Šią vasarą, bndradarbiaujant su Kauno Bienale, šios galerijos biuras laikinai įsikurs požeminėje perėjoje, vedančioje iš Kauno geležinkelio stoties. Pats kūrėjas 12-oje Kauno bienalėje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT įgyvendins meninę intervenciją į Kauno autobusų stotį. Pokalbyje Andrejus Polukord dalinosi mintimis apie meną, grybus ir miškus.
– Meno pasaulyje esate žinomas kaip menininkas ir galerininkas. Kuriate instaliacijas, įgyvendinate performansus ir akcijas, vadovaujate meno galerijai... Viename interviu esate prisipažinęs, kad save laikote tiesiog „darytoju“. Kodėl ėmėtės „daryti“ būtent meną?
– Nenusprendžiau „daryti“ meno. Tiesiog turiu daug hobių, kuriuos žmonės dažnai supranta kaip kūrybą ir meno procesus. Aš tik darau tai kas man patinka. Tokios klišės kaip „žinomas“ ar „menininkas“ skamba pernelyg banaliai. Man labiau patinka būti nežinomu. Man atrodo, jei apibrėžčiau save kaip „menininką“, be to dar ir „žinomą” – nustočiau kurti apskritai. Turbūt kaip ir daugelis svajojau „turėti pagrindą“ po kojomis, todėl pasirinkau solidžią galerininko profesiją. Tačiau paraleliai apibūdinčiau save kaip „hobby“ (menininką mėgėją).
– Visgi, studijavote Vienos dailės akademijoje. Taigi, tam tikro nusiteikimo tai ką darote laikyti menu, ar bent saviraiškos forma, būta...
– Taip, Jūs teisingai ir pasakėte – tai savotiška saviraiška. Kartais tiesiog pastebiu tam tikras situacijas ir pamėginu jas papasakoti arba atkartoti. Rinkausi studijas, kurios neribotų mano hobių. Bet to, ten studijuoti paskatino mano tuometinė finansinė situacija – už tokį „mokslą“ mokėti nesiruošiau, o Vienoje studijavau nemokamai.
Man visada buvo įdomūs tie dalykai, kurie yra laikomi neįmanomais. Mėgstu įrodyti, kad yra atvirkščiai ir neįmanomą padaryti įmanomu.
– Visai neseniai MO muziejuje vykusioje parodoje, „Atspirties taškas“ (kuratoriai: Gabrielė Radzevičiūtė ir Marius Armonas) buvo eksponuojama Jūsų instaliacija pavadinimu „Šlagbaumai“, tarsi trukdžiusi žiūrovams patekti į parodos erdvę. Kodėl parodoje, kurioje menininkai buvo kviečiami apsvarstyti, nuo ko prasideda jų kūryba, nusprendėte pristatyti būtent tokį kūrinį? Kas dažniausiai tampa Jūsų kūrybos „atspirties tašku“ ir įkvepia pasakoti vienokias ar kitokias istorijas?
– Pirminė parodos idėja buvo apie keliones ir geografiją, o pavadinimas „Atspirties taškas“ atsirado vėliau... Galvodamas apie pirminę parodos temą nusprendžiau kalbėti apie keliones ir jų trukdžius. Norėjau parodyti tai, kas varžo prigimtąsias judėjimo laisves, riboja, trukdo žmonėms keliauti toliau. „Šlagbaumas“ buvo pagrindinė instaliacijos dalis. Šį žodį galima suprasti labai tiesiogiai. Vokiečių kalboje „schlagen“ reiškia „mušti“, o „baum“ – medį.
Taigi pradėjau ieškoti medžio, kuris galėtų tapti trukdžiu – „šlagbaumu“. Nebuvo lengva rasti tinkamą, nes natūraliai medis retai išauga būtent tokių proporcijų, kokių reikėjo patalpos parametrams ir mano idėjai įgyvendinti. Po ilgų ieškojimų radau eglę, kurios viršūnė, matyt, kažkada buvo nupjauta ir panaudota kaip Kalėdinė eglutė. Šalia buvo lygiai tokia pati, kiek mažesnė. Matyt tas pats žmogus pasidžiaugė trumpalaikiu gamtos malonumu du metus iš eilės.
