– Gimėte ir užaugote Kaune, kur pradėjote savo kaip menininko kelią. Kokį Kauną atsimenate iš savo vaikystės ir paauglystės metų ir kokią emociją miestas Jums kelia dabar?
– Kaunas mano vaikystėje, paauglystėje buvo vėjavaikiškas, bet tikriausiai tą miesto pojūtį sukuria to meto prisiminimai, tokie kaip kelią neretai pastodavę proftechninių mokyklų mokiniai ar kiti tvarkdariai. Jei pasakydavome, kad esame iš Kryžkelės ar Kalniečių ir kad pažįstame tokį „Žvairį“, tai mūsų nemušdavo. Kadangi buvome iš meno mokyklos, atrodėm ne visai taip, kaip mūsų užpuolikai, o šie irgi neatrodė kaip visi. Dauguma jų buvo plikai nusiskutę galvas, nešiodavo vienodas striukes, kurias iš valdžios gaudavo proftechninių mokyklų mokiniai. Mes, tuo tarpu, atrodėm visai kitaip, bet ne ką geriau, nešiodavome ilgus plaukus ir kažkokias nenusakomas drapanas. Svarbiausia mums buvo menas ir dvasinis pasaulis. Mūsų tėvai mums vis priekaištaudavo, norėjo, kad nusikirptume plaukus ir normaliai apsirengtume. Visgi tai buvo labai gražus ir įdomus laikas.
Šiais laikais ne taip paprasta išlaikyti Kauną tokį, koks jis buvo ir tuo pačiu nepamiršti to, koks jis galėtų būti, bet man atrodo, kad tai suderinama.
Dabar Kaunas truputį kitoks ir vis dar keičiasi. Jau kurį laiką negyvenu Kaune, bet anksčiau kiekvieną kartą į jį sugrįžęs ir eidamas nuo Soboro iki Rotušės aikštės, žinodavau kad tikrai kažką sutiksiu.
Kaunas toks miestas, kuriame viskas tarsi telpa vienoje gatvėje. Tačiau dabar pažįstamus, kuriuos norėčiau pamatyti, sutinku vis rečiau. Dažniau pastebiu kokį nors pastatą, kurio matyti nesinorėtų. Mieste vis išdygsta koks nors stiklo gabalas. Manau, kad labai svarbu išlaikyti Kauno turimą architektūrinį veidą. Iki šiol čia atvažiuoja kino menininkai iš Vilniaus.
Šis miestas vis dar išlaikęs senuosius savo kiemus, didelius namus su aukštomis lubomis, langais ir laiptinėmis, kuriose regis viskas telpa. Šiais laikais ne taip paprasta išlaikyti Kauną tokį, koks jis buvo ir tuo pačiu nepamiršti to, koks jis galėtų būti, bet man atrodo, kad tai suderinama.
– Ar per pastaruosius porą dešimtmečių labai pasikeitė kultūrinis Kauno gyvenimas?
– Man sunku pasakyti, nes dirbu teatre Vilniuje. Ten dirbantys žmonės, jei dirba daug, gyvena pakankamai uždarą gyvenimą. Aš vis atvykstu į Kauną dėl gastrolių arba aplankyti tėvo ir draugų, kurie vis dar čia gyvena ir su kuriais norisi palaikyti ryšį.
Mano žiniomis, per pastaruosius porą dešimtmečių Kaune nesusikūrė nei vienas naujas teatras. Kalbu ne tik apie teatro aikšteles, nes teatras šiais laikais gali egzistuoti ir be jų. Kalbu apie teatrą, kaip kultūrinį vienetą. Tarkim, Vilniuje Eimunto Nekrošiaus iniciatyva įsikūrė „Meno fortas“, o Oskaras Koršunovas įkūrė savo vardo teatrą. Kaune tebėra Nacionalinis Kauno dramos, Mažasis ir Kameriniai teatrai, „AURA“ – tie, kurie čia gyvuoja seniausiai. Tiesa, atsirado toks VDU teatras. Bet šiaip ne kartą yra buvę ir ne su vienu ryškesniu menininku, kad nuvykęs į Kauną, bando susikurti ten sau namus, tačiau kažkodėl nepritampa ir grįžta į Vilnių.
Visgi sunku pasakyti, kodėl Kaune nesikuria nauji teatrai. Galbūt čia vyrauja tam tikra monopolija, galbūt jauniems žmonėms nesukariamos tinkamos sąlygos arba sukuriamos, bet tik formaliai. Man atrodo, labai svarbu padėti jaunam, idėjų turinčiam žmogui, jeigu jis nori kažką daryti kitaip. Visi dabar ištroškę kitoniškumo, o kitoks teatras gali susikurti tik tuomet, kai atsiranda kitaip mąstantis žmogus, šiuo atveju, režisierius, meno vadovas arba prodiuseris, turintis supratimą apie meną ir žiūrintis į jį ne tik kaip į verslą.
