Didžiąją dalį šios žmonių grupės (iš dalies sutampančios su viduriniąja klase) sudaro, – kaip čia taikliau ir kukliau pasakyti, – „naujoji buržuazija“, kuriai jau rūpi ne tiek patys pinigai, kiek gebėjimas jų pagalba sau palankia kryptimi kontroliuoti visuomenės ir politikos procesus. Tačiau prie jos mielai plakasi ir naudos sau įžvelgiantis intelektualas, ir aukštesnės klasės potencialą savyje įžvelgęs aptarnavimo sferos darbuotojas, ir dar bala žino kas – galimų „vertybinių sąjungininkų“ skalė labai marga.
Būtent todėl ši grupė sunkiai pasiduoda klasifikacijai ir bandymams korektiškai ją apibrėžti. Jos egzistavimą turbūt netgi lengviau įrodyti ne pagal jos savybes, bet pagal jos poveikį viešumai, kuris – akivaizdus ir kuris leidžia apibrėžti šią visuomenės dalį kaip galios vienetą (tai parodo kad ir tai, kaip „naujajam buržua“, nusisukę nuo anksčiau „mylėtų“ pensininkų, lankstosi politikai).
Beje šičia, – šiek tiek prieštaraujant anksčiau išsakytam požiūriui, – tenka pridurti, kad šios klasinių požymių turinčios grupės interesai išties neretai sutampa su didelės dalies visuomenės, interesais. (Kitaip kalbant, šiai grupei iškovojus, pavyzdžiui, lengvatą dyzelinui, patenkinta lieka ir likusioji visuomenės dalis.)
Kur tuomet bėda, ir kodėl šiame straipsnyje šiai daugumos galią eksploatuojančiai grupei skiriu tiek daug dėmesio?
Ogi todėl, kad susidūręs su kultūriniais ar nematerialios vertės dalykais tas „visuomenės balsas“ (kaip jau minėjau, visai naudingas sprendžiant pragmatinius klausimus) tampa represyvus, despotiškas ir orientuotas į ribotą akiratį bei nenorą keisti nusistovėjusius įpročius. Tai tampa problema, kartais painiojama su demokratijos problemomis apskritai.
Vienų pirmųjų šios grupės taikinių, nepaliekamų ramybėje jau daug metų – bendrinė kalba ir jos priežiūros mechanizmai, – atseit represyvūs, anachroniški ir niekur kitur pasaulyje nenaudojami. Kamuodama absurdiškais reikalavimais ir spjaudydamasi kaltinimais, nieko bendro neturinčiais su realybe, „naujoji buržuazija“ suteršė kalbininko įvaizdį; tol trypė kalbos institucijas, kol šios iš tikrųjų ėmė veidrodiniu būdu atspindėti tai, ko iš jų tikisi agresorius, neva ginąs saviraiškos laisvę ir įžvelgiąs kalbos taisyklėse kažką akiplėšiško, giliai prieštaraujančio jo asmeninio tobulėjimo kelio strategijai.
Nuolatinį spaudimą ir siekį atitikti „visuomenės“ užsakymą patiria švietimo sistema, kur kokybę bandoma arba nupirkti (privatus mokslas), arba galios būdu nulaužti vertinimo kriterijus, sulyginant šiuos su menkiausių gebėjimų individo bendrais pajėgumais.
Nuolatinį spaudimą ir siekį atitikti „visuomenės“ užsakymą patiria švietimo sistema, kur kokybę bandoma arba nupirkti (privatus mokslas), arba galios būdu nulaužti vertinimo kriterijus, sulyginant šiuos su menkiausių gebėjimų individo bendrais pajėgumais.
Užkliūva paveldas. Teoriniame lygmenyje jis, kaip ir gamta, mylimas, praktikoje – pajungiamas ir pritaikomas asmeniniam interesui, spjaunant į apsaugos zonas ir nusistovėjusias miestų struktūras, apstatant kičiniais niekučiais ir naujais kavadratiniais beskonybės metrais, kuriuose galima efektyviai puoselėti nerūpestingos pasiturimybės idealą. Norite autentikos? Autentiška yra tik buržujaus svajonė – kaip kaip ką tik išpiltas asfaltas išlyginanti nelygumus ir trūkius, visada nauja, todėl tobula.
Išbandymo galia neišvengė net ir specifinė, itin jautri pokyčiams sritis, turinti hierarchinę struktūrą ir pati mėgstanti teikti visuomenei homofobiškus „užsakymus“ – Katalikų Bažnyčia. Tiesa, daugiausia jai kliūva dėl labai žemiškų dalykų – neapsisprendimo dėl abortų ir slepiamų pedofilijos atvejų, bet sunku paneigti, kad iš esmės tai kova prieš (daugiausia įsivaizduotą) archajiškumą, demonstruojamą abejingumą šiuolaikybės fikcijai, nesutikimą sacrum erdvės reguliuoti rinkos ekonomikos principais.
