Andrius Jakučiūnas: Intelektualas asilas. Kas bendro tarp orientalizmo ir kalbainių?

Nemažai draugų ir pažįstamų, kuriuos aš gerbiu ir myliu, per pastaruosius metus man prisipažino visiškai nebeskaitą žiniasklaidos, ir tai padarė regimai gėdydamiesi, tarytum pasikeitęs jų požiūris būtų viso to, kuo aš užsiimu ir kaip apskritai mūsų generacija įprato priimti ir suvokti informaciją, išdavystė.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Iš dalies (turiu galvoje antrąją teiginio dalį) jie neklysta – man irgi ganėtinai sunku susitaikyti, kad anksčiau nei išmokome diskutuoti (o tokį netiesioginį pažadą teikė pats demokratėjimo procesas) daugelis žiniasklaidos priemonių virto lėkštų paistalų kolektoriais, kuriuose šie, sumaišyti su nešvankybėmis ir politinių užsakymų nešvarumais, išskirstomi į skaitytojų akis ir ausis.

Gyvenant kone žlugusios viešosios erdvės sąlygomis, šiandien jau gal ir neįmanoma įsivaizduoti, kad visai neseniai – iš tikrųjų netgi vos prieš kokius penkerius–šešerius metus, – viešoji erdvė dar buvo gana gyvas organizmas, kuriame cirkuliavo įvairios nuomonės, ir didelę fantaziją turintis individas būtų galėjęs įsivaizduoti esant įmanoma korektiškai apsikeisti požiūriais, tarkim, televizijos eteryje.

Šiame tekste, užuot stengęsis aprėpti visą viešumą, apsistosiu ties intelektualų vaidmeniu ir pasigilinsiu į vieną jų saviraiškos viešumoje aspektą, – įsitraukimą į žinomai vienaplanius, tik dalį tiesos atskleidžiančius, bet laiko patikrintus naratyvus. O tai, vertinant platesniame kontekste, galima laikyti tam tikra intelektualo misijos išdavyste.

Čia turiu galvoj ir tuos, kurie periodiškai parašo straipsnį, tarkim, už / prieš Mechanizatorių gatvės pervadinimą, šimtąsyk girdėtais argumentais sutvirtindami žiovulį keliantį naratyvą, iš esmės statistus, signalizuojančius, ką saugu kalbėti, o nuo ko derėtų susilaikyti, ir taip kuriančius to, kas vadinama vieša erdve, ribotumus, dėtus tuo, kad iš principo jie niekuo dėti – nebent tik noru „garbingai“ atlikti intelektualo funkciją ir sulaukti aplodismentų; tiek ir panašaus į komjaunuolišką įkarščio apimtus intelektualus-entuziastus, vos dėl kelių ausiai malonių girdėti dalykų, – ir, žinoma, kad būtų „teisingos“ nuomonės pusėje, – kaip gryną tiesą platinančius savo ar kolegų nuomones, kurias ir patys supranta esant pilnas pritempimų, nepatiktrintų arba laisvai interpretuotų faktų, demagogijos, net pirmakursiui studentui akivaizdžių nesąmonių. Būtent čia yra niekšystės esmė.

Užbėgdamas už akių noriu pasakyti, kad nesirengiu intelektualų smerkti ar jais baisėtis, – tai ne mano darbas. Išskirdamas vos kelis dominuojančius iš daugelio galimų laikysenos tipų tenorėjau atkreipti dėmesį, kad intelektualų sutikimas išsitekti nusistovėjusių naratyvų ribose, nesistengiant jų pakreipti arba permąstyti, tik suteikiant impulsų jiems toliau plisti, lemia, kad viešoje erdvėje išsikristalizavo gausios prasimanymais ir išankstinėmis nuostatomis (jose, žinoma, būna nedidelė dalis tiesos) grįstos, iki lėkštų binarinių opozicijų suplokštėjusios temos, kuriomis pasisakantieji dažnai nebesivargina pateikti net fiktyvių argumentų. Jų iš tiesų ir nereikia – temos nutrintos „iki blizgesio“, visiems viskas aišku jau perskaičius pavardę. O juk ir tų temų, kurių pagrindu vyksta „diskusijos“ – ne tiek daug.

