Tai reakcija į R.Valatkos tekstą „Rusų kalbos virkštelė lietuviui“.
Nors kai kuriuos iš pasiūlytųjų veiksmų tikrai vertėtų atlikti (pvz., atsisakyti šalies fiziniam saugumui pavojų keliančios rusiškos vėžės), tekste smarkiai kliūva mažiausiai du dalykai. Pirma, neaiškus pats terminas „derusifikacija“, mat kalbama „ir apie ratus, ir apie batus“ – jis apima tiek sovietinį paveldą, tiek Rusijos kultūrą, tiek priespaudos traumas, tiek architektūros elementus, tiek apskritai degeneraciją bei moralumo stoką. Vien jau tai signalizuoja, kad teksto „žinutę“ reikia skaityti itin atsargiai, įtariant, kad autorius siekia tikslų, vargiai susijusių su padoria ir objektyvia žurnalistika.
Antra, – o tai iš dalies paaiškina, kodėl „derusifikacijos“ terminą reikėjo suvelti ir padaryti aptakų (ir kodėl greičiausiai tai daryta sąmoningai), – atsargiai kreipdamas temą link karo metu išpopuliarėjusio naratyvo apie Rusiją ir rusų kultūrą kaip „didįjį blogį“ žaizdro, kurio ryškis ir kaitra suteikia diskutantams galimybę išsiversti be argumentų, pagrindiniu taikiniu Valatka pasirenka... rusų kalbos, buvusios ir tebesančios propagandos bei Rusijos „kultūros“ eksporto įrankiu, dėstymą mokyklose.
Šitai, be abejo, taip pat būtų verta aptarti, tačiau Valatkos tekste į emocijas bei įkaitusias galvas apeliuojantys pompastiški, kategoriški ir generalizuojantys teiginiai, pateikti klausimąja forma (Ką Lietuva per 32 m. gavo gero per rusų kalbą? Mokslo ir technologijų naujovių? Ne. Aukščiausios prabos literatūrą? Filosofiją? Kiną? Politikos mokslų veikalų?), tekste fiksuojami kaip faktai, kuriais paskui netiesiogiai remiamasi pagrindžiant būtinybę „derusifikuotis“ (kad ir ką tai reikštų). Šiems „argumentams“ įtvirtinti gausiai vartojama menkinamoji leksika, racionalūs faktai arba klausimai, – jų tekste nedaug, bet visgi yra, – pasitarnauja kaip skydas prislėpti skylėtą ir, tiesą sakant, išvis neegzistuojančią straipsnio logiką.
Tai primityvūs ir garbės autoriui nedarantys retorikos triukai (klasikinė demagogija), kurių tikslas – ne išaiškinti, pabrėžti, bet demonizuoti, sukelti įniršį ir negatyvias asociacijas. Žinoma, autorius puikiai supranta, ką daro, todėl manyčiau, kad rizika pasverta ir įvertinta: tai tekstas „jau įtikėjusiems“ – likusiųjų (tarkim, mano) nepasitenkinimas argumentų stoka vėliau galės būti panaudotas kaip priemonė dar labiau kurstant tikinčiųjų entuziazmą – atseit, pažiūrėkit, kaip subruzdo homosovietikai, prabilus apie derusifikaciją! Tai vėlgi įprasta „juodosios filologijos“ priemonė, paties Valatkos itin dažnai naudojama kituose įvairiuose tekstuose. Žodžiu, nieko naujo.
Vis dėlto neturiu tikslo šičia apsistoti ties šio publicisto tekstų tyčine dviveidyste ir moralinėmis dilemomis, kurias jie kelia (ar bent jau turėtų kelti skaitytojams ir pačiam autoriui). Siūlyčiau apsukti žiūronus ir pažvelgti į problemą iš priešingos pusės: jei kažkokia „derusifikacija“ išties reikalinga, ar tikrai užrašėliai rusų kalba ant lentelių, sovietinis šiferis ir rusų kalbos pamokos mokyklose yra tie paskutiniai ir svarbiausi dalykai, kurie trukdo mums gyventi laimingai ir 100 proc. vakarųeuropietiškai?
Ar tikrai užrašėliai rusų kalba ant lentelių, sovietinis šiferis ir rusų kalbos pamokos mokyklose yra tie paskutiniai ir svarbiausi dalykai, kurie trukdo mums gyventi laimingai ir 100 proc. vakarųeuropietiškai?