Tad visai natūralu, kad anksčiau iš tolo apžvelginėję nejaukią ir jiems svetimą teritoriją, ir įsitikinę, kad retas priešinasi jų užgaidoms, šios nesuklasifikuojamos daugumos atstovai galiausiai pareiškė pretenzijas ir į rimtąjį meną, atsitiktinai, netikėtomis konfigūracijomis išsidėsčius trendams, tapusį paskutine ir tolimiausia maršruto į miesčionišką laimę stotele. Šiojo (o ir visos kultūros) pareikalauta tapti tokiu, kokio jie, disponuojantys vertybėmis, – t. y. užsakantys paslaugą, – pageidauja: nekeliančio rūpesčių dėl nenuspėjamumo (ar per didelio sudėtingumo) bei nesikertančio su visuotinai išsakomu „gražaus gyvenimo“ lūkesčiu.
Štai kodėl gatvėse dygsta primityvus, vien profesionalui nesuvokiamą „grožio“ kriterijų atitinkąs menas; štai kodėl sudėtingesnė knyga ar spektaklis apšaukiami „nuobodžiu“ arba „nepažiūrimu“ („nepaskaitomu“); štai kodėl naujuoju baubu tapo meniniai kriterijai – atseit, per abstraktūs ir todėl neįmanomi taikyti, turį diskriminacinio potencialo.
Štai kodėl gatvėse dygsta primityvus, vien profesionalui nesuvokiamą „grožio“ kriterijų atitinkąs menas.
Žinoma, kyla klausimas: ar sugebės menininkai atlaikyti šį daugumos diktatą arba vėliau susigrąžinti prarastas galias. Kitados LRT.lt publikuotame straipsnyje „Laikinai bejėgiai menininkai“ E.Parulskis remdamasis istoriniais pavyzdžiais prognozavo, kad sprendimo galia anksčiau ar vėliau grįš į menininkų rankas. Aš, – ypač jei kalbame apie visą kultūrą, ne tik apie (viešąjį) meną, – nebūčiau toks optimistas.
Pirma, nėra taip, kad kultūra oponavo arba priešinosi, bet ją įveikė. Nebuvo nė iš tolo nieko panašaus į konfliktą, susidūrimą, mūšį. Barbarai neatvyko. Pati kultūra, vis labiau užvaldoma vadybininkų, – t. y. iš esmės tos pačios asmeninės naudos per daugumos galią siekiančios žmonių grupės, – nusilenkė ir įdavė save į rankas „visuomenei“ tikėdamasi supratimo ir dividendų. Menininkai ir intelektualai savo žodžiais, darbais ir prisitaikymu įrodė, kad yra neverti to, kame jie buvo šis tas daugiau nei visuotinio kūrybiškumo vaizdinį iliustruojantys statistai; daugiau nei klounai, priversti mėnesių mėnesius „švęsti kultūros šventę“; daugiau nei glaistas, tinkamas užpilti kultūros nelygumus ir aštriuosius kampus.
Negana to, paaiškėjo, kad prisidengiant rekonstrukcija vietoj senojo pasaulio jau seniai pastatytas naujas – „geresnis“, su daugiau saugiklių nuo visų įmanomų ekstraordinarumų ir preciziškai formalizuotas, o kultūra jame – jau ne terpė, kurioje koegzistuoja skirtingi individai ir idėjos, bet multifunkcinė ir nuolatos jaukiai dūzgianti prasmės mašina. Arba – karūna, kurią kiekvienas, panūdęs atrodyti „šiuolaikiškai“ ir turįs „ambicijų“, gali užsidėti ir kuri iš esmės skelbia miesčionijos istorijos pabaigą: visa užkariauta, perimta, įveiklinta. Jau niekas (ačiūdie) nedekonstruos snobo išpuoselėto kilnumo į paprasčiausią garbėtrošką ir patogumą, ant kurių, sulydžius juos simboliniu „auksu“ (ekonomine gerove), šiandien stovi „būtis“.
Antra – ir turbūt svarbiausia – baikštus tapo pats menininkas, kultūrininkas.
Antra – ir turbūt svarbiausia – baikštus tapo pats menininkas, kultūrininkas. Taip, tokiu jis tapo iš dalies todėl, kad jį įrėmė į kampą. Vis dėlto šioje delikačioje situacijoje, kai urlaganas jau užsimojęs, bet kumštis dar nenusileido ir nesutrupino žandikaulio, iš kūrėjo ir intelektualo norėtųsi tikėtis kažko kito nei nuoširdus rūpestis, kaip atsukti veidą, kad smūgis būtų efektyvesnis. Ar kultūra su visa jos įvairove ir priešinimosi potencialu bus atiduota buržujui „neiššovus nė šūvio“? Ir čia aš kalbu net ne apie dvasines teritorijas, kultūros sritis, kurias naujieji barbarai nori perdalyti ir pasiskirti valdyti sau bei savo nepraustaburniams patikėtiniams. Kalbu apie tikrąjį, realų (dažniausiai nesutampantį su deklaracijose skambančiu) požiūrį į kultūrą, kuris išryškėja, pavyzdžiui, prireikus kultūrai atriekti biudžeto lėšų. Jau daugel metų kultūrininkai – paskutiniai prioritetų eilėje, todėl ir pinigai (jei išvis jų skiriama) atkeliauja vėliausiai.
