Nesvarbu, ar esate laukinės gamtos, ar modernios architektūros gerbėjas, o gal necivilizuotų genčių uolus tyrinėtojas, ar pagaliau vadinamasis skurdo turistas, lankantis pačius atkampiausius ir labiausiai apšnerkštus planetos kampelius, knyga praturtins ir papuoš jūsų kelionę. Į jūsų įspūdžius, kuriais paskui džiaugsitės, neišvengiamai įsipins kažkas neapčiuopiamo, kuo neįmanoma pasidalinti Facebook, nei Instagram, ir jūsų asmenybė įgis naujų briaunų. Pasaulis taps erdvesnis, o jūs, – net jei tai bus vienintelė jūsų per sezoną perskaityta knyga – kruopelytę įvairesnis, nei buvote. (Kad darbdavys arba partneris šito tikriausiai neįvertins – kitas dalykas.)
Šiandieną keliautojai vis dažniau svečiose šalyse leidžiasi rašytojų arba jų herojų pėdsakais, šitaip pačią kelionę paversdami knyga, o save – drauge ir tos knygos skaitytojais, ir herojais. Daugiausia galimybių tokioms klajonėms yra turtingą kultūros istoriją turinčioje Vakarų Europoje – dažname mieste rastume maršrutų, pasakojančių apie garsius vietos autorius ir jų knygas. Paryžiuje galima ieškoti Prousto ir jo herojų ženklų, eiti „Vargdienių“ (Victor Hugo) takais, susidurti su grafu Montekristu (Alexandre Dumas)... Jūsų paslaugoms Hario Poterio turas Londone, kelionė po Ispaniją, įsivaizduojant save Don Kichoto kailyje, septynių dienų Goethe turas nuo Frankfurto iki Leipcigo, kurį galima įveikti motorizuotu transportu arba dviračiu; nuo kelionės Leopoldo Bliumo keliais pagal garsiojo Jameso Joyce‘o romaną „Ulisas“ Dubline, iki turo Vilniuje pagal Sabaliauskaitės „Silva rerum“ – pasirinkimo galimybės tiesiog beribės.
O kur dar begalė muziejų ir memorialinių butų, siūlančių pažvelgti į žymių kūrėjų ir jų herojų gyvenimus įdėmiau, asmeniškiau, interaktyviau... Rietuvės literatūrinių suvenyrų kiekviename žingsnyje jus gundo plačiau praverti piniginę (na, bet mes juk žinome, kad suvenyrų verslas nėra kultūra, todėl nepraveriame). Gidų licencijas turintys jaunuoliai įžūliais veidais reikalauja mokėti už tai, ką lengviausiai galite patys sužinoti, kelias minutes paskrolinę googlą... Na, bet aš ne apie tai.
Svarbiausia žinoti, kad daugelis įdomybių (taip pat ir su rašytojais susijusių įdomybių) slepiasi paribiuose – ten, kur nėra nei turistų minių, nei jokios pompastikos.
Kelionė rašytojų pėdsakais gali tapti ir įspūdingu nuotykiu (ar net tikru detektyvu), kartais neturinčiu nieko bendro su tradicine muziejine rutina ir įžūliais gidais. Kad tai patirtume, nebūtina turėti kažkokių unikalių gebėjimų ar krūvos pinigų. Svarbiausia žinoti, kad daugelis įdomybių (taip pat ir su rašytojais susijusių įdomybių) slepiasi paribiuose – ten, kur nėra nei turistų minių, nei jokios pompastikos. Na, ir susitaikyti su tuo, kad monumentai ar ekspozicijos čia dažniausiai nebus svarbiausias dalykas – tai, ką išgyveno rašytojas, jums teks pajausti ir įsivaizduoti patiems, klajojant miestų gatvėmis ir stebint aplinką.
