Ar gali egzistuoti pasaulio pakraštyje tai, kas labiau būdinga miestams, rajoncentriams arba bent jau ne tokiems atokiems kaimams? Kabeliečiai nusprendė, kad gali. O gal netgi turi. Ir pasiraitoję rankoves įrengė parduotuvės, turbūt vienintelės Kabeliuose, prieangyje „Krautuvės skaityklą“.
Norėčiau pabrėžti, kad tai ne kokia nors kukli lentynėlė, kokių šiais laikais pasitaiko stotyse arba, pavyzdžiui, laiptinėse, ir ne knygų namelis, o visa biblioteka, kurią sudaro keli pilnutėliai stelažai knygų (pridurčiau, gerų ir vertingų knygų, ne šiaip kokių knygos formos draiskalų) ir kuri dydžiu veik nenusileidžia ją priglaudusiai krautuvei. Dvasinis ir fizinis maistas čia visai greta vienas kito – eidamas knygos gali drauge prigriebti duonos, eidamas duonos – pagalvoti ir apie knygą. Tai ne tik gražu, bet ir labai praktiška.
Šioje bibliotekoje nerasi bibliotekininko, nėra sudėtingų katalogų ir registracijos. (Tiksliau, registracijos sistema yra, bet ji supaprastinta iki minimumo: tereikia užsirašyti į sąsiuvinį vardą, pavardę, iš kokio esi kaimo, taip pat pažymėti, kada paėmei knygą ir kada ją grąžinsi.) Nėra kompiuterių – nė vieno kompiuterio, nėra interneto, „šiuolaikiškumo“. Suprantama, neatliktas ir prašmatnus remontas už Europos Sąjungos arba valstybės biudžeto pinigus. Bet ar viso to būtinai reikia, jei tiesiog nori gauti knygų ir jas skaityti?
Savo skaitykla kabeliečiai, rodos, didžiuojasi ir ją mėgsta. Bent jau sutiktos parduotuvėje moterys tvirtino, kad tai – privati iniciatyva, ir gyrėsi nemažą dalį knygų jau įveikusios. O ir kodėl nesididžiuoti, – juk ne taip dažnai biblioteka ne „nuleidžiama“ iš viršaus, paskaičiavus „galvas“, bet sukuriama pačių žmonių, kuriems tai racionalus ir kone vienintelis būdas dalyvauti tiek literatūriniame gyvenime, tiek kultūroje apskritai.
Aišku, kai kas sakys, kad taip elgtis žmones privertė valdžia, palikusi užkampio (beje, ar pastebėjot, kokį stiprų neigiamą krūvį šiais laikais įgijo savaime neutralus žodis „užkampis“?) miestelius ir kaimus be paštų, ambulatorijų, mokyklų ir „tikrų“ valstybinių bibliotekų, – ir iš dalies bus teisūs. Nelikus jokio viešo gyvenimo, nei netgi autobuso į didesnę gyvenamąją vietovę, kone vienintelė alternatyva vegetavimui be veiklos ir kultūros – burtis aplink paskutinį likusį viešos kultūros židinį arba, jei tokio nebėra, patiems jį įsteigti.
Bet ar tikrai perspektyvu visąlaik dairytis į valdžią ir atkakliai ieškoti kaltųjų? Manyčiau, kad šiuo konkrečiu atveju gerokai svarbesnis žodis yra „burtis“.
Daug problemų pakraščiuose, kurios dar laukia ir savo sprendimų, ir sprendėjų, ir bene geros valios. Bet ar tikrai perspektyvu visąlaik dairytis į valdžią ir atkakliai ieškoti kaltųjų? Manyčiau, kad šiuo konkrečiu atveju gerokai svarbesnis žodis yra „burtis“.
Skirtingai nei daugelis ženklų, neva rodančių, kokia mūsų visuomenė dar esą posovietinė, kompleksuota ir pan., šis kooperacijos bendram labui pavyzdys šalies pakrašty tarsi atskleidžia visai priešingą dalyką – kad visuomenė, nepaisant to, kokia mes ją laikytume, nepaisant to, ką apie ją murmėtų publicistas X ir publicistas Y, nebėra neveiksnus ir nekoordinuotas subjektas, nesuvokiąs atsakomybės ir negalįs veikti be patvarkymų iš aukščiau. Atvirkščiai.
Lotynų kalboje sakoma initium facere / ponere ir initium capere. Pažodžiui – „daryti pradžią“ ir „imti / stverti pradžią“, kitaip kalbant – „pradėti“ ir „prasidėti“. Abu šie posakiai susiję su pradžios fenomenu, tačiau skirtingai jį interpretuoja. Vienas nurodo (ženklina) tikėtinai pasyvų reiškinį, kurį aktyvus subjektas sukuria arba įgalina – „daro pradžią“, kitas – kalba apie subjektą, kuris pajėgus pats imtis pradžia prasidedančio būsimo proceso formuotojo vaidmens, aktyvą, numanomai užkoduotą abstrakčios pradžios būtyje. Vieno šešėlyje – autoritarizmo, diktatūros, inercijos, pasidavimo šmėklos, kitas duoda užuominų apie demokratiją, socializmą, valią veikti, kūrybą.
