KFC reklamkūrių palikta grubi gramatinė klaida („Žaisk, kad laimėti“ – „kad“ su bendratimi) bent jau tarp rašytojų kitados sukėlė džiaugsmingą patyčių bangą – ji buvo tarsi patvirtinimas, kad KFC, kaip jie ir spėję, yra antikultūros fabrikas.
Nepasinaudoję proga pamėgti traškųjį amerikietišką viščiuką, intelektualai ir dabar nuolat kuria vizijas, kaip pašalinti iš patalpų Gedimino 1 pragaištingąjį greitmaisčio užkratą ir atstatyti „istorinį teisingumą“. Viena iš jų, kitados iškelta bene M.Kvietkausko – atkurti (pabrėždamas šio veiksmo fiktyvumą, toliau šį žodį visur rašysiu kabutėse) tarpukariu veikusią legendinę cukrainę „pas Rudnickį“. Apie šią idėją neseniai kalbėta ir Vilniaus atminties kultūros puoselėjimo programos pristatyme Vilniaus klube.
Nesu UŽ greitą maistą ir konkrečiai KFC – esu PRIEŠ siekį demonizuoti greitojo maisto tinklus ir ieškoti vertybinės problematikos ten, kur yra vien tik mitybos įpročiai, atsiradę dėl didelio šiuolaikinio gyvenimo greičio ir patogumo.
Iš anksto galiu pasakyti, kad nesu prieš bandymus įamžinti tarpukario lenkiškojo Vilniaus kultūrinį palikimą, ypač tokį fenomeną kaip Rudnickio cukrainė – esu prieš atkūrimą kaip naujų ir tariamai autentiškų vaiduoklių statybą, prieš ketinimus užtvenkti istorijos bėgsmą ir paversti ją pūvančia pelke. Taip pat užbėgdamas už akių norėčiau atkreipti dėmesį, kad nesu UŽ greitą maistą ir konkrečiai KFC – esu PRIEŠ siekį demonizuoti greitojo maisto tinklus ir ieškoti vertybinės problematikos ten, kur yra vien tik mitybos įpročiai, atsiradę dėl didelio šiuolaikinio gyvenimo greičio ir patogumo.
Trikdo faktas, kad periodiškai pasigirstančios šnekos apie Rudnickio cukrainės „atkūrimą“ nesulaukia jokios pasipriešinimo reakcijos. Visuomenės nuomonės formuotojai – intelektualai, rašytojai, paprastai budriai sergstintys viešąją erdvę nuo sentimentalių ar tiesiog pamišėliškų „atkūrimo“ iniciatyvų, pasisakantys prieš istorijos klastojimą ir atnašavimą fikcijoms, šiuo atveju arba susilaiko nuo vertinimų, arba tyliai palaiko šią idėją – tarsi ketinimas „atkurti“ Rudnickio cukrainę kuo nors iš esmės skirtųsi nuo Valdovų rūmų ar „autentiškos“ Vorutos pilies atstatymo.
Komplikuotiems Lietuvos kultūros elito santykiams su KFC ateityje, matyt, bus skirta ne viena mokslinė studija, ir jose išvados bus išdėstytos principingiau ir tiksliau nei šiame straipsnyje, betgi dėl vieno galima neabejoti: KFC įkurtuvės adresu Gedimino 1 buvo lūžis, lėmęs, kad į greitmaistį kaip tam tikrą „tuščios vakarietiškos kultūros“ ekspansiją prieš „dvasingumą“ (plg. ką apie tai sakė sovietų propaganda) jau anksčiau žvelgęs Lietuvos kultūros elitas, staiga pamatė KFC ir patį greitmaistį kaip grėslią ir pražūtingą kultūrai stichiją, kurią, žinoma, reikia nedelsiant pažaboti.
Jei bent minutėlę rimtai paklausytume intelektualų kalbų, turbūt patikėtume, kad greitojo maisto tinklams svarbiausia visai ne mėsainiai ir viščiukai – jų rūpestis skleisti antivertybinę, antiestetinę, antietinę (kurią, žvelgiant plačiau, būtų galima laikyti ir antikultūrine) miglą. Jiems priskirtina visa, kas nešvaru, gėdinga, sukta, vienadieniška; jie, anot mūsų kultūrininkų, sąmoningai atsiskyrę nuo tiesos, padorumo ir viso to, kas patenka į iliuzinę sacrum sritį, o jų klientai – vien monstrai arba pasirengę tokiais tapti (na, ir gal dar naivūs paaugliai, kuriais esą manipuliuoja gudrūs komersantai).
Kitaip kalbant, gerai įsiklausę į tai, kas sakoma, mes suvoksime, kad oponavimas KFC (ir spekuliacijos Rudnickio cukrinės atkūrimu) grįstas absoliučiai beprotiška – bent jau racionaliam žvilgsniui – logika: KFC ir greitojo maisto plūdimas suvokiamas kaip kova už vertybes.
Juk remiantis šia logika, vertybe gali būti tik tai, kas nesusiję su šiuolaikiniu gyvenimu, kas nekitę, nepatyrę transformacijų, nemainę pavidalų ir spalvų.