Vėliau ji davė naują daigą ir taip natūraliai susiformavo medis, kurio man reikėjo. Galų gale medis vis tiek išdžiūvo, bet mano kūriniui puikiai tiko. Instaliacija susidėjo iš skirtingų šlagbaumų pavyzdžių: nuo liaudyje vadinamos „bytos“ iki masažinės pirties vantos. Na, o mano atspirties tašku matyt gana dažnai ir tampa tam tikri žodžiai, posakiai, palyginimai ir savotiškas gyvenimiškas absurdas.
– Kokias savybes labiausiai vertinate mene?
– Man visada buvo įdomūs tie dalykai, kurie yra laikomi neįmanomais. Mėgstu įrodyti, kad yra atvirkščiai ir neįmanomą padaryti įmanomu. Kol kas tai gana įdomu. Nežinau, kaip ilgainiui keisis mano mąstymas, gal vėliau taip nebemanysiu. Šiokios tokios vertės turi ir mistikos bei paslaptingumo efektas, ypač jei jis susijęs su gyvenimiškais įvykiais.
Tai palieka sąmonėje spragą. Net jau išėjęs iš parodos vis apie tą spragą susimąstai, bandai užpildyti. Tuomet prisikuri istorijų. Matyti parodas, meninius objektus ar performansus, kurie neturi nieko bendro nei su manimi pačiu, nei su aplinkiniais, gal ir apskritai nieko nesako, yra tiesiog banalu. Kūrinys turėtų kažką pasakoti, galbūt kažko pamokyti, o gal pabrėžti kokią nors problemą.
– Ar manote, kad menas pajėgus tik užduoti klausimus ir išryškinti problemas, ar visgi gali siūlyti ir kaip jas spręsti?
– Manau, kad jis tikrai gali užduoti klausimus, išryškinti tam tikras problemas. Ar jis gali jas išspręsti? Tikriausiai, ne, bet jis gali paskatinti pastebėti tai, ko dauguma nenori, arba nedrįsta pastebėti, o pastebėjusį – ko nors imtis.
– Kone dažniausiai dirbate performanso meno srityje. Kodėl?
– To, ką darau, nevadinu performansu. Turbūt kiti nusprendžia, kad tai performansas. Man tai tiesiog gyvenimo dalis, viena iš priemonių, norint išlikti. Kiekvienos profesijos žmogus – pažiūrėkit į juos – tikras aktorius atliekantis rolę. Dažnai bendraudamas su oficialiais meno pasaulio atstovais kaip „menininkas“ jaučiuosi keistai ir nepatogiai. Dėl to bandau įsikūnyti į jų vaidmenį, pažiūrėti į viską iš jų perspektyvos. Kartais būtent taip mes randame bendrą kalbą.
– Ne tik Jūsų performansai yra žaismingi ir netikėti. Ne mažiau nustebinti gali ir instaliacijos miškuose. Kokių reakcijų paprastai tikitės iš žiūrovų? Ar Jums svarbu užmegzti ryšį su savo auditoriją?
– „Miško objektai“, kaip aš juos vadinu, tai paties miško sukurtas ciklas. Tarsi, ne aš būčiau sukūręs visus tuos objektus, o pats miškas krėstų išdaigas. Manau, kad šiuos objektus pamatę atsitiktiniai praeiviai gali pasisemti kur kas įdomesnių minčių, nei žmonės besilankantys meno erdvėse ir jau žinantys, ką pamatys, tikslingai to siekiantys.
– Suteikiate žiūrovui galimybę laisvai interpretuoti, tai ką darote?
– Kartais egzistuoja ir tikslinga žinutė, o kartais geriau leisti žmonėms manyti, ką jie nori.
– Jūsų veikloje dažnai galima aptikti... grybų. Kodėl grybai Jums tokie įdomūs? Ar juos galima suprasti kaip tam tikrą metaforą?
– Vienas didžiausių mano hobių yra „kolekcionuoti“ grybus. Angliškai rinkti grybus – „collecting mushrooms“ – turi visai kitokių asociacijų. Taigi, esu „galerininkas kolekcionuojantis grybus“. Kai manęs paklausia, kokia pas mane kolekcija, arba ką esu pasikabinęs namuose, sakau, kad grybus.
Taip pat esu atsidavęs grybautojas – tai vienas mano mėgstamiausių hobių, savotiška meditacija.
– Kartais grybų kolekcionavimas persipina ir su kiek sudėtingesnėmis socialinėmis temomis, kaip tai nutiko praeitų metų rudenį Jūsų, kartu su žiūrovais, įgyvendintame performanse menininkų dienos centre „Autarkija“...