Žvelgiant per šią filologinę prizmę, „Krautuvės skaitykla“ suteikia vilties. Ji tarsi rodo (negrįžtamus?) visuomenės savivokos pokyčius – perėjimą nuo permanentinės laukimo būsenos, būdingos postsovietiniam pasauliui, prie suvokimo, kad už savo gerovę ir aplinką esi iš dalies atsakingas pats ir tam, kad kas nors keistųsi, nebūtinai reikia nomenklatūrinio moderatoriaus – „pradžios davėjo“.
Šiuo požiūriu „Kabelių krautuvės skaitykla“ labiau asocijuojasi ne su nuošaliu Lietuvos pakraščiu, bet su tuo, kaip mes įsivaizduojame esant Skandinavijoje, kurią laikome sau pavyzdžiu. Sveiki atvykę į Kabelius – į laisvą šiaurės Europą, sveiki atvykę į Skandinaviją!
Vis dėlto, nors tai ir glosto savimeilę, svarbiausia šios bibliotekos žinia, man regis, yra ne efemeriškasis „skandinaviškumas“, o tai, kad savo tylia, nuošalia būtimi ji skelbia ir patvirtina: kultūra nėra užribis. Kultūra – ne tai, be ko galima išsiversti, ne tai, ko kratosi dauguma. Jos reikia kaip oro, kaip maisto ir gėrimų parduotuvėje, ir ne kur nors deklaracijose, ne vien tik sostinės muziejuose, teatruose ir viešose erdvėse, bet ir čia, Kabeliuose, palei kuriuos jau tiesiasi nuo neteisėtų migrantų ginanti naujutėlė spygliuota tvora.
Taigi toldamas nuo Kabelių buvau sklidinas optimizmo. Jei Lietuvoje pradėjo veikti tam tikri kultūrinės ir socialinės savireguliacijos mechanizmai, – sakiau sau, – sunaikinti kultūrą provincijoje darysis vis sunkiau, nes ji vis labiau priklausys ne nuo pinigų iš centro, bet nuo gyventojų užmojų ir poreikių.
Vadinasi, – galvojau, – bus sunkiau (net ir prisidengus optimizacijos, bendros gerovės chimera) sunaikinti ir tai, kas tiesiogiai susiję su valstybės globa ir pinigais – paštą, ambulatoriją, mokyklą ir t. t., nes autonomiškai iškilusi biblioteka, nepriklausomai atspindinti visuomenės nuostatą „už kultūrą“, tarnaus kaip savotiškas skydas. Įveikti tai, kas turi savaiminės jėgos, kas pats „pastvėrė pradžią“, o ne ją gavo iš kieno nors didžio ir galingo, – neįmanoma arba, kaip sakytų rinkimų procesus pažįstantis politikas, savižudiška.
Knygų namelio ar neoficialios bibliotekėlės neįmanoma uždaryti, nes ji neįsteigta. Jiems neįmanoma nepaskirti arba paskirti ir atšaukti finansavimą, kaip šiemet nutiko „Poezijos pavasario“ almanachui, nes niekas neprašė ir negavo jokio finansavimo. Tai tarsi kokia pačiame šurmuliuojančio (neo)liberalizmo epicentre įsikūrusi socialistinė, kone anarchistinė tvirtovė, apginama per tai, kad neegzistuoja ginklai, kuriais būtų įmanoma ją pulti.
Tai tarsi kokia pačiame šurmuliuojančio (neo)liberalizmo epicentre įsikūrusi socialistinė, kone anarchistinė tvirtovė, apginama per tai, kad neegzistuoja ginklai, kuriais būtų įmanoma ją pulti.
Ar tai reiškia, kad dabar turim atsisakyti visko, kas remiama valstybės, ir pasitikėti tik tuo, ką sukuria patys žmonės? Anaiptol. Reikia ir valstybinių bibliotekų, ir valstybinių ligoninių, ir valstybinių baseinų, ir dar daug daug ko. Tačiau ar visais atvejais kultūra konvejeriniu būdu turi būti pakišta po valstybės globos skėčiu ir apipilta iždo lietumi? Ar visada verta brangiai saugoti tai, kas galbūt natūraliai ir visiškai nemokamai atsirastų kitoje vietoje? – šitai apmąstyti galima ir reikėtų, – svarsčiau aš, stebėdamas savo palaikį dviratį, bejėgį, kai reikia skubiai pasiekti kokį Bankoką arba Pietų Amerikos miestus, bet čia, smėlėtoje Dzūkijos girioje, nepamainomą.
Ir norėjosi vėl klausti: ar nėra taip, kad prisirišus prie finansavimo šaltinių kone trečdalis potencialios kultūros virsta irzliu zirzesiu dėl to, kad pinigai neskirti arba jie padalinti nelygiai? Ar nenudrenuoja įkvėpimo abstraktus spiegimas apie valdžios barbarybę ir neva smaugiamą kultūrą? Ar nevirsta šis pagiežingas (nors ne visad neteisingas) murmesys priešprieša ir stumdynėmis tarp tų, kurie tą kultūros vėliavą tarsi turėtų nešti vieningai? Pagaliau ar neužplūsta rudenį LTKT ir SRTF projektai, kuriems iki eilinio knygų namelio ar tuo labiau Kabelių bibliotekos koncepcijos skaidrumo ir tobulumo – šviesmečių šviesmečiai kelio?
Tokie tad apmąstymai riedant atokybėmis, kurių paprastai neišvysta keliautojo traukiniu ar automobiliu akis.