Skamba nelabai šiuolaikiškai? Apgailėtinai? Juokingai? Neskubėkime juoktis – antraip juoksis tie, kurie svajoja apie laisvę nuo pokyčių. Juk remiantis šia logika, vertybe gali būti tik tai, kas nesusiję su šiuolaikiniu gyvenimu, kas nekitę, nepatyrę transformacijų, nemainę pavidalų ir spalvų. Tai skatina ginti supuvusius medžius (nepaisant to, kad jie gali ant kieno nors užvirsti – nes jie ten augo), saugoti senas sovietines parduotuves ir stadionus (nes ten prabėgo mūsų vaikystė), priešintis daugiabučių rekonstrukcijai ir įmonių pertvarkai (kam viską išdraskyti?) ir t.t. Galima tęsti be galo.
Ar nėra taip, kad pasiūlymo atkurti Rudnickio restoraną autoriams kažkur giliai širdyje galbūt visai patiktų atkurti ir sovietmetį? Bent jau sovietinių metodų tikri prireiktų, nes juk tektų kažkaip išspirti legaliai patalpas išsinuomavusią įmonę lauk, ir tada investuoti į „atkūrimo darbus“ valstybės pinigus, nes sunku patikėti, kad privatus verslas, pasižvalgydamas į senas fotografijas, imtųsi savo lėšomis kurti brangų vaiduoklį, kurio šansai tapti turistų traukos centru visgi gerokai menkesni nei bando parodyti „atkūrimo“ entuziastai.
Tiesa, dar liko neatsakytas klausimas, kodėl reikėtų atkurti būtent cukrainę „pas Rudnickį“, o ne, tarkim, 1920 m. dar lietuvių įkurtą „Birutę“, arba priešingai – ne vėlyvesnę ir daugelio dar atmenamą „Literatų svetainę? Galbūt vertėtų atkurti visas tris – juk pilių rezervate taip pat stovi pilys iš įvairių laikotarpių, niekada per istoriją drauge nebuvusios?
Kaip matome, šita mąstymo kryptis veda į aklavietę – nebent iš tikrųjų nuoširdžiai manytume, kad KFC apsėdo velnias. Betgi ar daugiau galimybių atveria ir yra logiškesnis įsitikinimas, neva tarp cukrainės „pas Rudnickį“, „Literatų svetainės“ (ir, matyt, ankstyvosios „Birutės“) bei šiuolaikinio KFC žioji bedugnė, kurią panaikinti galima vienu būdu – sunaikinant patį KFC? Ar ji – ne fikcija, kurios intelektualams prireikė, nes teko kažkaip pagrįsti KFC įsivaizduojamą šėtoniškumą?
Kokią tradiciją įžeidžia ir ką pamina KFC (net jei veidmainiškai pripažintume, kad būtent „įžeidžia“ ir „pamina“), jei Rudnickio restorano tradicija buvo grubiai nutraukta ir nunešta į užmarštį keičiantis sistemoms, o sovietinė „Literatų svetainės“ legenda išsigimė ir natūraliai nunyko, gariūnmečio verslui nesugebėjus pasinaudoti tradicijos turimais privalumais? (Dar, tiesa, trumpą laiką veikė bankas, bet su šia institucija kultūros žmonės nespėjo rasti aiškaus santykio.)
Mums trūksta drąsos ir nuoširdumo pripažinti, jog tai, kas dabar atsirastų vietoj KFC (t.y. kas būtų „atkurta“, „atstatyta“, „rekonstruota“), neturėtų nieko bendro su istoriniu teisingumu.
Mums trūksta drąsos ir nuoširdumo pripažinti, jog tai, kas dabar atsirastų vietoj KFC (t.y. kas būtų „atkurta“, „atstatyta“, „rekonstruota“), neturėtų nieko bendro su istoriniu teisingumu. Jei šis vaiduoklis ką ir „atkurtų“, tai nebent desperatišką – realybėje, regis, jau praeinantį – įkarštį visą dabartį tarytum į žvilgantį medaliais prosenelio kostiumą įsprausti į ikikarinę įsivaizduojamą idealybę, ignoruojant laiko bėgsmą ir neguodžiantį faktą, kad pats noras atkurti (ypač tai, kas neatkuriama) – labai jau sovietinis.
Nesant tradicijos, nei jos tęsėjų, netgi jei interjeras būtų atkurtas iš nuotraukų, galbūt labai preciziškai, Rudnickio cukrainė sugebėtų atlikti tik vieną misiją – beje, tą pačią, kurią atlieka daugelis mūsų viešose erdvėse stovinčių balvonų: jis rodytų mūsų visuomenės ir viešuomenės traumas ir kompleksus, mūsų nesugebėjimą kultūros vaizdinio suderinti su kitomis visuomeninio gyvenimo formomis, kas lemia, jog kultūra ligi šiol suvokiama esanti skirtyje – kaip kažkas, kas tam gyvenimui priešinga, kieno vaizdinį reikia kiekvieną dieną puoselėti ir jam nuolat atnašauti, grubiai nuo kūno šalinant bet kokius susidūrimo su aplinka ženklus (aišku, kad kultūroje negali gurgti skrandis arba varvėti majonezas – tai jau nefandum ir profanum, o kultūroje viskas šventa ir pastovu).
