzikos festivaliai, kalbamės su Alina Orlova, kurios kita stotelė – vienas didžiausių muzikos industrijos renginių „The Great Escape“.
– Atrodo, kad šiandien muzikantai ir kiti menininkai visų pirma yra vertinami pagal ekonominius kriterijus – esi sėkmingas tik tada, kai nuolat leidi albumus, organizuoji turus ir esi populiarus vis platesniame geografiniame lauke. Kokiais kriterijais jūs vertinate kūrybinę sėkmę? Ar apskritai verta tuos kriterijus turėti?
Kūryboje, o ypač muzikoje, labai jaučiasi autoriaus intencija. Bet tu turi tos intencijos neturėti, lyg netyčia kurti.
– Nemanau, kad verta. Gal kažkam ir verta, tai, matyt, priklauso nuo žmogaus, nuo konteksto, nuo muzikos. Man pačiai tai nėra labai svarbu. Svarbiausia pati kūryba, procesas, o rezultatas, asmeniškai man, nėra toks svarbus. Jau paskui ateina ir visi įvertinimai, apdovanojimai.
Kažkokio atgarsio vis tiek reikia, kurti tuščiai, į stalčių nebūtų įdomu. Bent jau muzikoje ryškiausias ryšys su klausytoju yra koncertas. Jei žmonės ateina, tai jau yra sėkmė.
– Dalis žmonių vis dar klauso jūsų ankstyvųjų hitų ir slapčia, o kartais gal ir garsiai, viliasi, kad jūsų muzika vėl taptų panašesnė į ankstyvąją kūrybą. Ar tokie lūkesčiai menininkui netrukdo tobulėti ir eiti į priekį?
– Jei galvoji apie kitų ir savo lūkesčius, jie, aišku, trukdo, bet man atrodo, visa tai reikia išmesti iš galvos. Tuomet kūryboje esi laisvesnis. Kūryboje, o ypač muzikoje, labai jaučiasi autoriaus intencija. Bet tu turi tos intencijos neturėti, lyg netyčia kurti. Kuo mažiau mąstai ir tikiesi, tuo geriau.
Turi visą laiką keistis, bet kartu išlikti toks pats.
– Įmanoma nuo to atsiriboti?
– Mano atveju tai nesudėtinga, nes aš nesu tokia žinoma, kad reiktų kažkaip save saugoti. Gyvenu Vilniuj, ganėtinai ramiame mieste, kur žmonės arba manęs neatpažįsta, kuo aš labiau tikiu, arba tiesiog to neparodo. Bet esu toks žmogus, kuriam nereikia savęs papildomai izoliuoti – aš ir pati esu pakankamai atitolusi, intravertė.
– Žvelgiant iš klausytojo perspektyvos, atrodo, jog jūsų muzika per visą kūrybinį kelią smarkiai keitėsi. Ar pasikeitė jūsų pačios santykis su muzika, su kūrybiniu procesu?
– Nemanau, kad kažkas labai pasikeitė. Deja.
– Deja?
– Ne deja, bet… Čia labai įdomu. Turi visą laiką keistis, bet kartu išlikti toks pats.
Tačiau mano atveju nemanau, kad muzika labai pasikeitė. Aišku, buvo visokių versijų – ir su grupe, ir taip, ir anaip, ir sunkiau, ir lengviau. Dabar vėl groju viena, pianinu. Visiškai taip pat, kaip pradžioje. Atlieku ir tas pačias senas dainas, kai kurioms jų jau dešimt metų.
Išsireiškimas „naujas įvaizdis“ mane erzina, nors kai kuriems jis tinka, visko būna. Bet man pačiai, bent kol kas, jis svetimas.
Žinoma, kai kas keičiasi, nes toks yra gyvenimas ir toks yra žmogus – negali visad to paties groti, sutinki naujų žmonių, jie į tavo muziką įneša kažką savo. Ir pati pramokau kažko naujo šitam procese. Dabar mokausi groti elektrine gitara.
Tai palieka žymes, bet yra gana organiška, nedaroma tyčia. Išsireiškimas „naujas įvaizdis“ mane erzina, nors kai kuriems jis tinka, visko būna. Bet man pačiai, bent kol kas, jis svetimas.
– Ateityje jūsų muzikoje skambės elektrinės gitaros?
– Jei išmoksiu groti.