– Taip, Lietuvos miškuose, kad ir kaip bebūtų liūdna labai daug „tikrų dirbtinių grybų“, kurie į „tikrus“ panašūs savo forma. Performanso metu, kartu su žiūrovais mėginom atskirti tikrus ir netikrus miške rastus grybus, juos išrūšiuoti. Siekiau parodyti, kas šiuo metu dedasi visai netoli sostinės, Mickūnų miške, kur dar XX a. 10-ąjame dešimtmetyje pradėti statyti nauji namai. Po statybų likusios šiukšlės išmetamos tiesiog gamtoje. Taip ir randasi tie „tikri“ grybai iš metalo, plastiko, gumos ir t. t. Na, o šiaip grybus visame tame, ką darau, kiekvienas gali suprasti ir vertinti skirtingai, pritaikyti savo filosofijai ir pasaulėžiūrai.
Gamta tiesiog būtina norint kurti ir džiaugtis gyvenimu visiems pasaulio žmonėms, bet, deja daugelis tai pamiršta.
– Savo veikloje daug dėmesio skiriate darbui su medžiu, o kai kurie Jūsų performansai ir instaliacijos randasi tiesiog miške. Koks Jūsų santykis su gamta? Kokį simbolinį vaidmenį savo kūryboje suteikiate medžiui?
– Kelionių metu vystau darbų ciklą „Wood statue“ („Statula medyje“). Tai gyvos 3 minučių trukmės skulptūros, susidarančios man atsistojus ant medžio vietoj jo viršūnės. Būna tokių vienišų medžių be viršūnių, paveiktų žmogaus arba gamtos. Juos galima pastebėti ne tik gamtoje, bet ir mieste. Jie man atrodo labai liūdni, primena postamentus ir tarsi kviečia ant savęs užkelti monumentą. Taigi aš kurį laiką ir pabūnu tuo monumentu. Tie medžiai pasakoja istorijas apie tai kaip nulūžo, kas jiems nutiko. Užfiksuodamas ant šių viršūnių savo buvimą noriu pasakyti, kad galbūt prie šių medžių sužalojimo, prisidėjo būtent žmogus. Todėl, ant viršūnės ir atsiranda žmogus, šiuo atveju aš. Medžiai, deja, yra nykstantis planetos reiškinys.
Na, o gamta mane supa nuo mažens. Man tai labai artima sritis. Būti gamtoje prilygsta savotiškai meditacijai. Gamta tiesiog būtina norint kurti ir džiaugtis gyvenimu visiems pasaulio žmonėms, bet, deja daugelis tai pamiršta.
– Jau kurį laiką esate ne tik menininkas, bet ir performatyvios mobilios galerijos „Galerie Uberall“ („Galerija visur“) vadovas. Gal galite papasakoti, kokia buvo jos pradžia?
– Kai mokiausi Vienoje, bendramokslių tarpe buvo labai „šaunu“, jei kieno nors darbai būdavo eksponuojami pirmame rajone. Tai turtingiausias ir prestižiskiausias Vienos rajonas. Tada nusprendžiau, kad reiktų įkurti galeriją, kuri egzistuotų visuose rajonuose. Jei kas paklausdavo – sakydavau, kad taip pat turiu šiokią tokią galeriją. O kai paklausdavo kur ji randasi, atsakydavau, kad pirmame, antrame, trečiame... ir ... septynioliktame rajone... Vienoje dažnai jaučiamas toks, sakyčiau, perdėtas turtingųjų kultas. Egzistuoja turtingesni ir vargingesni rajonai. Ši hierarchija ir įkvėpė įkurti „Galerie Uberall“.
O viskas prasidėjo nuo vieno tikslingo performanso, pavadinimu „Misunderstanding“ („Nesusipratimas“). Norėjau viešoje erdvėje eksponuoti dvi, Vienos meno istorijos muziejaus (Kunsthistorisches Museum Wien) paveikslų reprodukcijas. Anuomet keliaujanti platforma dar neturėjo pavadinimo. Kartu su dar vienu oficialiai apsirengusiu pagalbininku (buvusiu Vienos meno istorijos muziejaus darbuotoju) vežiojome platformą po miestą, tarsi būtume muziejaus darbuotojai ar apsauginiai.
Paveikslų reprodukcijos, kurias mums parūpino talentinga tapytoja, besidominti senųjų meistrų tapybos technikomis, kaip du vandens lašai buvo panašios į tikruosius paveikslus kabančius muziejuje. Žmonės išėję iš muziejaus, galbūt prisiminė, kad jau kažkur matė tą patį paveikslą. Buvo įdomu sulaukti įvairių reakcijų, stebėti kaip į šį „nesusipratimą“ reaguoja žmonės. Na, o vėliau pamaniau, kad metas imtis „tikro“ galerininko amato ir taip atsirado „Galerie Uberall“.