Vyraujančios: paminklai, draudimai, kalbininkai, desovietizacija, LGBT, migracija ir pan. Labai dažnai šio žanro lektūroje vos viena kita mintis turi racijos, visa kita – išankstinėmis nuostatomis, tam tikrų grupių (nepainioti su mitiniais „klanais“) lūkesčiais, mentaliniu įrambėjimu ir, neslėpkim, garbėtroška paremti šablonai, kurios platinti dar ir patogu, nes tam, kad pasireikštum, nereikia mąstyti.

Jau pradėjus rašyti šį tekstą, į mano vidinius apmąstymus atsitiktinai įsiterpė ant stalo likusi neseniai skaityta knyga – E.W.Saido „Orientalizmas“(2006, vertė Violeta Davoliūtė, Kazimieras Seibutis), pasiūliusi iš pažiūros kiek netikėtą aptariamos problemos analogiją su orientalizmo reiškiniu. Beje, kitados pretendavusio ir į mokslinę tiesą. Šis ne tik suvaidino didelį vaidmenį kolonizuojant Rytus, bet ir sukūrė savitą, su europiečio interesus bei dvasinius poreikius atliepiantį, tačiau su tikruoju Orientu mažai ryšio turintį Oriento vaizdinį. „Vaizduote grindžiama Oriento analizė daugiau ar mažiau rėmėsi vien nepriklausoma vakarietiška sąmone, dėl kurios, – rašo E. W. Saidas, – Oriento pasaulis buvo sukurtas pirmiausia remiantis bendromis idėjomis apie tai, kas yra orientalu, o tada vadovaujantis preciziška logika, valdoma ne vien empirinės realybės, bet ir troškimų, paslėptų aistrų, investicijų ir projektų.“

Apipinti pramanytais demaskavimais ir trokštamomis, bet sąlyginėmis tiesomis, savo atmainomis ir išsišakojimais, kurie galiausiai virsta grynu melu, šie naratyvai tolinasi nuo tikrovės ir vis labiau atspindi ne jąją, o fikciją.

Regis, panašiai vystosi šiuolaikiniai viešieji naratyvai. Apipinti pramanytais demaskavimais ir trokštamomis, bet sąlyginėmis tiesomis, savo atmainomis ir išsišakojimais, kurie galiausiai virsta grynu melu, šie naratyvai tolinasi nuo tikrovės ir vis labiau atspindi ne jąją, o fikciją. Tad ir argumentai, jei jų vis dėlto pateikiama, būna teisingi tik fikcijos, izoliuotos nuo realių problemų ir reiškinių, atžvilgiu. Taip prieš mūsų akis iškyla pasakų rūmas, turintis savo „gyventojus“ ir „gyvenimo“ dėsnius, tyrinėtojus, pelniusius didesnį ar mažesnį autoritetą, – rūmas, kuris tikrovėje neegzistuoja arba yra iš principo kažkas kita nei apie jį kalba diskursas.

Turbūt ryškiausias, jau kanoninis pavyzdys, iliustruojantis situaciją, kai diskursas ne be intelektualų pastangų prarado ryšį su realybe ir faktais, yra rietenos dėl kalbininkų ir redaktorių vaidmens ir misijos. Tai paūmėdamas, tai atslūgdamas ir kaskart įtraukdamas į save vis radikalesnes savęs transformacijas, šis diskursas, kuriame seniai nefigūruoja faktai, daugybę metų iš eilės generuoja nenutrūkstantį nesąmonių ir kliedesių srautą, mįslingu būdu siejamą su intelektualine lyderyste ir pažanga. Įdomu, kad dalis intelektualų gal jau net ir nuoširdžiai tuo tiki (todėl šiuo atveju ne meluoja, bet veikiau yra apgauti/apsigavę).