– Kiek muzikiniame procese liko džiaugsmo, o kiek atsirado darbo, rutinos?
– Įvyko daug pasikeitimų. Pradžioje, kai niekam nesi nei įdomus, nei šiaip tavo dainas kas girdėjęs, yra visiška tyruma. Kuri, nes nėra ką veikti tame mieste, nes turi kažką viduj ir nori tai išreikšti, be jokių kitų tikslų.
Pradžioje, kai niekam nesi nei įdomus, nei šiaip tavo dainas kas girdėjęs, yra visiška tyruma. Kuri, nes nėra ką veikti tame mieste, nes turi kažką viduj ir nori tai išreikšti, be jokių kitų tikslų.
Paskui, kai pradėjau iš to pragyventi, tai tapo lyg ir mano darbu, bet iš tiesų tai nėra darbas, į kūrybą negali žiūrėti kaip į darbą. Aišku, būna, kad užsisuka rutina, kai prasideda daug koncertų. Ypač pradžioje, kai buvo savotiškas pakilimas, viskas buvo nauja – tada buvo ganėtinai sunku. O dabar išmokau kitaip tuo mėgautis. Galbūt dabar net labiau džiaugiuosi, kai groju.
– Atsirado savas ritmas?
– Ir jis. Kai koncertų būna daug, aš negaliu. Žinau, kad yra muzikantų, kurie važiuoja į ilgus turus ir koncertus rengia kasdien. Man taip nepavyktų.
– Kai įrašinėjate albumą, ar sunku suprasti, kada įrašą užtenka tobulinti?
– Turi priversti save sustoti, nebedailinti. Pirma versija visad yra geresnė, nes ji natūralesnė, grynesnė. Paskui, kai jau bandai kažką daryti, reikia žinoti, kada sustoti. Pradedi ir vienaip, ir kitaip, o po to keliauji atgal į pradžią. Taip buvo su paskutiniuoju albumu.
Reikia nepersistengti, nes taip gali eiti be galo. Kartais taip ir būna – grupės rašo albumą ir niekad jo nepabaigia, bet albumas toks procesas – kartais turi atsitraukti, šviežiai pasiklausyti, negali vien toj patalpoj sėdėti.
– Kiek laiko įrašinėjote savo paskutinį albumą?
– Ganėtinai neilgai. Jame nėra daug gyvų instrumentų, tad viskas įvyko greičiau. Man atrodo, pradėjom rudens pabaigoje, o išleidom pavasarį. Dainos, aišku, buvo parašytos anksčiau.
Net jei muzikoje nesupranti kalbos, nemanau, kad tai yra problema.
– Kaip nutinka, kad viena daina gimsta viena kalba, o kita kita?
– Gali būti tam tikras žodžių žaismas, kuris, pavyzdžiui, egzistuoja anglų kalboje, tačiau nėra galimas lietuvių kalba. Kažkas ateina į galvą ir toliau tai vystai ta kalba, kuria mintis ir gimė. Svarbus kalbos skambesys, žaismas, patys žodžiai, ritmas.
– Įmanoma, kad pirmoji mintis ateitų viena kalba, o daina vis vien gimtų kita kalba?
– Gali ir taip būti, gal net jau ir buvo kažkas panašaus. Naudoju ir kitų autorių poeziją. Nors, pavyzdžiui, nemoku ispanų k., bet jei yra tekstas, kuris man patinka – galiu ir jį panaudoti.
– Dalis jūsų gerbėjų užsienyje labai dažnai nesupranta, apie ką dainuojate – „Youtube“ po jūsų klipais pilna komentarų „Neįsivaizduoju, ką ji dainuoja, bet tai nuostabiai gražu“. Kaip jaučiatės, kai, tikriausiai, ilgai galvoti ir išjausti dainos žodžiai nebetenka savo tikrosios prasmės, o klausytojui dingsta vienas jūsų kūrinio sluoksnis?
– Manau, kad galbūt tas sluoksnis ir nedingsta. Tam tikras užtaisas lieka. Kalbą naudoju kaip instrumentą, juk žodžiai skamba, kažkaip veikia. Net jei muzikoje nesupranti kalbos, nemanau, kad tai yra problema. Bent jau man su tuo viskas gerai ir jei žmonėms patinka klausyti, tai „faina“.
Aišku, kalba potencialią mano karjerą veikia. Tai natūralu, kai dainuoji „paukščių kalba“. Bet aš tuo džiaugiuosi, o gal ir žmonėms įdomiau – kartais tai net padeda.
