Sovietinė tikrovė, kurioje teko augti, pati kasdieniais pavyzdžiais pasakojo, jog tai yra kažkas, kas mums grėsė ir grės, nepaisant mūsų pasirinkimų, nuomonės, intelekto, aistros; netgi nepaisant revoliucijos ir Lenino. Būtent tuo reiškiniu rėmėsi fundamentalus visą fizinę tikrovę apsakantis dėsnis, kurį supaprastintai galima perteikti žodžiais: jei tu nesi tas, kuris dūchina, dūchins tave.
Aš čia nekalbu apie kažkokias specialias situacijas ar gyvenimą pavojinguose rajonuose – tokiuose kaip Naujininkai ar Žemieji Paneriai. Dūchinimas buvo normali visuotinė praktika, įprasta kaip oras. Mūsų parengiamosios klasės mokytoja tvatindavo mums per galvas liniuotėmis ir knygomis ir grasindavo išmest pro langą. Kolega rašytojas darželyje yra susidūręs su įdomia bausmių sistema: auklėtoja prasikaltusiam vaikui liepdavo išsirengti nuogam ir stovėti stiklinėje indaujoje – kaip eksponatui.
Ar dūchinimas šiandien išnykęs? Toks, kokį pamename iš sovietmečio ir gariūnmečio – matyt, taip. Bet įvairių prievartos ir patyčių formų vis dar apstu daugelyje viešojo gyvenimo sričių, pradedant politika, o baigiant senstančių donžuanų padejavimais, koks skystakiaušis šiuolaikinis jaunimas, ir kaip jis esą nemoka už save pakovoti.
Ar tai reiškia, kad mums patinka prievarta? Ne, mums nepatinka prievarta. Tiesą sakant, per pastaruosius kelis dešimtmečius mes visai daug padarėme, kad jos mūsų gyvenime būtų mažiau. Tačiau vieno dalyko nepadarėme – labai svarbaus dalyko. Mums pritrūko ryžto pripažinti, kad visa gausybė prievartos formų, išvešėjusių įvairiose viešojo ir privataus gyvenimo sferose (ir kurioms atpažinti ir įvardinti mes sukūrėme galybę terminų: „smurtas artimoje aplinkoje“, „seksualinis priekabiavimas“, „patyčios mokykloje“ ir t.t.), tėra vienas ir tas pats reiškinys, kurį aš čia grubiai, kad atrodyčiau įtaigesnis, pavadinau iš kalėjimo žargono pasiskolintu žodžiu.
Mes nepasakėme, kad ir pertekliniai draudimai, kuriais apsėstos valdančiųjų galvos, ir opozicijos ar žurnalistų vulgarūs izdevonai iš jų, ir tyčiojimasis iš studentų (bei studentų tyčiojimasis vienas iš kito), ir į studentės delnus įspraustas Vaitkaus penis, ir valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino logika, ir dar daug iš pažiūros nesusijusių dalykų yra paprastas primityvus dūchinimas, rodantis, kad mūsų valstybėje (kaip ir anksčiau valstybėje, į kurią ji buvo prievarta inkorporuota) tebegerbiami ir tebetoleruojami zonos papročiai.
Kokie keblūs ir sudėtingi mūsų santykiai su prievarta visuomenėje, ypač gerai atskleidė ugdymo ir tarptautinės sklaidos institucijose tyliai numarinta #Metoo lietuviškoji epopėja, patvirtinusi, kad mūsų neįgudimas (ar ir cinizmas) seksualinį priekabiavimą pasirengęs vertinti siauroje lyčių santykių bei asmeninių savybių bei stereotipų šviesoje ir nemato jo kaip sudėtinės didesnės prievartos visuomenėje temos dalies.
Mes, kaip įprasta kalėjime, mūru stojome už vierchus, kad tik niekas nesumotų, jog būdai, kuriais anie vyručiai bandė malšinti savo geismus, šį tą (ir netgi labai daug) sako ir apie metodus, kuriais anie organizavo ugdymo procesą akademijoje, ir apie akademiją, mielai toleravusią dūchinimą ir dūchintojus, ir apie nuomonės formuotojus, labai daug ir ilgai spiegusius, neva merginos „pačios lindo“ (nors skandalo akiratin patekusių asmenų elgesys buvo vieša paslaptis – vienas iš jų dar neatmenamais laikais buvo prasigręžęs skylę į balerinų persirengimo kambarį), ir apie studentus, tuojau pat (prievarta ar net savo noru) panūdusius, kad smurtininkai jiems toliau teiktų žeminimo ir dūchinimo paslaugas, ir dar daug kitų aspektų, kuriais mūsų visuomenė skiriasi nuo civilizuotos.
Paprasčiau kalbant, mes atsisakėme pripažinti, kad seksualinė prievarta – ne koks nors ten flirtas, bet „viena iš kasdienio smurto ir patyčių apraiškų“, kaip kitados savo FB profilyje rašė literatūrologė V.Cibarauskė. Arba, – jei pageidaujate skambesnės frazės, – paprastas dūchinimas.