Abiem pusėms įsispyrus į pozicijas, kurių čia neverta detalizuoti, užtenka pasakyti, kad daugelis teiginių nė iš tolo neatitinka realybės, priešais mus atsiveria nerealus, fantasmagoriškas peizažas. Jame dominuoja monstrai ir engiamieji, aiškūs geriečiai ir blogiečiai, dinamiška jų konfrontacijos, tikėtinai ateity pasibaigsiančios „gerųjų“ – t. y. tų, kuriuos palaiko intelektualai, – pergale, panorama. Ničnieko tikro, nieko neišbaigto ir dviprasmiško, iš esmės nė vieno fakto – bet koks nuostabus ir vienaplanis aiškumas, kiek erdvės intelektualui pamaitinti savo garbėtrošką ir įsivaizduoti save stovint „naujo pasaulio“ formavimo procesų avangarde!

Ničnieko tikro, nieko neišbaigto ir dviprasmiško, iš esmės nė vieno fakto – bet koks nuostabus ir vienaplanis aiškumas, kiek erdvės intelektualui pamaitinti savo garbėtrošką ir įsivaizduoti save stovint „naujo pasaulio“ formavimo procesų avangarde!

Ne mažiau, o gal net ir dar daugiau išsigalvojimų paminklų viešose erdvėse bei susijusioje desovietizacijos temoje. Vienoje pusėje – klyksmai „ką mes rodome jaunimui?“ (nors aš asmeniškai nesu sutikęs jaunuolio, kurį būtų ištvirkinęs sovietinis paminklas ar, pavyzdžiui, informacija apie LGBT), kitoje – absurdiški niurnesiai apie sovietinių veikėjų veiklos prasmingumą ir jų talentus. Užuot ieškojus konstruktyvių sprendimų, vėlgi formuojasi mažai ką bendro su realybe turintis konfliktas, kuriame „suremia ietis“ pabaisos sovietmyliai su nuo praeities išvalyto miesto geidaujančiu, dėl neva tyčiojimosi iš Lietuvos ramiai miegoti negalinčiu „šiuolaikiniu žmogumi”.

Čia reikia pastebėti du dalykus. Pirma, – ir tai iš dalies pateisina intelektualus, redukuojančius gilias temas į primityvybes, – būtent konfliktas, ne jo turinys yra šiuolaikinės žinasklaidos conditio sine qua non. Jo daugiau ar mažiau išplėtotų elementų rasi, galima sakyt, visur kur – nuo intelektualių rašinių iki (čia mano mėgstamas pavyzdys) orų aprašymo („medžiai atsilaikė prieš audrą“; „bangos negailestingai talžė kopagūbrį“).

Antra, po šiomis pasakinėmis schemomis, apipintomis kliedesiais ir prasimanymais, po suprimityvintu ar dirbtinai sukurtu konfliktu, slypi reali konfrontacija ambicijų, kurioms faktinės aplinkybės mažiau svarbios nei asmeninės pozicijos galių balanso sistemoje. (Todėl, pavyzdžiui, iš viešos diskusijos apie Justiną Marcinkevičių nesuprasi, kiek, – ir ar apskritai, – šis poetas kolaboravo su sovietine sistema, tačiau lengvai nubraižysi įtakų žemėlapį, atskleidžiantį intelektualų pasiskirstymą palei naratyvus.) Tokiomis sąlygomis paprastai randamas stimulas jungtis, burtis, kolaboruoti, palaikyti, kartoti, neklausyti argumentų ir jais nebesinaudoti, netikrinti faktų, neatlikti analizės, nemąstyti apie platesnį kontekstą, besąlygiškai priimti išlygas. Ir, žinoma, klusniai atkartoti įtakingesniųjų verdiktus.

Šioje vietoje, matyt, būtų tikslinga ir vėl trumpam sugrįžti prie jau minėto orientalizmo, kuris kaip mąstymo apie Rytus būdas ir kaip (atseit) mokslas kūrėsi ir plėtojosi, – būtent į šį aspektą noriu atkreipti dėmesį, – pirmiausia kartojant ir perrašant tai, ką nustatė ankstesni tyrinėtojai. Kitaip kalbant, pirmeivių, kurie, kaip dabar jau žinome, kūrė Oriento vaizdinį remdamiesi europietiška idėja, kas yra orientalu, ir neretai siekdami savanaudiškų tikslų, klaidos ir tikrovės neatitinkantys įsivaizdavimai tapo pagrindu, ant kurio klojosi vis nauji ir nauji daugiau ar mažiau prasimanymų sluoksniai: orientalizmas vystėsi nepasant tikrojo Oriento, tam tikra prasme jį netgi atmesdamas.