Lietuvoje yra jaudulingiausia. Gal per daug arti, reikia distancijos.
– Ar jums yra skirtumas, kuria kalba dainuoti?
– Galbūt mano anglų kalbos tarimas nėra toks geras ir šios kalbos nejaučiu taip gerai, kaip lietuvių ir rusų, bet, vėlgi, angliškai dainuoti lengva, nes esam pripratę klausytis muzikos šia kalba – ji apskritai tinka muzikai.
Tačiau didelio skirtumo, kuria kalba dainuoti, nėra, tiesiog kiekviena kalba turi savo atspalvį. Rusų kalba buvo mano pirmoji kalba, gal ji yra kiek arčiau manęs, nors panašiai yra ir su lietuvių kalba.
– Daug muzikantų sako, kad groti Lietuvoje sunkiau nei užsienyje. Kaip yra jums?
– Groti kitur yra lengviau. Labiau atsipalaiduoji, nors, aišku, tai priklauso ir nuo šalies bei konteksto – kaip, tavo manymu, tave mato ten. Tada gali papasakoti kažką, ko ten nėra. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur, aišku, yra visko pilna, galiu „duoti“ melancholiją, kurios ten nėra. Tada tvirčiau jaučiuosi. O groti Lietuvoje yra jaudulingiausia. Gal per daug arti, reikia distancijos.
– O kaip yra su didžiuliais, masiniais renginiais, muzikos festivaliais? Santykis su klausytojais tokiame srautiniame muzikos renginyje tikriausiai visiškai kitoks. Ar jums jis nėra svetimas?
– Kai groju su grupe, labiau „įsipaišau“ į didesnę erdvę ir tuomet nėra jokių problemų, būna visai smagu. Jei viena gročiau pianinu, gal ir būtų kažkaip kitaip, bet manęs vienos į tokius renginius niekas ir neleistų.
Festivaliai kartais truputį juokingi. Juose turi kažką parodyti, pasirodyti, bet kai viskas vyksta realiai, groju kaip koncerte, į visa kita nekreipiu dėmesio.
Iš tiesų, muzikos festivaliuose „tūsinasi“ prodiuseriai, o muzikantai groja. Festivaliuose pamatai, kiek daug jų yra, ir visi tokie jauni, gražūs, perspektyvūs, visi kažko laukia ir tikisi. Taip truputį ir ego sumažėja.
Festivaliuose pamatai, kiek daug muzikantų yra, ir visi tokie jauni, gražūs, perspektyvūs, visi kažko laukia ir tikisi. Taip truputį ir ego sumažėja
– Ar lankotės festivaliuose kaip klausytoja?
– Esu buvusi, bet dideliuose festivaliuose užsienyje – ne. Labai nemėgstu palapinių. Bet neatsisakyčiau, jei kažkaip netikėtai atsirastų galimybė.
– Ar dažnai lankotės gyvos muzikos koncertuose?
– Mielai eičiau dažniau. Norėčiau, kad gyvos muzikos būtų daugiau, ne tik savaitgaliais ir penktadieniais. Būtų smagu, jei gyvos muzikos kultūra išsivystytų į kažką didesnio.
– Ko trūksta, kad tai įvyktų?
– Man atrodo, kad viskas yra, trūksta tik kažkokios kibirkšties. Negali to padaryti tyčia. Kažkas turi atsitikti.
– Žiniasklaidoje vis seku, kiek dar laiko jums bus kabinama perspektyvios atlikėjos etiketė. Kaip manot – čia geras ženklas? Gal tai naujas sėkmės matas – amžinai jauna, novatoriška ir perspektyvi?
– Šitas geras. Neseniai kažkam sakiau, kad esu amžinai perspektyvi – visą laiką perspektyvoje, kuri, pasirodo, „neišsipildo“. Negaliu rimtai žiūrėti į visus epitetus, tiesiog žinau, kad tokia yra medijų forma, reikia tai kažkaip įvardinti. Nors galbūt tai iš tiesų yra tiesa. Gal dar iki galo „neišsipildžiau“.
– Bet gal tai kaip tik gerai? Kai jau visi mano, kad „išsipildėt“, staiga „išsipildot“ kitaip?
– Galbūt. Gal reikia į tai žiūrėti pozityviai.