Ypač smarkiai šio puolimo neigiamas pasekmes pajuto redaktoriaus institucija – jau ne vienus metus dalies visuomenės požiūris į redaktorių ir redagavimą išlieka skeptiškas, o redaktoriaus įvaizdis tam tikrose žmonių grupėse visiškai atitinka seksistinį filologės arba kalbininkės vaizdinį, propaguojamą humoro laidose ir tarp socialinių tinklų žinomų figūrų („megzti sijonai“, „raginiai akiniai“ ir t. t.).
Galima sakyti, kad nemažai žmonių visiškai nesuvokia redaktoriaus darbo tikslų ir todėl kyla absurdiškų kalbų apie varžomą kūrėjo laisvę, įtvirtinamą diktatūrą (neva redaktoriai dusina laisvą mintį, kastruoja ir skurdina tekstus), taip pat apie redaktorių neva vykdomą kovą su autentiška saviraiška, įkvėpimu, menine tiesa.
Neteisingai vertinamas rašytojo santykis su redaktoriumi, neteisingai mąstomas hierarchinis ryšys (redaktorius regimas kaip galios, cenzūros, prievartos elementas, netgi su kryptingai kenkėjiškais tikslais), – visa tai kuria ydingą foną, kuriame, ypač menkiau su literatūra susijusiam žmogui, nesunku patikėti, kad redaktorius – kažkoks archajinis gyvis, turėjęs išnykti drauge su SSRS, bet atsitiktinai, per klaidą išgyvenęs ir dabar vykdąs „laisvos minties genocidą“.
Be abejo, redaktoriaus instituto prestižo kolapsas neįvyko staiga, ir rekonstruoti šio diskurso įsiviešpatavimą medijose – praktiškai neįmanoma. Tačiau faktas, kad redaktoriaus figūra ėmė darytis neparanki kontekste, kuriame egzistavo nepasitenkinimas abiem kalbos būviais, – tiek taisyklingu (t. y. redaktoriaus paveiktu, sunormintu, struktūruotu), kuris kitados ypač erzino didžiąją spaudą, norėjusią apskritai išvengti „lėšų švaistymo“ redagavimui, o šiandieną kliūva kai kuriems naujiesiems rašytojams, taip pat visuomenės balsą imituojančioms socialinių tinklų ar žiniasklaidos figūroms, tiek ir netaisyklingu (dalis aršesnių senosios kartos redaktorių puristų, anksčiau būdavusių gausių „kalbos gelbėtojų“, viešai rėmusių represines nuostatas; jų radikalus, neretai, deja, ir fanatiškas požiūris į kalbos grynumą silpnino visuomenės palankumą bet kokioms kalbos priežiūros institucijoms, vertinant anas su išankstine didele skepsio doze).
Ne mažesnį (o gal net lemiamą) vaidmenį bus suvaidinęs ir sąmoningas VLKK prestižo griovimas, deja, remiamas ir tam tikrų intelektualų grupių, kurių nuomonę pastaraisiais metais tradiciškai įgarsina Vaicekauskienė. Šiame tekste VLKK problemos nenagrinėsiu (nes tai labiau politika ir galios žaidimai, verti atskiros studijos), tik pastebėsiu, kad redaktorius ne sykį bandyta parodyti kaip esą kenkėjiško VLKK veikimo įnagį arba pateikti juos kaip komisijos darbo beprasmiškumo, kvailumo ir nedemokratiškumo įrodymą.
Suprantama, tai yra nesąmonė, tačiau ji padeda suprasti, kaip ir kodėl retrogradystės šešėlis, kurį žūtbūt siekta užmesti ant VLKK, taip reikšmingai kliudė ir redaktoriaus profesiją, šiuo metu patiriančią reputacinę žalą ir dėl bandymų pavaizduoti ją neperspektyvios „draudimų kultūros“ fone, kaip jos dalį.