Lygiai ir šiuolaikiniai visuomeniniai diskursai neretai remiasi ne duomenimis, kurių net nesivarginama tikrinti, ne konteksto tyrimais, netgi ne savo savanaudišku lūkesčiu, kas bent jau parodytų tą individą esant tam tikra prasme sąžiningu, bet anksčiau ištiražuotomis ir įsitvirtinusiomis nuomonėmis, pagal nutylėjimą laikomomis faktais. O juk neretai nueinama ir dar lengvesniu keliu – kalbama grynai tik tai, ko pageidauja auditorija.

Žinoma, tikėtis, kad žiniasklaidoje sudėtingos probelmos bus aptartos giliai ir su niuansais – naivoka. Tuo būtų galima šią temą ir baigti, jei aptariamasis reiškinys neturėtų reikšmingesnių pasekmių tam, kas vadinama nepriklausomu vertinimu arba, žvelgiant plačiau, žodžio laisve. Reikalas tas, kad bet kokia nuomonė anapus pažįstamų naratyvų tolsta nuo dėmesio centro ir rizikuoja būti nepastebėta. Išsakyti tokią nuomonę intelektualui nėra nei įprasta, nei saugu, už ją sunku tikėtis papildomų dividendų žinomumu ir nedaug galimybių sulaukti aplodismentų. Todėl net ir abejojantys bendru paveikslu paprastai vengia įtampų ir prisitaiko prie tradicinių naratyvų arba koncentruojasi į nereikšmingus jų „pataisymus“, kas leidžia jaustis išsišokėliu nepatiriant negatyvių „išsišokimo” pasekmių.

Galimybę, kad kas nors judins, permąstys ar bandys keisti įsisenėjusius naratyvus ir diskursus, dar labiau sumažina tai, kad bet koks individualus judesys vis dėlto suvokiamas kaip įtartinas, kontroversiškas, neįprastas, paraštinis.

Galimybę, kad kas nors judins, permąstys ar bandys keisti įsisenėjusius naratyvus ir diskursus, dar labiau sumažina tai, kad bet koks individualus judesys vis dėlto suvokiamas kaip įtartinas, kontroversiškas, neįprastas, paraštinis. Tai lemia, kad „išsišokti” paprastai sau leidžia tik keistuoliai arba išties menkai realybėje besigraibantys individai, kuriuos marginalais vadinti nėra per stipru (ir kurie pačiais savimi ar savo nuomonės absurdiškumu pasitarnauja „tiesai“, esą „faktams“ prieštarauja tik keistuoliai ir „marginalai“).

Turbūt nereikėtų suvokti šio mechanizmo kaip visa paaiškinančio ir neturinčio išimčių, bet apskritai egzistuoja jausena ir nebūtinai garsiai išsakomas požiūris, kad anapus įprastų naratyvų plyti laukinis, „necivilizuotas“ pasaulis, kuris nesugeba gyventi pagal taisykles ir kuriame nėra atskirų individų – tik subendrinta potencialiai pavojingų keistuolių, dėl savo keistumo negebančių „civilizuotis“, daugybė, palinkusi į sąmokslų teorijas ir plokščiažemystę. Tokia, kuriai reikia, kad kas nors ateitų ir juos „ištrauktų iš viduramžių“, struktūruotų ar bent jau demaskuotų kaip demokratijos ir šiuolaikybės priešą. Be to, toje jausenoje ši daugybė yra visiškai monolitiška, ištyrinėta, vienaprasmė ir vienaplanė, pasižyminti konkrečiomis savybėmis (neišsilavinęs, žemesnes pajamas gaunantis, kaimietis, priešiškas valstybei; jei intelektualas – veidmainis, populistas etc.), neatsiejamas jo požymis – primityvumas.