Vien aikštelės teatrui neužtenka, tačiau jos taip pat svarbios. Su šia problema susiduria ne tik Kaunas, bet ir Vilnius. Kadangi sostinėje susikūrė keletas naujų teatrų, mieste dar juntamas teatro aikštelių stygius. Vilniuje gyvenu Sporto gatvėje. Šalia mano namų buvo teatro arena – sudėtingas, komplikuotas pastatas, nepritaikytas spektakliams, tačiau jis buvo šiokiu tokiu kultūros židiniu, kuriame kažkas vyko. Visgi areną nugriovė ir dabar jos vietoje stovi gyvenamieji namai.
Šalia mano namų Vilniuje yra Šarūno Marčiuliono viešbutis ir krepšinio mokykla. Mano sūnus lankė tą krepšinio mokyklą, nes buvo arti, tačiau ir ją ketina nugriauti. Ten taip pat planuojama statyti gyvenamuosius namus. Panaikino ir senąjį Žalgirio stadioną Vilniuje, jo vietoje bus statomas viešbutis. Įžvelgiu čia didelę problemą. Nei Vilniuje, nei Kaune, per du nepriklausomybės dešimtmečius, nebuvo pastatytas nei vienas pastatas, kuris galėtų rodyti geriausių mūsų režisierių spektaklius. Esame maža šalis, tačiau turime daug talentingų režisierių, kurių pastatyti spektakliai keliauja po visą pasaulį, bet nėra kur jų rodyti Lietuvoje.
– Kokio teatro reikia šiuolaikiniam žmogui?
– Šiuolaikiniam žmogui reikia įvairaus teatro. Jauni žmonės iš pradžių būna kieno nors mokiniais, tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai jiems norisi būti geresniais už mokytoją arba užmiršti jį ir pasakyti: „aš esu aš“. Manau, kad reikia duoti šansą jauniems žmonėms prieštarauti tiems, kurie įrodė, kad yra geriausi ir, kad žino, kas yra „tikrasis“ teatras. Laikai keičiasi ir mes negalime paneigti to, kad jaunas žmogus mąsto kitaip, kaip šiandieninis žmogus. Amžinų tiesų nėra. O teatras turėtų būti kuo įvairesnis, jis gali būti politinis, simbolinis, klasikinis, avangardinis ar underground‘inis.
– Kokį jūs įsivaizduojate ateities teatrą?
– Visi galvoja apie ateities teatrą. Tikro kino žmonės vis bijo, kad kinas, kaip meno forma, anksčiau ar vėliau išnyks. Susidaro įspūdis, kad ir į teatrą eina vis mažiau žmonių. Tačiau manau, kad tai truputį apgaulingas dalykas, nes ratas apsisuka ir žmonėms vis vien reikia dalykų, kuriuos suteikia teatras. Tai labai archaiškas menas, bet man atrodo, kad dėl savo archaiškumo, teatras ir išliks. Teatro menas nuostabus tuo, kad kitaip nei visi kiti menai, jis gimsta šiandien. Jo nepakartosi. Kad ir kiek kartų rodytume spektaklį, kiekvieną dieną jis bus kitoks.
- Daugelyje Europos teatrų bendruomenės įtraukimas į teatro veiklą tampa svarbia aktualija. Dažnai norima žiūrovą įtraukti į kūrybinį teatro procesą, pvz. pasirenkant pjesę, kad šie neliktų tik klausytojais ir stebėtojais. Kaip manote, kodėl Lietuvoje teatrai vis dar labai institucionalizuoti ir vyrauja atskirtis tarp kūrėjų ir žiūrovų?
- Nemanau, kad esame provinciališkesni už Europos teatrą ar kad mūsų teatras yra vienplaniškas, toks, kuriame žiūrovas kažkada sėdėjo salėje, žiūrėjo spektaklį tamsoje ir džiaugėsi, kad neuždegama šviesa, nes norėjo tiesiog patogiai įsitaisyti, pažiūrėti spektaklį, paploti ir išeiti.
Vilniuje yra didelis spektaklių, sukurtų vadovaujantis kitokiu principu, pasirinkimas. Net jei žiūrovai ir aktoriai tiesiogiai nebendrauja spektaklio metu, po spektaklio dažnai rengiamos diskusijos ir susitikimai, o prieš spektaklius vyksta įvairūs pjesių skaitymai, yra daug spektaklių „be ketvirtos sienos“. Yra ir tokių spektaklių, kaip „Didis blogis“ (rež. Marius Ivaškevičius, red. pastaba), kurie bando atspindėti socialinį teatrą. Gal taip yra tik Vilniuj, gal mažesniuose miestuose scenos žmonės privengia žiūrovų, o žiūrovai privengia tiesioginio santykio su scenos žmonėmis.
Gal mažesniuose miestuose scenos žmonės privengia žiūrovų, o žiūrovai privengia tiesioginio santykio su scenos žmonėmis.
Tačiau tokie dalykai, kaip žmonių įtraukimas į teatro repeticijų procesą arba siūlymai žmonėms socialiniuose tinkluose balsuoti už tai, kokia tema turėtų būti kuriami spektakliai teatre arba kaip jie galėtų baigtis, man atrodo, kaip teatro sumenkinimas.