Norėčiau sakyti, kad šiuo tekstu bandysiu apginti redaktoriaus institutą nuo idiotiškų kaltinimų, bet, laimei, tai, nuo ko būčiau pasirengęs jį ginti, iš tikrųjų net nevadintina puolimu – taip, kaip drabstymosi šūdais negalima vadinti argumentais arba diskusija.
Taigi, sakykim, šio teksto tikslas – trumpai išdėstyti ir dekonstruoti kai kuriuos išsigalvojimus apie redaktorius ir demaskuoti kartais labai akivaizdžią (ir, deja, apgailėtiną) steigties per kritiką institucijai pastangą.
„Autentiškos kalbos kastravimas“ ir „nepakartojamo autorinio stiliaus žudymas“.
Literatūros srityje dirbantiems žmonėms tai, žinoma, kelia juoką, bet tam tikra visuomenės dalis, – ir ne vien neišprususi, – vis dar mielai platina mitą apie instituciškai (ir pavieniui, iš asmeninio intereso, kone sportinio entuziazmo) vykdomą prievartinį kalbos unifikavimą, slopinantį autoriaus balsą ir stilių, sutvirtindama aukščiau jau minėtą redaktoriaus kaip retrogrado, progresyvios minties ir laisvės priešo, pasirengusio pražudyti bet ką, kas neatitinka kanono, įvaizdį. Autorinio stiliaus suskurdėjimas, nunykimas nurodomas kaip redaktorių darbo neišvengiamas liekamasis reiškinys, tarsi kalbos taisyklių paisymas natūraliai naikintų kalbėjimo autentiškumą.
Norint nepakliūti į užburtą klaidinančių teiginių ir išvadų ratą, verta įsidėmėti kelis dalykus:
Pirmas. Redaktorius – ypač meninio teksto redaktorius – nėra nei VLKK, nei jokios kitos kalbos priežiūros ar norminimo institucijos įrankis (jei kas nors teigs priešingai, vadinasi jis arba (a) nelabai suvokia, kas yra autorinis stilius ir koks yra knygos kelias nuo autoriaus kompiuterio iki lentynos knygyne ar bibliotekoje, arba (b) sąmoningai, o gal dėl nežinojimo painioja funkcijas, siekdamas pavaizduoti redaktorių kaip jų represyviomis laikomų kalbos institucijų įrankį).
Redaktoriaus tikslas – ne pritempti tekstą prie VLKK taisyklių, bet padaryti jį sklandesnį, aiškesnį, t. y. padėti atskleisti autorinio teksto privalumus ir stiprybes, o ne atvirkščiai.
Redaktoriaus tikslas – ne pritempti tekstą prie VLKK taisyklių, bet padaryti jį sklandesnį, aiškesnį, t.y. padėti atskleisti autorinio teksto privalumus ir stiprybes, o ne atvirkščiai. Taip, redaktoriai atsižvelgia į kalbos priežiūros institucijų rekomendacijas ir jomis vadovaujasi, bet, drįsčiau teigti, tik tiek, kiek tos rekomendacijos neprasilenkia su sveiku protu ir autorinio teksto tikslais.
Esu matęs ne vieną ir ne du atvejus, kai universalioms rekomendacijoms (pvz., dėl vardų, vietovardžių transkribavimo, arba dėl tam tikrų žodžių rašybos) neatitinkant autorinio teksto dvasios, redaktoriai palaikė būtent autorinio teksto logiką, o ne VLKK. Tai – normalu, nes redaktorius dirba teksto, o ne abstrakčių, labai bendrų taisyklių (be kita ko – nuolat besikeičiančių) labui.
(Vis dėlto, mano galva, svarbu suprasti, kad VLKK kaip represyvios baudžiamosios organizacijos vaizdinys taip pat toli nuo tikrovės – VLKK ir autorius nėra dvi priešiškos stovyklos, tarp kurių redaktoriui reikėtų laviruoti. Realybėje dažniausiai autoriaus, redaktoriaus ir VLKK tikslai, neskaitant tam tikrų įtampų atskirais atvejais, sutampa, ir tas tikslas, kaip jau minėjau, – sklandus, aiškus, logiškas lietuviškas tekstas.)