Štai keletas keistų ir jaudinančių literatūrinių vietų, dėl kurių, jei esate kažkur netoliese, verta pasukti iš kelio:
Oro pašto (Antoine de Saint-Exupéry) muziejus (Tarfaja, Marokas)
Sacharos smėlynuose pasiklydusi Tarfaja yra atkampi ir keistoka, šiek tiek mistiška vieta, – turi būti gerokai pakvaišęs, kad sugalvotum čia apsilankyti (todėl nenustebkite, jei žiūrėdami į jus vietiniai atlaidžiai šypsosis – jei jau atvykote, vadinasi, esate keistas, ir jūsų negalima paleisti iš akių, prieš tai nepaklausus, ar jums patinka Marokas).
Galima sakyt, visi keliautojai, kiek jų sutiksite gatvėse, čia yra dėl vienos vienintelės priežasties – į Tarfajoje (anuomet – Cap Juby) veikusią oro pašto stotį atskrisdavo, o 1927–1929 metais jos valdytoju dirbo garsus prancūzų rašytojas Antoine'as de Saint-Exupéry.
Cap Juby (turbūt) teisėtai laikoma vieta, kurioje susiformavo rašytojo pasaulėvaizdis. 18 rūstaus ir asketiško gyvenimo mėnesių, kuriuos rašytojas praleido izoliuotas nuo pasaulio, nuolat gresiant vietinių genčių išpuoliams, įkvėpė susirašinėjimą su motina (ši korespondencija vėliau išleista atskira knyga – Lettres à sa mère, 1955) ir daugelį jo kitų kūrinių – „Pietų paštas“ (1929), „Žemė žmonių planeta“ (1939) – elementų.
„Man labai patiko Sachara. Naktis leidau atsiskyręs. Pabusdavau šioje visa apimančioje geltonumoje, kur vėjas primena bangavimą tarsi būtum prie jūros“, – rašė kūrėjas.
Gyvenimo dykumoje patirtys ir išgyvenimai taip pat puikiai atsispindi dešimčia metų vėliau parašytoje simbolinėje alegorinėje apysakoje „Mažasis princas“, kuri publikuota publikuotoje 1943 Niujorke.
Neįmanoma išgyventi to paties, ką anuomet patyrė nuo pasaulio atsiskyręs kūrėjas, tačiau pasivaikščiojimas net ir po dabartinę Tarfają – puikus įvadas į rašytojo pasaulį. Dykumoje netoli okupuotos Vakarų Sacharos įsikūręs miestas yra, galima sakyt, visų kelių pabaiga (išskyrus kelią Mauritanijos link), tai neapsakomos rimties, kokia būna tik tyruose, ir iš žuvies perdirbimo gamyklos kiaurą parą sklindančio dvoko apgaubta smėlio karalystė. Vakarais drauge su tamsa iš dykumos atslenkanti grėsli, ausyse stiklėjanti tyla – neatskiriama natūralios scenografijos dalis.
2004-aisiais buvusio oro uosto pakilimo tako pabaigoje, maždaug 30 m nuo pakrantės įsteigtas muziejus, atskleidžiantis oro pašto tarnybos istoriją (dėl to jis labiau ir primena paštą, ne muziejų) ir pasakojantis apie žymųjį aviatorių rašytoją – čia pamatysite lėktuvų modelių, fotografijų, atvirukų, ano laiko dokumentų, ir originalų, paties autoriaus pasirašytą „Mažojo princo“ egzempliorių. Tai šiek tiek siurreali ir mistiška, XX a. dvelksmą išsaugojusi vieta, kurioje, be visa ko, galima įsigyti atviruką su anuometinio dizaino oro pašto antspaudu.
Tai šiek tiek siurreali ir mistiška, XX a. dvelksmą išsaugojusi vieta, kurioje, be visa ko, galima įsigyti atviruką su anuometinio dizaino oro pašto antspaudu.
Prie muziejaus nesutiksite nei minių turistų, nei (visai tikėtina) personalo – bent jau mes, atvykę ten 2014-aisiais, turėjome ilgokai laukti, kol ligi tol nuobodžiavę vaikinai dviračiu atsivežė muziejaus raktus ir jį atrakino. Tiesa, tai buvo nedarbo diena. Tačiau ir darbo dieną didelio bruzdesio, matyt, čia nevertėtų tikėtis – muziejus, kaip teigiama, per metus sulaukia vos apie 1000 lankytojų iš Vakarų.