Jei bet koks žmogus, kuris galbūt net nežino, kas yra kinas ar teatras, turėtų teisę pakreipti kūrėjo kelią, spektaklio arba kino filmo eigą, tai būtų neteisinga, nes visų pirma, reikia išmanyti reikalą. Aš į tokį pliuralizmą žiūriu atsargiai, nes dažnai tai yra menkos meninės vertės produktas, kuris taip ir lieka produktu, bet meniniu kūriniu netampa, nes meno kūriniui reikalingas individualus menininkų susikaupimas ir susivokimas. Tai turi būti apmąstytas, išaugintas dalykas, kurį reikia saugoti nuo pašalinės įtakos. Visuomeninis teatras, kuomet tikimasi sukviesti visus miestiečius į aikštę, kad šie nuspręstų koks bus spektaklis – tai daugiau ausims, akims, bet ne galvai ir ne širdžiai.
– Užsiminėt apie kiną. Prieš kelis metus Kaune vykęs festivalis „Kino pavasaris“ turėjo tokį šūkį: „Kaune, kaip kine“. Jeigu jūs statytumėte filmą apie Kauną, koks jis būtų?
– Statydamas filmą, aš turbūt nebūčiau originalus. Tikriausiai kalbėčiau apie Kauną, kaip apie savo vaikystės miestą. Mano vaikystė prabėgo prestižinėse Kauno vietose, kurios jau daugelio įamžintos. Gimiau prie 6-ojo forto, kur stovėjo tankas, į kurį visi niekam nematant lipdavo nusišlapinti. Dabar ten stovi kryžiai, net nežinau ar norėčiau ten filmuoti. Mokyklą lankiau Žaliakalnyje, kur yra funikulierius, daug įsimintinų gatvelių ir mokykla, kurioje buvo filmuojamas „Raudonmedžio rojus“ (rež. Bronius Talačka, red. pastaba). Tai išties labai gražus rajonas, tačiau daugelio jau filmuotas, kaip ir Aleksoto tiltas, prie kurio su bendraklasiais grįždami iš mokyklos, perėję visą Laisvės alėją, kiekvienas išsiskirstydavo kas sau.
Visgi yra ir tokių vietų, kurios asocijuojasi tik su manimi. Tėvams nežinant, su klasioku Gražvydu pradinėse klasėse, kai tėvai dar neleisdavo vieniems važiuoti į miestą, keliaudavome iki 9-ojo forto. Ropodavome po aplinkui esančius laukus ir ant paties forto. Tą vietą mažai kas filmavę. Taip pat daug prisiminimų turiu iš tuometinio savaitinio 81-ojo vaikų lopšelio-darželio. Ten sutikau pirmąją meilę ir draugus. Gyvenimas darželyje tiesiog virė, todėl nenorėjau, kad mane lankytų tėvai. Šį darželį prie Milikonių kalno irgi mažai kas yra filmavę. Pabandyčiau filmuoti vietas, kurios man brangios, tačiau, kurių dar nefilmavo daugelis kitų, parodyčiau Kauną iš kitos pusės.
– Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Kokios galėtų būti miesto siekiamybės šio projekto metu?
– Suprantu, kad anksčiau ar vėliau Kaune bus sutvarkytos gatvės, Laisvės alėjoje – naujos trinkelės ir galbūt bus suremontuoti namai. Tai būtų gerai, jeigu nebūtų ir kitos pusės. Man tai primena tarybinius laikus, kai mieste laukiamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tvarkomos gatvės ir dažnai dažomi namai iki pusės, kiek pro mašinos langą būtų matyti. Kalbėdami apie kultūrą ir apie tai, kad iš miesto išvažiuoja jaunimas, panašėja, kad gatvių remontas kelią padaro tik patogesniu norintiems iš čia išvažiuoti. Pirmiausiai, kažką reikia keisti iš vidaus, o ne iš išorės. Ir tai svarbu ne tik kalbant apie meną, bet ir apie mokslą.
Neseniai pristatinėjau filmą Panevėžyje. Šiame mieste beveik nėra žmonių. Į Panevėžį atvykome trise su filmo režisieriumi Ignu Miškiniu ir dramaturgu Sauliumi Drunga. Kone vieni vaikščiojome miesto centru, sutikome tik pavienius pagyvenusio amžiaus žmones. Patys panevėžiečiai sakė, kad žmonės ten gyvena tol, kol pabaigia mokyklą ir jei nesuranda vietos kitame mieste grįžta čia gyventi nuo 35 m. amžiaus. Iš tiesų, kine žmonių tarp 20 ir 35 m. visai nebuvo.
Kai su filmo „Senekos diena“ kūrybine komanda buvome atvykę į Kauną, kino centrą „Romuva“, susirinko daug jaunimo. Labai tuo džiaugiausi, bet kauniečiai sako, kad suremontuotos gatvės jų nesulaikys. Todėl manau, kad kalbėdami apie Kauną, kaip Europos kultūros sotinę, privalome suprasti, kad kultūra turi būti ne išorėje, o viduje. Tada norėsis čia gyventi, kurti ir mokytis. Galbūt tuomet žmonės iš kitų miestų taip pat norės atvažiuoti gyventi ir kurti būtent čia.