Antras. Literatūrinis stilius nėra (tik) kalbos taisyklės – stilius yra kalbos būdu, tam tikra tvarka jungiant žodžius ir sakinius atspindėta individo pažiūrų ir idėjų sistema, estetinė ir etinė visovė, ir jo tikslas – aiškiai ir sklandžiai perteikti skaitytojui autoriaus pageidaujamą informaciją jo sumanytu būdu.
Teigti, kad visas šis statinys griūva redaktoriui pataisius kokį žodį ar sakinio logiką, reiškia vieną iš dviejų: arba tekste nebuvo jokio stiliaus ir jokios logikos, todėl bandymas ją rasti tekstą sugadino (t.y. sukūrė nebuvusį stilių), arba kaltintojas manipuliuoja auditorija, siekdamas bet kokia kaina apjuodinti redaktoriaus instituciją. (Deja, tokių dalykų irgi pasitaikė – būta viešų figūrų, tarp jų ir keli literatūros autoriai, kovą prieš redaktorius ir redagavimą pavertę savo įvaizdžio dalimi ir taip krovę sau populiarumo taškus.)
Be to, žinotina, kad didelės apimties dalykuose redaktoriaus ir autoriaus darbas yra diskusija, procesas, reikalaujantis dialoginio santykio, nes reikia kiekvienam įsigilinti – redaktoriui į idėjas (kaip geriau jas ištransliuoti), autoriui irgi visai pravartu pamatyti iki publikavimo, kas trikdo. Kitaip kalbant, redagavimas nėra vienakryptis procesas – redaktorius nedaužė kumščiu ir nepasakė, kad čia galutinis, nekeičiamas rezultatas.
Trečias. Negali būti kito tokio paties teksto, todėl, taip, kiekvienas tekstas yra nepakartojamas, bet nepakartojamas nereiškia autentiškas, unikalus, neliečiamas. Beraštystė, nors kiekvienąsyk kitokia, niekada, jokiu atveju nebus stiliumi, bet tik jo trūkumu, kurį sumažinti galima nebent redagavimo būdu. (Būtent todėl klyksmas apie naikinamą „nepakartojamą autorinį stilių“ ir „unikalumą“ dažniausiai sklinda iš nesėkmingų kūrėjų lūpų, nes „unikalumas“ – neįgalumą paslėpti patogi fikcija, skėtis nuo kritikos.)
Būtent todėl klyksmas apie naikinamą „nepakartojamą autorinį stilių“ ir „unikalumą“ dažniausiai sklinda iš nesėkmingų kūrėjų lūpų, nes „unikalumas“ – neįgalumą paslėpti patogi fikcija, skėtis nuo kritikos.
Čia reikėtų pridurti, kad redagavimo poreikį stiprina ir gerokai nūdieną pasikeitęs autorių kontingentas – anksčiau tekstų kūrimu užsiimdavo daugiausia gerą humanitarinį išsilavinimą turintys intelektualai, kurie neturėjo problemų dėl kalbos sklandumo, šiandien tekstus gamina ir savo patirtimis dalijasi kas netingi, ir daugybės įdomių autorių kalbiniai gebėjimai yra silpnesni nei vidutiniai. Neretai (koks paradoksas!) – gerokai silpnesni negu skaitytojų. Redaktoriui šioje situacijoje tenka būti figūra, amortizuojančia ir panaikinančia skirtumą tarp autoriaus kalbinių gebėjimų ir skaitytojo recepcijos pajėgumų, jo misija – ne tik padaryti tekstą sklandesnį ir raiškesnį; neretai jam tenka plūktis, kad atgrubnagiškai parengtas tekstas būtų apskritai suvokiamas.
Prieš imdamiesi burnoti ant redaktorių visuomet prisiminkite, kad labai gali būti, kad kai kurių jūsų mylimų autorių fenomeną ir populiarumą sukūrė būtent redaktoriai, ir tai padarė grubiai išmesdami tai, ką patys autoriai laikė „autentiška ir neatskiriama savo kūrinių dalimi“. Nemaža knygų dalis, palikus autoredakciją, būtų nepaskaitomos, neaiškios arba (dar dažniau) neatskleidusios potencialo, neišsipildžiusios.