Ką gi, šičia ir vėl tenka cituoti E. W. Saidą, apsakantį orientalistinio žvilgsnio į tyrinėjamą objektą ypatumus: „(…) arabas kaip kolektyvinė esybė, nesukaupia jokio egzistencinio ar net semantinio sūdrumo (…) ir yra subordinuotas grynam, nepadailintam ir trukaim buvimo arabu faktui“. Arabo, – ar bet kurio kito subendrinto rytiečio, – „primityvumas“ europiečiui mąstytojui ar kolonistui, kuris natūraliai suvokė save kaip pranašesnį, leido jaustis pasmerktam, netgi pačių rytiečių labui, juos suvaldyti ir imtis kurti jų istoriją. „Tad primityvumas, – sako Saidas, – buvo neatsiejamas nuo Oriento, buvo Orientas, idėja, prie kurios kiekvienas, turintis reikalų su Orientu ir rašantis apie jį, turėjo grįžti tarsi prie kriterijaus, tveriančio ilgiau už laiką ar patyrimą.“

Ar ne analogiškai veikia inercija, kitamintystei automatiškai priskirdama nekintamumo ir primityvumo etiketes? Ar ne tą patį negebėjimą orientuotis ir pačiam spręsti savo likimą diskusijų tradicija priskiria „marginalui“, tokiu tapusiam neretai tik dėl neįžvalgaus ir neatsargaus santykio su gyvuojančiomis dogmomis? Paliksiu šiuos klausimus neatsakytais. Šičia tik manyčiau esant reikalo pridurti, kad įtikėjimas, įsijautimas į egzistuojančius naratyvus kaip pastovios tiesos ir gaivinančių galimybių šaltinius ne tik užkerta kelią rastis konstruktyviai opozicijai, ne tik gimdo patyčias ir steigia kažką panašaus į rasizmą, bet ir kuria erdvę, potencialiai patrauklią keistuoliams, kurių egzistavimas iš dalies patvirtina „kitos nuomonės“ absurdiškumą.

Tikslinga būtų paminėti, kad nusistovėjusiais ir suprimityvėjusiais naratyvais toldami nuo tikrovės intelektualai tarsi ir suteikia progą kitiems rasti tai, kas akivaizdu, tačiau kadangi tiesožina – jų privilegija, bet kas, kas randama anapus jų aplinkos ir ne jau minėtų naratyvų šviesoje, intelektualų lūpose tampa sąmokslų teorija ir melu. O tai išties sukuria ypač palankias sąmokslų teorijoms gimti ir plisti, mat išankstinės nuostatos, kaip žinia, pasireiškia ne tik iš viršaus į apačią, bet ir iš apačios į viršų – kryptingai idiotu laikomas anksčiau ar vėliau pradeda manyti, kad jį idiotu verčianti galia yra kolosali ir lemia daugelį, jei ne visus gyvenimo aspektus.

Artėdamas prie pabaigos norėčiau atkreipti dėmesį į gal kiek pozityvesnį, nors savo prigimtimi desperatišką reiškinį. Tai neargumentuotą (arba silpnai argumentuotą) ir netgi tiksliai neapibrėžtą poziciją, nukreiptą labiau ne prieš ką nors, bet „prieš viską“, užimantys intelektualų parašyti tekstai. Pabrėžiu žodį „intelektualų“, nes tai duoda pagrindą manyti, kad savitas, niurgzlų bambėjimą primenąs žanras yra ne pasekmė nemokškškumo ir negebėjimo surišti sklandų kritinį tekstą, bet sąmoningai užimama pozicija, drauge rodanti ir nenuolankumą, ir leidžianti išvengti situacijos, reiškinių bei atskirų asmenų indėlio kritinio vertinimo – užtenka tinkamos emocijos ir vaizdingų žodžių.