Engiamas biurokratų ir klusniai paisydamas „visuomenės“ pageidavimų kultūrininkas įprato net necyptelėti – visas nirtulys tenka fondų komisijose plušantiems kolegoms, arba, – tarsi šiaip sau, profilaktiškai – prispjaudomas, užteršiamas „Facebook“. Jokio konstruktyvaus, valią priešintis rodančio judesio. Dažniausiai regime parodomąjį raivymąsi kone puolant ant žemės „mus žudo – gelbėkite“, kas leidžia buržujui įsitikinti, kad kultūra ir neverta pinigų, arba tvyro baikšti, nerimastinga, bet visais įmanomais būdais spengiančia nevirsti pasiryžusi tyla.
Engiamas biurokratų ir klusniai paisydamas „visuomenės“ pageidavimų kultūrininkas įprato net necyptelėti.
Atkreipiu dėmesį: tyli ne koks apsileidėlis, karpęs ausimis mokykloje. Ne monstras, ant sprando vietoj galvos nešiojąs kopūstą. It vandens į burną prisėmęs tyli ir pažeminimą pasiruošęs kęsti luomas, dėl savo veiklos specifikos turintis priėjimą prie medijų ir galintis laisvai skleisti bei kontroliuoti informaciją; luomas, nuosekliai kuriantis vertybinį ir kultūrinį turinį, atsakingas už skonį, formuojąs valstybės, tautos ir apskritai viso dvasinio gyvenimo raidą. Luomas visapusiškai išsilavinęs, suvokiąs sudėtingus visuomeninius, politinius ryšius, geopolitines problemas, įgalus kurti naratyvus ir valdąs žodyną bei turįs sklandaus kalbėjimo įgūdžių: kam jau kam, o šio luomo atstovui, jei šis susidurtų su priešiška, saviraišką ir skonį ribojančia galia, turėtų pakakti drąsos ir sugebėjimų ištarti: stop!
Tačiau kodėl tai, kas teoriškai akivaizdu – neįvyksta? Kodėl šio garbaus luomo atstovas – žmogus, visokeriopai išsilavinęs ir kažkur giliai širdyje (jo nuomone – teisėtai) jaučiasis elitu, – užuot gynęs savo interesus, viešumoje tesugeba paniurnėti dėl neva neteisingų alkoholio prekybos ribojimų, trukdančių jam nakčia pakelti taurę kilnaus vyno, arba rūgščiai pasišaipyti iš atseit menkesnių už jį „kolchoznikų“ ir „traktoristų“, – t. y. iš žmonių, negalinčių paveikti medijų, negebančių išradingai atsikirsti, o betgi, skirtingai nei kultūros elitas, išdrįstančių pasakyti „stop!“ tiek valdžios savivalei, tiek apskritai bandymams sutrempti žmogaus orumą, privertus šį blaškytis po kasmet keičiamų įstatymų ir taisyklių džiungles?
Kodėl jis, jei vis dėlto ryžtasi pasikrutinti, kovoja ne už save ir ne už kultūros savarankiškumą, bet komjaunuoliškai veblena apie būtinybę versti paminklus, pervadinti gatves ir „desovietizuoti“ bene trečdalį kultūros, kurios neatskiriama dalimi pats yra? Kodėl niekieno neverčiamas, dargi užbėgdamas už akių miesčioniui, pats savo rankomis diegia „naujumą“ susindamas ir plokštindamas kultūrą, ir pusiau slaptai (arba netgi viešai, kaip U.Radzevičiūtė savo naujajame romane) pratrūksta nebent dėl nepakantos mizoginijai bei seksizmui, tolerancijos skatinimo ir genialumo koncepto erozijos – tų vienintelių kelių dalykų, kuriais šiandiena tikrai pažangesnė už vakarykščią?
Aš nežinau. Todėl ir klausimas, ar tokių skurdžių išlikimo refleksų užtenka atlaikyti evoliucijos išbandymus, lieka atviras. Kaip reikės vartoti kultūrą, šiosios turiniui vis labiau tolstant nuo skambių projektuose įtvirtintų pažadų? O gal vis ryškėjančius neatitikimus tarp kultūros tradicinės sampratos ir realaus jos vaidmens išspręsime (optimistiniu atveju – laikinai) modifikavę žodį „kultūra“? Kultūra = chaltūra.
Mano ausiai skamba gerai, tinkamai. Gal ir prigis.