Nemaža knygų dalis, palikus autoredakciją, būtų nepaskaitomos, neaiškios, arba (dar dažniau) neatskleidusios potencialo, neišsipildžiusios.
Kenkti autoriui. Redaktorius kaip blogio įrankis.
Vos kilus kokiam nors su kalba susijusiam skandalui, viešoji erdvė tuojau pat prisipildo, švelniai kalbant, keistokų sąmokslų teorijų, neva atskleidžiančių „tikruosius“ redaktorių tikslus: 1) asmeninius (jie esą nekenčia natūralios kalbos, kuri yra netaisyklinga kalba, todėl nori ją subjauroti pagal savo siaurą įsivaizdavimą); 2) profesinius (siekia steigti savo profesijos prestižą per galią); 3) ideologinius (tarnystė VLKK, kolaboravimas su ja, retrogradystės palaikymo misija); 4) emocinius (pvz., iš neapykantos gerai, originaliai literatūrai), ir netgi 5) korupcinius (redaktoriai neva susimokę prieš laisvą mintį, gerą stilių, autentiškumą, nes šie dalykai kertasi su jų 1, 2, 3, 4 tikslais).
Šiuose kliedesiuose pikta ironija sumišusi su panieka, melas su neapykanta, absurdas liejasi drauge su vulgarokomis patyčiomis. Deja, – nors sveiko proto žmogui tuo sunku patikėti, – dalis visuomenės (ir netgi kai kurie rašytojai) juos retransliuoja visiškai rimtai, ignoruodami faktą, kad pagrindiniai ir svarbiausi redaktoriaus darbo naudos gavėjai yra būtent autoriai ir skaitytojai.
Kiekvienas rašęs knygą žino, kad dešimtis kartų matytas tekstas pačiam autoriui galiausiai tampa nesuvokiamas. Tuomet autoriai neriasi iš kailio, kad surastų naują matymo kampą, – tarkim, paverčia word dokumentą pdf arba spausdinasi ir taiso pieštuku, skaito balsu, dėlioja lapus ant grindų, stengiasi keisti skaitymo aplinką ir t.t. Nepaisant to, priartėti prie savo teksto iš kitos perspektyvos vis tiek pavyksta labai ribotai. Taigi redaktorius čia atstoja ir pirmąjį priekabų skaitytoją, kuris turi įrankių pašalinti tai, ko neturėtų matyti skaitytojai, kritikai, literatūros vertintojai.
Redaktorius sutvarko autoriaus neapsižiūrėjimus, riktus, nesutapimus, kurie galėtų skaitytojui (nepaisant to, kiek šis myli autorių) trukdyti adekvačiai suprasti tekstą, ir taip prisideda prie didesnių jo kūrinio galimybių dalyvauti įvairiuose diskursuose (pvz., redaktorius gali padėti autoriui ieškoti populiaresnio kalbos modelio ir taip išplėsti jo skaitytojų ratą, tapti labiau skaitomam arba išryškinti kūrinio santykį su tam tikrais jau egzistuojančiais populiariais naratyvais).
Dauguma geriausių nūdienos autorių nevengia redaktorių, veikiau atvirkščiai – kuo mieliausiai su jais dirba ir įdėmiai klausosi jų patarimų, nes supranta, kad knygos gimimo procese redaktoriaus paprasčiausiai nėra kuo pakeisti, o eliminuoti šią grandį – per didelė rizika. Pagaliau daugelis rašytojų žino / pažįsta / turi mėgstamus redaktorius, todėl jų bendradarbiavimas būna kolegiškas ir produktyvus, o ne prievartinis ir represinis.