Ar nėra taip, kad koncentruotis į šias, drįsčiau teigti, smulkmenas, kurios anksčiau ar vėliau savaime nunyks – tai užsimerkti prieš faktą, kad gyvenimo Rusijos kultūrinės kolonizacijos sąlygomis nulemtos laikysenos ir praktikos įsikerojusios į šiandieninį gyvenimą gerokai įvairesnėmis formomis?
Manyčiau, situacija neguodžianti ir, beje, blogesnė nei mato Valatka. Tai, ko išmokome gyvendami Rusijos kultūrinėje ir informacinėje erdvėje priespaudos sąlygomis, ilgiems metams, o gal ir visiems laikams įsirašė į kultūrinį sluoksnį ir per tai lemia nemažai praktikų ir laikysenų, kurios formavo ir, deja, tebeformuoja viešąją erdvę, nustato neoficialius verslo principus, santykį tarp „savo“ ir „bendro“, ir netiesiogiai veikia daugelį viešų bei privačių sprendimų.
Šie ir kiti vidiniai kultūriniai randai ir nemąstant priimtos dogmos, kurias pastebėti ne taip ir lengva, pirmiausiai ir prašosi „derusifikacijos“. Ir tai padaryti daug sunkiau negu populistiškai „derusifikuoti“ šiferiu dengtą stogą arba kokią Rašytojų sąjungą.
Turbūt viena ryškiausių, pavadinkim taip, traumų, kurios šaknys iš dalies slypi Rusijos, kurios dalimi ilgai buvome, politinėje struktūroje – supriešinimas savęs su valstybe, nesugebėjimas jaustis visuomenės dalimi. Savimonė, pagrįsta atsiribojimu nuo oficialybės, buvo įprasta ir sovietmečiu. Deja, dalis žmonių lygiai taip pat jaučiasi ir šiomis dienomis. Jų nemažai, tad nereikėtų stebėtis, kad natūraliai suvokdami valstybę kaip priešą, nemažai jų atsiduria valstybei nedraugiškų jėgų įtakos zonoje. Derusifikuoti (šiuo atveju) – rasti būdų, kaip sunaikinti fiktyvią mentalinę opoziciją, neleidžiančią šiems žmonėms prasmingai patirti savęs sociume.
Derusifikuoti (šiuo atveju) – rasti būdų, kaip sunaikinti fiktyvią mentalinę opoziciją, neleidžiančią šiems žmonėms prasmingai patirti savęs sociume.
Sovietmetis ir atgrubnagiškai jo diegtas „kolektyvizmas“ smarkiai bus prisidėjęs ir prie to, kad tai, kas bendra, ligi šiol regima kaip svetima. Mokesčių vengimas, verslo bandymai nesidalinti pajamomis su visuomene, siekis pelnytis jos abejingumo ar naivumo sąskaita. Ši sovietinė, irgi turbūt reikėtų sakyti, trauma, atsispindi tiek politiniame, tiek organizacijų, tiek ir privačiame lygmenyje – ir tai yra užburtas ratas, stabdantis ekonominį ir kultūrinį progresą, kuriam pastarąjį dešimtmetį sąlygos tikrai buvo palankios.
Jei jau prabilom apie traumas, reikia pridurti, tebėra gyvas mažystės (ir jį patvirtinantis pasipūtimo dėl neva atliktų didelių darbų) kompleksas, pasireiškiąs tiek lyginimusi su kitomis panašaus dydžio šalimis, tiek radikaliais, nesuderintais su partneriais pareiškimais ir karštakošiškais sprendimais (atseit, drąsa). Šitaip žiūrint, netgi lietuvių aistra krepšiniui yra tam tikras obsesyvus vidinės sovietystės ir kolonizacijos recidyvas, projektuojamas į lūkestį, kad esi ne visai menkas – t. y. ne tas ir ne toks, kokiu save po senovei laikai.
Visi šie ir daugelis kitų, kurių nepaminėjau, rudimentai galėtų apnykti mokykloje, tarsi tam ir skirtoje, kad budintų protus ir leistų suvokti dabartį platesnėje istorijos šviesoje. Bet neapnyks – mokykloje taip pat siaučia noras ideologizuoti(s) ir sukaišioti į lentynėles visą įmanomą turinį, ir jis, rodos, dar karštesnis nei Šimašiaus įkarštis nuversti Vilniuje visus sovietinius paminklus bei išnaikinti užrašus kirilica. Turiu galvoje ne tik lietuvių (lenkų, rusų) literatūros programas, ideologiškai angažuotas, bet visą priemonių ir veiksmų kompleksą, pasireiškiantį klasikine prievartos ir paklusnumo jai mechanika, ištobulinta sovietmečiu.