Beje, reikėtų paminėti, kad Tarfaja drauge su Antoine'o de Saint-Exupéry fondu kasmet organizuoja „Dykumos princo“ festivalį (Le Festival du prince du désert), skirtą didinti sąmoningumą aplinkos apsaugos srityje – jam vadovauja aviatoriaus sūnėnas François d'Agay.
Arthuro Rimbaud muziejus (Hararas, Etiopija)
Daugeliui į egzotiškąją Etiopiją atvykusių turistų atvimpa lūpa sužinojus, kad šalyje, garsioje savo tūkstantmete istorija, egzotiška krikščionybe ir kava, yra gyvenęs garsus prancūzų poetas Arthuras Rimbaud, ir kad Harare – nūn į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame mieste (beje, viename įspūdingiausių viso regiono miestų) – veikia rašytojui ir jo gyvenimo periodui šiame mieste skirtas muziejus.
Tiesa, į tolimąją Abisiniją rašytoją kitados atvedė anaiptol ne literatūra, kurią tuo metu jis jau buvo metęs, bet verslas – Rimbaud vertėsi ginklų prekyba ir kavos siuntų pristatymu. Žinomo pasaulio pakraštyje esantis ir šimtus metų (iki 1855-ųjų) prašalaičiams buvęs neįžengiamas Sufijų mokslo centras, kurio, baimindamiesi dėl saugumo ir išpuolių, privengė kiti prekijai, avantiūristui Rimbaud pasirodė esanti puiki vieta plėsti verslą, ir jis paprašė savo darbdavių Arabijos Adeno uoste siųsti jį į Hararą, tuomet dar nenujausdamas, kad šiam miestui lemta tapti vieta, kurioje jis bus gyvenęs ilgiausiai – beveik penkerius metus trimis periodais nuo 1880 iki 1891-ųjų.
Tebegyva legenda apie tai, kaip Rimbaud esą palenkęs vietinių širdis savo domėjimusi Etiopijos kultūra ir gyvenimo būdu – jis gyvenęs taip, kaip ir vietiniai.
Tebegyva legenda apie tai, kaip Rimbaud esą palenkęs vietinių širdis savo domėjimusi Etiopijos kultūra ir gyvenimo būdu – jis gyvenęs taip, kaip ir vietiniai. Be to, tvirtinama, kad rašytojas su paprastais žmonėmis kalbėjęs arabiškai, tačiau į savo tarnus kreipdavęsis harari kalba, kurią mokėjo, taip pat buvo pramokęs amharų bei oromo kalbų. Su pasididžiavimu kalbama, kad jis leisdavęs savo kieme žaisti vietinių vaikams. Tačiau iki šiol neišsklaidyti įtarimai, kad Afrikoje Rimbaud sėkmingai vertęsis ir prekyba vergais.
Čia, Harare, jis parašė ir išsiuntė į Prancūziją šimtus laiškų motinai ir seseriai apie gyvenimą Etiopijoje.
Rimbaud ir jo gyvenimui Harare skirtas muziejus įsikūręs pačiame Hararo senamiestyje (vadinamame Jugol Harar), didžiuliame Indijos pirklio name mediniu fasadu, stovinčiu buvusio namo vietoje. Ekspozicija pasakoja apie rašytojo gyvenimą, taip pat čia išvysime nemažai senojo Hararo nuotraukų. Patalpoje su ištapytomis lubomis taip pat galima pamatyti autoportretų, kuriuos poetas atliko Lione įsigytu fotoaparatu. Rimbaud nuotrauka, kurioje matyti tarp keramikos dirbinių sandėlyje sėdintis vyras, tikriausiai yra pirmasis Hararo fotografinis atvaizdas.
Tiesa, klajūniškos Rimbaud dvasios, matyt, reikėtų ieškoti ne muziejuje, bet klajojant po hienų maitinimo ritualu nūn garsėjantį miestą, kurio gyventojai teigia priėmę islamą 9 metais anksčiau nei Medinos, švento musulmonų miesto, gyventojai. Tai neįtikėtinai spalvingas, judrus, autentiškų mūro sienų apsuptas Artimųjų Rytų brangakmenis, ir šiandieną galintis užkrėsti turistą savo nesenstančia elegancija. Pasiklyskite jame, ir tebūnie tai gilesnės bei autentiškesnės pažinties su Rimbaud pradžia.