Supaprastintai galima sakyti taip: jei jūs esate autorius, geras redaktorius yra jūsų geriausias draugas, blogas redaktorius – pikčiausias priešas. Jūs galite turėti labai vidutinišką ir menkai nutuokiantį leidėją, galite turėti ne itin pastabų skaitytoją, bet negalite rizikuoti turėdami blogą redaktorių arba jo atsisakydami (na, nebent būtumėt nusprendęs paversti kovą su redaktoriais savo rašytojystės centrine ašimi).
Jei jūs – skaitytojas, jūsų interesas – sklandus, aiškus, logiškas tekstas, kuris neprieštarauja sau ir neverčia sukti galvos dėl to, ką gi norėjo pasakyti autorius. Vadinasi, – net jei nebūtinai norėsite tai pripažinti, – jums svarbu, kad leidyklai ir autoriui talkintų atidus ir sugebantis įsigilinti į tekstą, tačiau griežtas ir kompromisų su agresyvia beraštyste principingai vengiantis redaktorius. Ir visai nesvarbu, kokius akinius ar sijonus tas redaktorius nešiotų.
Redaktoriai – atgyvena, praeitis.
Nors Facebook ir Instagram trubadūrai vis dar nepaliaudami bando jums sakyti, kad redaktoriai – tai kažkokia iškasena, vos ne tai, kas išsirito ir dinozauro kiaušinio, o šiuolaikinis žmogus laisvoje šalyje esą rašys ir publikuos ką tik užsimanys (ir niekas jam neįsakinės, – priduria jie), realybėje viskas yra atvirkščiai: redaktorių jau dabar trūksta ir jų leidybos industrijai reikės vis daugiau – ypač turinio redaktorių, vertimų redaktorių.
Literatūrinio gyvenimo centre atsidūrus autoriaus istorijai (ir kintant suvokimui, kas yra autorius, įsigalint kolektyvinei veiklai), be jų išsiversti tiesiog nėra galimybės. Jei industrija toliau nelėtins apsukų, labai įmanoma, kad ateitis apskritai priklausys autorių kolektyvams, kuriuose vienas dirbs autoriumi, kitas vadybininku, trečias – kūrybininku, ketvirtas – tekstų rašytoju ir t.t., na, ir, žinoma, kiekvienoje (galbūt netgi virtualaus autoriaus) komandoje neabejotinai darbuosis vienas ar net keli redaktoriai.
Žinoma, tai, apie ką kalbu, yra dar labai tolima ateitis, tačiau ženklų, kad ji pas mus skubinasi, galime pastebėti jau dabar – pagaliau anais metais atsirado rimtosios industrinės prozos (G.Grušaitė su kolektyvu), daugėja paskaitomos populiariosios literatūros, adaptuotis plačiosioms masėms (tiesa, kol kas dažniausiai labai naiviai, saldžiai arba primityviai) stengiasi poezija. Vis mažiau literatūros šventumo – rašytojai mokosi dirbti autoriais, automatiškai ir santykis su tekstu tampa pragmatiškesnis, o turinio plėtotė, aprašoma epocha tampa diskusijų su komanda objektu. Visuose šiuose procesuose redaktoriaus vaidmuo yra labai svarbus ir jį sunku pervertinti.
Drįsčiau teigti, kad redaktoriaus vaidmens stiprėjimas, dar daugelio sunkiai įžiūrimas – viena iš šiuolaikiškiausių ir reikšmingiausių literatūros tendencijų, neabejotinai klosiančių pagrindus literatūrinio gyvenimo ir leidybos pokyčiams ateityje.
Žinoma, dėl spėlionių visada galima ginčytis (ir aš mielai išklausyčiau kontrargumentų). Tačiau bandymas pavaizduoti redaktorių ir redaktorystę kaip atgyveną – akivaizdi manipuliacija ir melas.
Toks tad būtų ir mano draugiškas patarimas: jei labai norite redaktorių nekęsti, tiesiog neištveriate be to, – nekęskite jų kaip pranašų ateities, kuri verčiau neateitų. Nes bauginimasis (ir bauginimas) šmėklomis – paprasčiausiai nesolidu.