Vis dėlto bene agresyviausiai ir ryškiausiai Rusijos (ir sovietijos) kultūrinės praktikos išliko viešojoje komunikacijoje ir ten, kur logiškai mąstant turėtų telktis labiausiai joms priešiškos jėgos – žiniasklaidoje, seniai reikalaujančioje iš skaitytojų besąlygiško pasitikėjimo teiginiais ir neretai vietoj faktų siūlančioje emocijas bei iš anksto parengtą priešą.
Nors negalėčiau teigti, kad žiniasklaida meluoja – tai irgi būtų netiesa – tenka pripažint, kad neretai siekiama pernelyg vienplanės, iki nykios proklamacijos suspaustos ir moralinių saitų nevaržomos „tiesos“, iš principo atstojančios komunikatorių „žinutę“. Ir tuo – tiek ir aršiu „demaskavimu“, parenkant tamtyč puokštę menkinamųjų žodžių ir frazių, – ji panaši į propagandą (kuria baisimės) – rusišką, nacistinę ar sovietinę.
Atidžiau patyrinėję mūsų aptariamą Valatkos tekstą (ir ne tik šį – tai būdinga ir daugeliui kitų, nors ir ne visiems, jo opusų) pastebėsime, kad jis apskritai tarsi nurašytas nuo propagandinio teksto sovietiniame žurnale arba šiuolaikinėje Rusijos medijoje. Tereikėtų žodį Rusija pakeisti žodžiu imperialistai (supuvę Vakarai, nacistai etc.), ir gautume klasikinį sovietinės ar šiuolaikinės Rusijos žurnalistikos, išmoningai pateikiančios juoda vietoj balta ir atvirkščiai, pavyzdį. (Beje, tai anaiptol nereiškia, kad Valatką manau esant tokių pažiūrų. Kalbu apie straipsnio rašymo būdą.)
Žinoma, Valatka šiame lauke anaiptol ne vienas. Taip veikia influencerynas, daugelio kitų žinomų kultūros ir visuomenės veikėjų, besireiškiančių soc. tinkluose, retorika taip pat persunkta kategoriškų teiginių ir teisuolystės, liejasi pompastika ir skamba raginimai susidoroti.
Esant tokiai padėčiai nebūtų pernelyg drąsu sakyti, kad „derusifikuojant“ Lietuvos viešąją erdvę labai svarbu yra išvalyti ją nuo tokios publicistikos. Žinoma, turiu galvoj ne prievartinį valymą, mat tai būtų nesuderinama su Lietuvos kaip šiuolaikinės demokratinės valstybės įvaizdžiu (ir vėlgi primintų sovietmetį). Geriausia būtų, jei „devalatkizuotis“ pradėtų skatinti pati skaitytojų terpė, tuomet pokyčiai būtų tvarūs ir ilgalaikiai.
Taigi čia regime tokį negailestingą paradoksą: nuo priešiškų jėgų propagandos ir įtakos geriau apsaugotų anaiptol ne draudimas mokyti rusų kalbos ar nulupti nuo stogų šiferį, ką daryti kviečia p. Valatka. Šių tikslų pasiektume, jei mažiau skaitytume, aptarinėtume ir apskritai kreiptume dėmesį į tokius išankstinėmis nuostatomis, menkinimu bei retorikos triukais grįstus tekstus kaip aptariamasis.
Baigiant norėtųsi pažymėti, kad su sovietmečiu (ir su gyvenimo Rytų kultūrinėje erdvėje patirtimi) vargu ar apskritai kad nors pavyks galutinai „baigti“. Matyt, perspektyviausia bus išmokti su tuo gyventi – kaip kartais žmonės išmoksta gyventi su negalia arba sunkia liga, ar kokia nors specifine unikalia kūno ypatybe. Tokiu atveju šioji patirtis turi šansų tapti ne tik pavojaus, bet ir tvirtybės, atsparumo šaltiniu. Juo labiau kad mums dar reikės išmokti liautis besąlygiškai adoruoti ir priimti viską, kas plūsta arba pučia iš Vakarų.