Čia ir yra esmė. Kol nežiūrėsime į prievartą kaip į prievartą, kol vietoje jos matysime asmeniškumus, tradicijas ir „lyties nulemtus charakterių skirtumus“, tol ta prievarta klestės – ir asmeniniuose santykiuose, ir akademijoje, ir kitur. Tol ir vaitkai su gasiūnais (ir kiti, išmokę delikatesnių nei seksualinė prievarta dūchinimo būdų, todėl laisvi nuo įtarimų) bus nepajudinami, jų spaudimo, žeminimo ir tyčiojimosi metodai bus vadinami ugdymu, o girtas graibymasis siejamas su kūryba ir dvasingumu.
Tačiau lygiai tas pats bus, – t.y. lygiai taip pat nieko nebus, – jei nubausime šiuos ar kitus pagarsėjusius smurtautojus (netgi jei labai griežtai nubausime) ir lyg niekur nieko gyvensime toliau. Prievarta yra sisteminė problema, todėl ir į prievartos naudotojus reikia žvelgti sistemiškai – kaip į vieną didelę grupę. Labai didelę grupę. Jeigu atvirai – labai labai didelę grupę.
Mums trūksta noro (drąsos? sąžinės?) pripažinti, kad mąstymo sistema „jeigu nedūchinsi, būsi dūchinamas“ yra smarkiai paveikusi daugelį žmonių, brandą pasiekusių vėlyvuoju sovietmečiu arba ankstyvuoju gariūnmečiu – laikais, kuomet prievarta buvo natūrali bendravimo (ir netgi, sakyčiau, laisvos valios pasireiškimo) forma. Kitaip sakant: prievarta yra ne paskirų individų, kurie ją praktikuoja dėl tam tikrų savo asmeninių savybių, ne kažkokių pavienių maniakų, bet kelių kartų problema. Todėl ir į seksualinio priekabiavimo (ir kitus su prievartos naudojimu susijusius) atvejus ir reakcijas į juos iš dalies reikia žvelgti kaip į kartų konfliktą. Kartų, patyrusių daugiau prievartos, ir kartų, patyrusių mažiau prievartos, konfliktą.
Tai perkelia problemą į naują lygį. Juk negali staiga, vienu mostu perauklėti daugybės generacijų, sulaukusių amžiaus, kada keisti įsitikinimus ir gyvenimo būdą darosi iš tikrųjų sunku. Kaip žvelgti į skriaudiką, kuris pats (tam tikra prasme) yra auka? Ar galima nurašyti kelias kartas, kurioms toks požiūris į bendravimą, aplinką ir flirtą – jų pasaulėžiūros dalis, neprieštaraujanti ne tik jų profesiniams ir meniniams tikslams, bet taip pat ir moralei?
Anaiptol nenoriu teisinti prievartos naudotojų, bet patys pagalvokime: tu ilgus metus kūrei savo pasaulį pagal geriausius tuo metu tau prieinamus pavyzdžius, mokeisi iš autoritetų, svajojai ir mylėjai, kaip tuomet buvo įprasta (be abejo, su šiek tiek prievartos, nes prievarta buvo natūrali kaip oras), o dabar staiga atėjęs žmogelis plonytėmis kojomis medkirčio barzda (dėkui G.Grajauskui už taiklų hipsterio apibūdinimą) tau sako: viskas, ką darei, yra šūdas. Tu ne žmogus, o kiaulė, todėl jukš iš mūsų, civilizuotų ir šiuolaikinių žmonių, tarpo.
Ką tuomet daro mūsų vaikinas iš praeities? Natūralu, kad jis siunčia barzdylą velniop ir vapa kažką maždaug: „tada reikėtų bausti visus, nes visi taip darė“. Mes mielai iš šitokio pasiteisinimo tyčiojamės – šiandien jis skamba juokingai ir naiviai. Nors tai, ką jis sako, yra šventa tiesa. Kaip ir dūchinimas apskritai, prievarta lyčių santykių ar, pavyzdžiui, švietimo sferoje buvo visiškai NORMALUS dalykas – ne grupelei, ne tam tikram sluoksniui žmonių, o didelei daliai. Pasakysiu grubiai: graibyti užpakalį dar vos prieš kokius penkerius metus buvo normalu. Priiminėti į darbą sekretorę prostitutės pareigoms buvo normalu. Taip pat normalu kaip šiuolaikinėje šeimoje normalu dalintis išlaidas arba drauge gamintis maistą.
Kalbant paprasčiau, mūsų pagyvenęs vaikinas nesupranta, ko iš jo nori. Juk jis nemeluoja, kai sako, kad „tai tik flirtas ir nieko daugiau“ – nes jis iš tikrųjų nežino, kaip užkalbint moterį, nepagraibius jai užpakalio, nepagnaibius ar bent jau arkliškai nepapošlinus. Jo pasaulėvaizdyje dėl sekso žodžiu susitaria tik gėjai – vyrai moteris užlaužia, kad jos duotų.