Beje, šis užmojis, jei tik jį – neduokdie – pavyks įgyvendinti realybėje, užuot tarnavęs kažkokioms abstrakčioms „vertybėms“, iš tikrųjų parodys, kaip lanksčiai ir, tiesą kalbant, aptakiai mes mokame žvelgti į savo pažadus ir oficialius susitarimus. Kaip jau minėjau aukščiau, norint realybėje įkūnyti savo veidmainiškas iliuzijas ir „atkurti“ „autentišką“ cukrainę „pas Rudnickį“, reikėtų ciniškai panaikinti visas anksčiau sudarytas sutartis ir ištrenkti „vertybes paniekinusį“, „morališkai žlugdantį“ fastfūdo restoraną į gatvę. Žinoma, KFC nepražūtų, bet valstybės reputacija potencialių investuotojų akyse ir vėl (eilinį kartą) susvyruotų.
Tam, kad šį pasitikėjimą susigrąžintume (ir apskritai, kad atsikratytume viduramžiškų prietarų), mums anksčiau ar vėliau teks pakeisti požiūrį į vertybes, ir, žinoma, į KFC restoraną. Ir jeigu ne racionalūs argumentai, visus taškus ant „i“ galiausiai sudėlios laikas.
Netrukus pilnametystės sulauks pirmosios generacijos, kurioms patalpos adresu Gedimino 1 bus susijusios su KFC ir tik su KFC – ir su visais tais nuostabiais dalykais, kurie jiems nutiko triauškiant aštrius sparnelius arba žiaumojant legendinį „Zingerį“. Lankydamiesi KFC ir panašiose vietose šie jauni žmonės nejaus (kaip ir dabar nejaučia) jokio pasibjaurėjimo ir moralinio diskomforto – baugu pasakyt, užkandinė jiems bus tik užkandinė, na, ir, žinoma, vieta, kurioje dygo ir kerojo jų jaunystės ekstazės. Jie turės teisę KFC vadinti tradicija ir žvelgs į šį restoraną kaip į nedailų, gal šiek apsiriebalavusį, bet mielą šeimos albumą. Vertybę, kurios jie neleis trypti veidmainiams intelektualams, slapčia tenorintiems sugrąžinti pasaulį į savo jaunystės orbitą.
Beje, visai nenustebčiau, jei kaip tik čia, KFC – o gal netoliese esančiame „Hesburger“ restorane, ar tinklinėje „Vero cafe“ – netolimoje ateityje kils ir naujų literatūrinių idėjų bei sąjūdžių, kurie galiausiai parodys, kaip klydo tie, kurie manė, jog greitojo maisto įstaiga kažkaip ypatingai stipriai tyčiojasi iš literatūrinės tradicijos ir kultūros kaip tokios.
Čia sąmoningai šiek tiek perlenkiu lazdą, nors iš tikrųjų esu rimtai įsitikinęs, kad dabartinis jaunimas pajėgs žvelgti į KFC ir kitus greitojo maisto restoranų tinklus kaip į kažką natūralaus, kas galbūt nepuošia, bet tikrai nebjauroja, neniekina miesto nei jo kultūros – nebent daro neigiamą įtaką sveikatai (ką, beje, irgi dar teks įrodyti, nes turbūt nėra pasaulyje dalyko, taip smarkiai apipinto mitais kaip mėsainis ar korporacinė vištiena).
Greitmaisčio tinklai – natūrali miesto ir miesto kultūros dalis, kurią sunaikinus – tą, beje, visada linkstama nutylėti – kultūra taip pat daug netektų, nes kultūra, kaip žinome, yra viskas, o ne tik Rašytojų sąjunga ar LLTI. Gal skambės keistai, tačiau vadinamosios beveidės užkandinės yra svarbūs demokratijos, kurios šiuolaikinėje Europoje vis mažėja, židiniai, ir aš tikiu, kad ateities žmonės tai vertins.
Gali būti, kad praėjus kažkiek metų, kai KFC Gedimino 1 jau nebus nė padujų, ir ten veiks prabangus lietuviškų cepelinų restoranas (improvizuoju atsižvelgdamas į visai realią iš nūdienos perspektyvos galimybę gyventi „tautų Europoje“, kur bus vertinamas tradicinis maistas), rasis galybė dūsautojų, kurie šlovins laimingąją KFC demokratiškos mitybos ir laisvo vertybių pasirinkimo epochą, kurią išniekino ir sužlugdė suįžūlėję „vertybių niekintojai“.
Vilniaus miesto tarybos Kultūros, švietimo ir sporto komitetas tąsyk visiškai nuoširdžiai, įsivaizduodamas tarnaująs vertybėms ir tautos atminčiai, siūlys atkurti KFC – iš tokių pačių medžiagų, tokį patį autentišką, kokį savo nuotraukose užfiksavo laimingi lankytojai. Su autentiška lietuvių kalbos klaida reklaminiame šūkyje: „Žaisk, kad laimėti“.