Tokio pobūdžio tekstus aš pat sau vadinu „intelektualiniu bambesiu“ ir skaitau ne kaip kritiką, bet kaip beletristiką, visgi atskleidžiančią keletą svarbių dalykų. Šie tekstai yra populiarūs – jie surenka daug patiktukų žiniasklaidos priemonėse ir socialiniuose tinkluose. Tai signalas, kad žmonės įžvelgia juose esantį smarkiai retušuotą ir apkaišytą metaforomis kritinį potencialą ir netgi pajėgia numanyti tos kritikos taikinį, o tai leidžia teigti, kad susiduriame su tam tikra ezopinės kalbos, būdingos totolitarizmo aplinkai, forma.

Viena vertus, tai labai blogas signalas apie viešąją erdvę (tiesa, čia nieko naujo – jau net intelektualai ir žurnalistai išdrįsta prabilti apie savicenzūrą). Tačiau esama ir pozityvaus elemento: šis nekonstruktyvus, netgi, sakyčiau, kiekvieną akimirką nuo to, kas pasakyta, atsitraukti pasiruošęs bambėjimas vis dėlto demonstruoja tam tikro lygio nonkonformizmą. O tai svarbu, nes intelektualinės nuomonės sferoje, nepriklausomai nuo diskurso, nenuolankumo nėra nė kvapo, geriausiu atveju gali rasti nebent jo iliuziją, kuriamą tariamo konflikto. Taigi nors kitomis sąlygomis šiuos tekstus, arba tiksliau, šiuos bambesius, reikėtų kritikuoti dėl jų nekonstruktyvumo, argumentų stokos, siauražiūros, šiandieną, intelektualinio pasyvumo laikais, jie saugo viešąją erdvę nuo galutinio užpelkėjimo, ir netgi veikia kaip savotiškas tiltas tarp įvairių visuomenės grupių, iš kurių kiekviena tame, kas pasakyta, gali įžvelgti krislą jungiančios, vienijančios, gal net revoliucingos tiesos. Ir tai yra (laikinai, iki kol nepasikeis kultūrinis ir politinis klimatas) oru.

Orientalizmas, – taip, dar šiek tiek ir apie jį, – kurio centre buvo Okcidentas, ne Orientas, susidūręs su naujųjų laikų realijiomis, patyrė sukrėtimą. Randasi naujos perspektyvos, interesą liberalizuoti žiūrą rodo ir „civilizacijos nešimo“ kaltę norintys nusiplauti buvę kolonistai. Taigi nors iki šio proceso pabaigos – t. y. iki daugiaperspektyvio, vienai žiūrai nepajungto pasaulio, – dar toli (o tokią perspektyvą tolina ir pasauliniai konfliktai), orientalizmas, matyt, jau negrįžtamai prarado savo įtaką ir vienaprasmiškumą. Ar – ir svarbiausia, kaip – panašūs virsmai galėtų įvykti įsitvirtinusių ir, vaizdingai kalbant, kone supaminklėjusių naratyvų aplinkoje, vis dar tebėra naeaišku. Tikiuosi, išeitis iš šios situacijos egzistuoja. Tačiau bent jau aš šiuo metu neįsivaizduoju, kur ji.

P. S. Atsakymas į pavadinime užduotą klausimą, žinoma, yra „nieko“. Kaip turbūt pastebėjote, pavadinimas apskritai menkai tesusijęs su straipsnio turiniu. Jį tokį parašiau tyčia, norėdamas pademonstruoti, kaip žiniasklaida išradingai manipuliuoja faktais ir ryškina nesamą konfliktą. Aš iš esmės sutinku, kad pavadinimas – nepaprastai neskoningas, tačiau, atsižvelgiant į jo iliustracinį pobūdį, jis nėra klaidinantis ir laikytinas to, apie ką kalbama straipsnyje, papildymu. Be to, atkreipčiau dėmesį, kad dvi pavadinimo dalys skirtos skirtingoms auditorijoms. Pirmoji – trokštantiesiems išgirsti apie intelektualo paslydimą ar jo veidmainystę. Antroji, viliuosi, patraukė tuos, kuriems rūpi nešti kovos su fantomais vėliavą. Būkite atidūs ir nepasiduokite manipuliacijoms!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis