Todėl turbūt keistoka išgirsti, kad tikroji šventė dar laukia, ir ji bus ne rytoj, ne kitais metais, ir greičiausiai ne ateinantį dešimtmetį. Ji tikrai ateis – nepaisant to, kad daugelis iš mūsų daro viską, kad ji neateitų. Tik ji vargu ar bus triukšminga, tikrai nemanau, kad jai bus skirta biudžeto eilutė arba kokia nors ekspertų komisija. Greičiausiai tai bus eilinė paprasta Lietuvos diena, kurią signatarų namų balkone nekalbės Landsbergis, o Šlepikas nepaskaitys griaudaus eilėraščio.
Tai bus diena po to, kai išspręsim pirmas kokių keturiasdešimt didžiausių mūsų šalies įsisenėjusių problemų. Diena, kurią pagaliau nebebus pagirių nuo to, ką išvydome televizoriuje ir perskaitėme laikraščiuose. Kuri, užuot grėsusi nauju gėdingu skandalu, motyvuos ir įkvėps. Po kurios vidurius ir vėl suks tik tada, kai ką nors negero suvalgysime arba padauginsime – ne nuo pažadų, draudimų, išsisukinėjimų, „normalumo“, „tradicijų“ ir „pokalbių šou“. Kuomet užuot „šventę laisvę“, tiesiog būsime laisvi. (Nors, žinoma, niekas mums neuždraus ta proga iškelti ir šventės).
Drausta savarankiškai svaigintis, pardavinėti žemę užsieniečiams, pirkti įprastus vaistus, o viešoji erdvė atiduota tūžmingiems teisuoliams, davatkoms, pamišėliams ir arogantiškiems gynybos bei saugumo ekspertams. Kūrybiškumas pririštas prie vartojimo tendencijų.
Nors tuo metu, jei tik būsiu gyvas, man bus kokie 102 metai, o Lietuvai – 160, tokia proga mielai pakelsiu taurę tyro lietuviško krano vandens, prisimindamas, kokius sunkius išgyvenimus kentėme kitados 2018-aisiais.
O prisiminti tikrai bus ką! Istorikai vienbalsiai teigs, jog tąsyk, kai bandėme švęsti šimtmetį pagal kalendoriaus raidę – 2018 m. vasario 16-ąją – Lietuva kaip demokratinė valstybė iš esmės dar tik kūrusis. Buvę daug prietarų (ypač susijusių su laisva rinka, atmintimi ir praeitimi, valstybės misija ir t.t.), kurių žmonės negalėjo kvestionuoti – juos reikėję priimti kaip vertybę, dovanai gautą drauge su Vakarų kultūra ir NATO saugumo garantijomis. Laisva rinka ir reklama efektyviai kūrusi žmogaus „požiūrį“ į grožį, sveikatą, „vertybes“, pagaliau ir į tai, ką reiškia „turėti savo požiūrį“ (t.y. neturėti savo požiūrio) ir kas tokiu atveju yra „nuomonių įvairovė“.
Drausta savarankiškai svaigintis, pardavinėti žemę užsieniečiams, pirkti įprastus vaistus, o viešoji erdvė atiduota tūžmingiems teisuoliams, davatkoms, pamišėliams ir arogantiškiems gynybos bei saugumo ekspertams. Kūrybiškumas pririštas prie vartojimo tendencijų. Uoliai kovota su asmenybėmis – individas buvęs vertinamas daugiausia pagal tai, kaip efektyviai šis įstengė atspindėti „visuomenės nuomonę“.
Istorikai atkreips dėmesį, kad vadinamoji visuomenės nuomonė, – terminas miglotas ir nūnai nesuvokiamas, – buvo tapusi prievartos mechanizmo (kuris tuomet, 2018-aisiais, mums toli gražu neatrodęs akivaizdus) ašine struktūra – iš esmės buldozeriu, traiškančiu ir užverčiančiu bet kokius nelygumus. Ją kontroliuoti, – ypač prasidėjus karui Ukrainoje ir per Lietuvą nusiritus jo sukeltai patriotizmo bangai, – vis įžūliau pretendavo kontrpropagandos projektų vykdytojai, žmogaus teisių aktyvistai, paranojos skleidėjai ir žmonės, svajojantys pasinaudoję suirute sugražinti Lietuvą į davatkystės gniaužtus.
Taip pat jie pastebės, jog bet kas, nesilaikęs nerašytų saviraiškos viešumoje taisyklių, galėjo atsidurti savotiškoje pilkojoje zonoje vien dėl to, kad jo nuostatos ne pilnai atitiko vyraujančią ideologiją. Nuo čia, jų nuomone, buvęs tik vienas žingsnis iki raganų medžioklės, kurios šešėlius jie jau pastebėję iš naujo vartomose KGB bendradarbių sąrašuose, Vanagaitės atvejyje, netgi (šiek tiek) lietuviškuose #metoo skandaluose – kaip antai vadovėlinis atvejis, kai studentų žeminimu ir seksualiniu priekabiavimu apkaltintas režisierius J.Vaitkus bandė įrodinėti, kad su juo nori susidoroti Rusija.
„Diskusijomis“ Lietuvoje anuomet vadintos nesiliaujančiu srautu plūstančios patyčios ir hate speech, iš asmeninės neapykantos ir pramanytų faktų nupinti pastišai, paklaikusių marginalų riksmai.
Ir tai dėjęsi dėl to, – sakys jie, – kad šalyje, šiaip jau laikiusioje save demokratine, nebuvo diskusijų kultūros ir apskritai supratimo, kas yra diskusija. „Diskusijomis“ Lietuvoje anuomet vadintos nesiliaujančiu srautu plūstančios patyčios ir hate speech, iš asmeninės neapykantos ir pramanytų faktų nupinti pastišai, paklaikusių marginalų riksmai, arba netgi iš trijų valandų pokalbio iškarpyti ir pagal iš anksto numatytą scenarijų, kurį įkūnyti padėdavo reklamos specialistai, sudėlioti pokalbio gabalai, turėję oficialų „pokalbių šou“ terminą. Norintiems plačiau pasidomėti šiuo klausimu, istorikai rekomenduos pasiskaityti to meto N.Vasiliauskaitės ir J.Lago įrašų buvusiame populiariame socialiniame tinkle „Facebook“.
Jie akcentuos, kad Lietuvos piliečiai 2018-aisiais gyvenę viename didžiuliame mainstryme, kuriam, nesant instrumentų, nei pagaliau resursų (emigracija išretinusi intelektines pajėgas) reikšti kitokią nei vyraujanti nuomonę, nebuvo įmanoma priešintis. Ir jis buvo persmelkęs visas gyvenimo sritis – nuo asmeninės karjeros galimybių iki teisės į saviraišką apskritai. Menas spiriamas būti ideologiniu įrankiu. Kultūrinių leidinių teisė egzistuoti nuolat kvestionuota dėl to, kad šie nepajėgūs išsilaikyti rinkos ekonomikos sąlygomis be paramos (normalūs leidiniai esą išsilaiko pats – o jūs?).
Kaip ryškų pavyzdį, kas vyko tuomet, 2018-aisiais, jie paminės TVKM vykusį naujų LLTI parengtų literatūros vadovėlių pristatymą, kuriame nebuvo nė žodžio pasakyta apie tai, ar naujieji vadovėliai padės mokiniams geriau suprasti literatūrą; mokytojai ginčijęsi tik apie tai, kaip ir kokias vertybes / žinias diegti jaunajai kartai, buvusi išreikšta mintis, kad valstybė turi teisę formuoti savo pilietį – ne atvirkščiai.
Šiuo požiūriu, – aiškins tie istorikai, – šalis gyvenusi diktatūroje: vienos tiesos, normalumo, konformizmo, vienadienės mados diktatūroje, kuri vienu parametru netgi pranokusi sovietinį režimą – sovietinėje Lietuvoje iš režimo galėta tyčiotis bent jau mintyse, gi 2018-aisiais žmogus cenzūravęsis individualiai, pats save įtikinėdamas, neva jo nestandartine nuomone gali pasinaudoti demokratijai priešiškos piktavalės jėgos, arba ji gali ne visiškai atitikti mąstymo kryptį, kurią nustato vadinamosios Europos vertybės. Mokslininkai čia patikslins, kad visgi tai liudiję ne tiek Europos vertybių dviveidiškumą ir absurdiškumą (nors taip pat ir tai), kiek faktą, kad tos vertybės – ar dėl sovietinio, ar dėl agrarinio mentaliteto – Lietuvoje buvo visai kitaip interpretuojamos – tarsi pasidairant ne į konstituciją, bet į A.Huxley „Puikų naująjį pasaulį“.
Istorikai taip pat pastebės, kad jei šalyje tąsyk būtų egzistavusi kokia nors atsvara mainstrymui – meninis, idėjinis ar netgi grynai žaidybiškas atkirtis ar priešnuodis niveliavimo, vienodinimo kultūrai, jeigu, – sakys jie, – bent nišinės sritys nebūtų priverstos veidmainiškai pataikauti komercinei kultūrai ir ideologiniam idiotizmui, būtų išvengta daugybės kitų, iš pažiūros nesusijusių problemų: nebūtų buvę seksualinio priekabiavimo ir studentų dūchinimo VDA ir LMTA (nes mums nei normalu, nei pateisinama būtų tai, ką keli gašlūs dėdės norėtų manyti esant lyčių santykių normą); nebūtų medijose išvešėjęs patyčių reiškinys, kurį kaip kovos už teisybę įnagį į viešąją erdvę atnešė keli subinburniai portalų riteriai.
Netgi valdžios atstovai, – pridurs jie, – kuriems kartais pelnytai, o kartais ir nelabai tenka kritika dėl vargano kultūros, jos leidinių finansavimo, dėl per mažo dėmesio didelio tiesioginio pelno ekonomikai nenešančioms sritims, tokiu atveju būtų priversti smarkiau pasipurtyti, nes žinotų, kad bent vienas visuomenės segmentas išdrįs jiems už tai garsiai paploti.
Baigdami istorikai pastebės, kad ne viskasšimtmečio Lietuvoje buvę taip bloga, – tąsyk pamažu jau formavęsis reiškinys, kurį galima apibūdinti kaip „nusivylimą nusivylimu“, ir kuris sparčiai kėlęs Lietuvos gyventojų dvasią (ką, jų nuomone, paliudijusi ir 2018 m. vasario 16-ąją lydėjusi nuoširdi pompastika).
Anot jų, šį „nusivylimą nusivylimu“ lėmusios dvi priežastys. Pirmoji: dėl emigracijos, ir natūraliai keičiantis kartoms sumažėję žmonių, mokančių ir (tam tikra prasme) norinčių sunkiai kentėti ir „būti nusivylusiais“ ilgą laiką be pateisinamos priežasties – tai davę impulsą ieškoti naujų sričių, veiklų, požiūrių (taip pat ir labai nišinių); antra, ilgus metus aklai „diskusijoms“ pasiduodavęs paprastasis internetžmogis ėmė suprasti, kad apčiuopiamas skirtumas, lemiantis jo gyvenimo kokybę, yra ne tarp Vyčio ir Bunkerio, ne tarp Zvonkės ir Bunkės ar vienos pijaro agentūros „nuomonės“ ir kitos pijaro agentūros „nuomonės“, bet tarp melo ir tiesos (ir drauge tarp jo atlyginimo bei maisto ir buitinių prekių kainos parduotuvėje).
Ir pamažu pradėjęs mąstyti taip, kaip manė esant geriausia ir teisingiausia, o ne taip, – baigdami pridurs istorikai, – kaip jį buvo mokiusi viešoji erdvė, reklama, propaganda ir tūžmingos protėvių vėlės. Štai tada ir prasidėję!
*
Šios antrosios teksto dalies galėjo ir nebūti – viskas, ką norėjau pasakyti, išdėstyta pirmojoje. Pretekstu ją parašyti tapo knyga – maždaug prieš metus leidyklos „Kitos knygos“ išleistas László Krasznahorkai romanas „Priešinimosi melancholija“. Arba tiksliau, jos kaina. Viena įspūdingiausių anais metais skaitytų vieno įdomiausių ir aktualiausių šiuolaikinių autorių knyga kainuoja tiek pat kiek kokybiškesnio tualetinio popieriaus pakuotė prekybos centre – 3 eurus.
Neapsimetinėkime, kad tai – normali nuolaida knygų mugės svečiams. Tokia kaina reiškia, kad tos knygos niekam nereikia, jos niekas neperka. Siūlydama knygą už 3 eurus leidykla tiesiog nori patirti mažiau nuostolių ir ištuštinti sandėlius. (O kas gali būti baisiau šiuolaikiniame pasaulyje už neįvykusį – ir šiuo atveju, matyt, neįmanomą – pirkimo-pardavimo aktą?)
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Krasznahorkai yra ekstremumas – sudėtingas, nepatogus, daugiaplanis. Tačiau ši situacija vis tiek liūdina. Ji reiškia, kad Rytų-Vidurio Europos autorių, kurie ir anksčiau buvo perkami vangiai, daugiau niekas (bent kurį laiką) nebeleis. László Krasznahorkai blogas pavyzdys atgrasys nuo pagundų elgtis nestandartiškai ir nonkonformistiškai. Netoliese trūnijanti ir šiek tiek brangėliau – už 5 eurus – parduodama vieno didžiausių Rytų Europos rašytojų Danilo Kiš, pravardžiuojamo Rytų Europos Borgesu, knyga patvirtina: leidėjau, nekišk pirštų ten, kur nereikia. Tenkinkis tuo, kas daugiau ar mažiau patinka visiems. Tuo, kas ir kokybiška, ir tuo pat metu atitinka ideologijas, lūkesčius bei madas, kuo (nors ir labai įsiręžus) įmanoma sudominti kuo platesnį žmonių ratą.
Žinoma, tai irgi gerai. Gerai, kad žmonės apskritai ką nors skaito, ir kad – bent jau kaip teigia TVKM organizatoriai – jų kartelė kyla. Visgi 3 eurai už „Priešinimosi melancholiją“ yra daugiau negu situacijos knygų rinkoje ir vartotojų pasirinkimų iliustracija. Tai visko, kas mus šiuo metu yra ištikę, įskaitant normalumo, komercijos, patriotizmo diktatūrą, simbolis.
Aprašydamas banginio iškamšą, kurią klajojantis cirkas atveža į miestelį ir jo gyvenimą paverčia pragaru, Krasznahorkai neįtikėtinai tiksliai atskleidžia, iš kur mes atėjome, rodo, kur esame – ši groteskiška situacija, kuomet komercijos šventėje jo kūrinys dalijamas praktiškai už dyką kaip niekam nereikalinga šiukšlė, yra tarsi knygos turinio tęsinys, atskleidžiantis, kaip neklydo autorius, po Berlyno sienos 1989 metais teigęs, kad „gyvenimas Vengrijoje buvo visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 m. jis tapo normalus ir nepakeliamas“. Matyt, šį tą (švelniai sakant) galime prisitaikyti ir sau Lietuvoje, ar ne?
Tai – ne tik apie laisvą rinką ar kitus madingus dabarties baubus. Tai – apie aklumą ir pasyvumą, kurio šešėlyje bet kada gali pasikartoti ir holokaustas, ir pasaulinis karas, ir išvis balai žino kas – čia mūsų fantazija bejėgė. Apie paprastąjį buitinį mankurtizmą, kurį, užuot stengęsi sunaikinti, taip dažnai puoselėjame, apsimetę, kad jis – šviesesnė ir turtingesnė ateitis. Apie prasmės stygių – tiek pamėkliškame tariamos įvairovės ir efemeriškų galimybių banginyje, tiek knygose, kurios įstengia (ačiū Dievui, vis dar įstengia) prasisunkti pro jo koštuvus.