Lygiai tas pats švietimo sferoje. Visiškai neabejoju, kad žemindami studentus ir iš jų tyčiodamiesi, tie žmonės nuoširdžiai tiki kuriantys normalią konkurencinę atmosferą, ir nesupranta, kodėl studentams krinka nervai arba jie netgi eina žudytis. „Skystakiaušiai buvo, ką jie daugiau“, – sako jie, jeigu nutinka tragedija.
Mes neįvertinam, kad didelė dalis tų demaskuotų „seksualinių maniakų“ yra naivūs kaip vaikai – visai nenustebčiau, jei daugelis jų studenčių užpakaliuose pamato ir apvaizdą, ir likimą, ir dailų savo būsimo kūrinio linkį. Kas nenorėtų pamatyti iš arčiau, pačiupinėti ir pagnaibyti savo likimo? Todėl visai nereikėtų stebėtis, kad šie žmonės, kai aplinka (arba – neduok Dieve – tie, kuriuos jie jau nurašė kaip daržoves) jiems primena, kad jie elgiasi kaip kiaulės, staiga pasijunta puolami ir pjudomi. Nes visiškai tyrai jaučiasi nieko blogo nepadarę.
Ką aš noriu pasakyti? Aš noriu pasakyti, kad Lietuvoje, kur permainos vyko greitai, prievartos problema yra gilesnė ir delikatesnė nei Vakarų pasaulyje. Vakaruose toks elgesys su moterimis, studentais (ir apskritai kitais žmonėmis) natūraliai reiškia užribį ir netgi tam tikrą apsisprendimą jame būti, kas automatiškai suponuoja, kad žmogus už savo apsisprendimą gali ir turi atsakyti.
O štai mūsuose (kur prievarta įvairiose gyvenimo srityse buvo ne tik legali, bet ir skatinama) smurto ir atsakomybės už jį atvejų dažniausiai nepavyksta sklandžiai įsprausti į primityvią schemą „budelis-auka“, todėl kaltinimai prievartos naudojimu dažnai priimami kaip spjūvis į veidą, pasityčiojimas iš asmenybės arba konkurentų sąmokslas. Daug ginančių skriaudikus (taip pat ir jų aukų). Daug pykčio – ir lygiai tiek pat nuoširdaus nesupratimo, kas vyksta, kuo čia jie dėti, kodėl juos puola.
Tai verčia iš naujo kelti klausimus apie atsakomybę ir proporcingą atpildo dydį. Ar visada smurtas iš tikrųjų yra smurtas? Galbūt kartais tai, ką laikome prievarta, tėra nevykusiai išreikštas ilgesys ir – paradoksalu – švelnumas? Kiek kaltas žmogus, o kiek – sistema, kurios paliktų žymių jau nebeištrinsi? Pagaliau kur slėptis nuo fakto, kad žmonės, taip sunkiai kasdienybėje išsiverčiantys be prievartos, yra mūsų tėvai, broliai, draugai, kolegos, ir jie tikriausiai niekada iš esmės nepasikeis – mums reikės būti su jais tokiais, kokie atėjo iš savo laikų?
Aš nežinau, kaip atsakyti į tuos klausimus. Taigi šis straipsnis neturės jokio moralo ar išvados. Matyt, reikia ryžto sau pasakyti, kad sovietmetis drauge su gariūnmečiu, ir (ypač) nepaprastai greita kaita sužalojo mūsų visuomenę panašiai kaip karas. Mes nesuspėjame su pasauliu, nes tiesiog neįmanoma suspėti. Mūsų pažiūros nuolat neatitinka realybės. Todėl neturime teisės be kompromisų žvelgti į paklydimus, kurių išvengti (ir kuriuos atpažinti) Vakarų visuomenės mokėsi daug metų. Reikia didelio delikatumo, atlaidumo, o galbūt net ir specialių programų – panašių į tas, kokios taikomos iš karo mėsmalės grįžusiems kareiviams.
Tačiau lygiai taip pat, matyt, turime turėti drąsos pasakyti, kad tai, kas yra normalu traumuotam savo laikmečio žmogui, apskritai nėra normalu. Kad negalima jų palikti ramybėje su visu tuo, ką jis atsinešė iš kitos Berlyno sienos ir Gariūnų turgaus tvoros pusės ir leisti tais metodais kurti mūsų dabartį. Suprasti – taip, tačiau priimti už normą (o daugelis tų žmonių labai norėtų, kad jų pažiūros ir jų elgesys būtų laikomas normaliu) – ne.
Raudonos linijos turi būti, ir mūsų užduotis – jas labai aiškiai parodyti. Ir tai daryti turime be jokių kompromisų, išlygų ir „gailesčių“. Tačiau – be pykčio ir prievartos. Savo (ir savo laikmečio) vertybes ginti privalome be to, ko nenorime matyti tuose, kuriuos stengsimės sugrąžinti dabarčiai. Nes kuo gi, priešingu atveju, nuo jų skirtumės?