– Nors „Galerie Uberall“ retkarčiais galima aptikti ir tradicinėse meno erdvėse, muziejuose bei galerijose, dažniausiai ji sutinkama tiesiog gatvėje. O ir pats savo darbus dažnai imatės eksponuoti atokiose, su menu nieko bendro neturinčiose vietose, pavyzdžiui miške. Kodėl renkatės veikti alternatyviose, ne meno erdvėse?
– Nežinau. Gal šiuolaikinės meno erdvės yra pernelyg standartizuotos menui kurti? Mene man patinka retkarčiais pamėginti nustebinti arba papokštauti. Šiuolaikinės meno erdvės sukaustytos taisyklių, o taisyklės – tai trukdžiai kūrybai. Miške taisyklių nėra. Vienintelė taisyklė – gerbk gamtą. Tai ir būtų pagrindinė priežastis rinktis atokias vietas.
– Jūsų praktikoje gausu institucinės kritikos elementų. Kodėl ir ką dažniausiai kritikuojate?
– Pasaulyje yra labai daug galerijų ir muziejų, kurie reprezentuoja tai, ką kai kurie vadina „apsimestiniu menu“. Tai toks menas, kuris gal net neturėtų egzistuoti. Dažnai parodos, jose dalyvaujantys žymūs menininkai ir jas organizuojantys solidūs galerininkai yra neįtikėtinai išliaupsinami. Tačiau, dažnas, apsilankęs tokioje parodoje, lieka nieko nepamatęs ir nesupratęs. Galbūt ir kritikuoju tokias institucijas, kurios remia tą „netikrą meną“. Tačiau kartu jos mane ir įkvepia. Be jų nebūtų „Galerie Uberall“.
– Šiųmetinės Kauno bienalės tema – kelionės. Ką Jums reiškia kelionė? Kokias keliones vertinate?
– Nuo mažens su kiemo draugais mėgome keliauti į gamtą, lankytis miškuose, ieškoti kalvų, jų aukščiausio taško, nuo kurio matyti panoramos. Keliavimas man visų pirma siejasi su žygiu, išbandymu ir nuotykiu. Tai – laisvos kelionės. Jose neegzistuoja „ribos“. Priėjęs tvorą, perlipi ją. Vertinu tokias keliones, kurias gaubia nežinia, kada nė nenumanau, kur teks miegoti ir kada nereikia niekur skubėti.
Man labai patinka kalnai. Su draugais jau turime ilgametę tradiciją bent kartą į metus, dažniausiai pavasarį, kai visa gamta dar tik bunda vykti į kalnus. Šias keliones vadinu „rezidencijomis“, nors tai ir nėra tikros rezidencijos, į kurias taip populiaru vykti menininkams. Visgi, ir aš galėčiau savo gyvenimo aprašyme pažymėti, kad esu buvęs bent vienoje jų. Tik nemokamoje ir be stipendijos, tačiau tokioje, kurioje galėjau stebėti žvaigždes, klausytis paukščių, gerti vandenį iš krioklių ir maudytis tyrame vandenyje. Tai nuostabi patirtis. O pakeliui nutinka pačių įvairiausių nuotykių.
– Bienalėje bus galima išvysti meninę Jūsų intervenciją į Kauno autobusų stotį. Kas tai bus?
– Jau kurį laiką pastebiu nuolatinį spaudimą pirkti ir vartoti. Jis juntamas kone visur. Taip pat, dar gyvendamas Vienoje, pastebėjau kad egzistuoja parduotuvės turinčios du įėjimus iš dviejų priešingų pusių. Tokias parduotuves galima tiesiog praeiti, nieko jose nenusipirkus. Kartą Vienoje, besislėpdamas nuo lietaus, tokiomis parduotuvėmis nukeliavau ištisą kvartalą. Tai labai įdomus patyrimas, kurį mėginsiu pasiūlyti ir Kauno bienalės lankytojams: tiesiog praeiti parduotuvę, nieko joje neperkant. Tačiau, tai nebus tik dirbtinai mano sukurta situacija. Ši, pereinamos parduotuvės erdvės situacija jau egzistuoja, aš tik siūlysiu naują požiūrio į ją kampą.