Ovidijaus tremties miestas – Konstanca (Rumunija)
Dabartinė Konstanca (anuomet – Tomai) buvo paskutinioji ir niūriausia Ovidijaus stotelė – tai jo tremties, o paskui ir mirties vieta. Ištrėmimo priežastis nėra aiški – pats rašytojas mini carmen et error, t.y. poemą ir klaidą. Anot vienos versijos, mergišiaus reputaciją turėjęs poetas, jaunystėje rašęs lengvabūdiškus meilės eilėraščius („Amores“), o vėliau ėmęsis meilės mokytojo vaidmens (poema „Ars amatoria“ moko, kaip suvilioti partnerį, o „Remedia amoris“ padeda liautis mylėjus), meilinosi imperatoriaus Augusto vyresniajai dukrai, ir dėl to pelnė valdovo rūstybę.
Tačiau Konstancoje jūs nerasite Ovidijaus kapo (iki šiol nežinoma, kur atsidūrė jo pelenai), o ir apskritai jokių apčiuopiamų įrodymų, kad jo čia kitados būta. Vieną garsiausių (turbūt reikėtų sakyt, trečią – po Vergilijaus ir Horacijaus) romėnų poetą liudija vien tik Konstancos centre iškilusi skulptūra, šiandieną populiari susitikimų vieta, ir jo vardo universitetas bei aikštė.
Taigi istoriją, kaip jūs pajautėte „Ovidijaus dvasią“, jums teks sukurti patiems – nebent apsilankytumėte Konstancoje žiemos metu, ir savo kailiu išbandytumėte atšiaurų klimatą, dėl kurio rašytojas nuolat guodėsi savo tremtyje rašytose poemose „Liūdesio elegijos“ („Tristia“) ir „Laiškai iš Ponto“ („Epistulae ex Ponto“) – savo skausmingiausiose, kančios persmelktuose tekstuose, nė iš tolo neprimenančiuose pramuštgalviškų ir nerūpestingų jaunystės eiliavimų.
„Liūdesio elegijos“ ne itin seniai yra pasirodę ir lietuviškai (vertėja E.Ulčinaitė, Alma litera, 2016), taigi kuprinėje turėtų atsirasti vietos ir knygai – ji geriau nei bet kas padės suvokti, ką išgyveno nuo romėniškos kultūros (ir apskritai nuo civilizuoto pasaulio) atskirtas kūrėjas.
Anos Achmatovos („Sidabro amžiaus“) muziejus (Sankt Peterburgas, Rusija)
Kelionę mažiau išmindžiotais literatūros takais galima tęsti ir arčiau namų. Visai netoli Lietuvos esančiame Sankt Peterburge, garsėjančiame savo architektūra, muziejais ir prisiminimais apie tai, kaip čia kitados telkėsi intelektualinis Rusijos elitas, literatūros faktų medžiotojui tikrai yra ką veikti – net galva gali susisukti. Tačiau jei žiūrinėdami muziejų sąrašus aptiksite du Anos Achmatovos muziejus, būkite tikri, kad jums nesidvejina akyse – taip ir yra, jie yra du. Vienas – garsesnysis – įsikūręs Fontanny dom, jis įtrauktas į visus kelionių gidus, plačiai reklamuojamas ir reprezentatyvus, čia visuomet sutiksi turistų ir poetės talento garbintojų. O štai kito – to, kurį jums norėčiau ir rekomenduoti – reikia gerai paieškoti nuošaliame pramoniniame rajone.
Naudokitės GPS, nes apie šį muziejų, nors jis turi interneto svetainę, žino tik namo, kuriame jis įsikūręs, gyventojai. Tiesa, užmiršau pasakyti – muziejus įsikūręs stalininiame daugiabutyje, ir tai yra – atkreipkite dėmesį – pirmasis A.Achmatovos muziejus šalyje (beje, įrengtas privataus asmens pastangomis), kuriam dabar jau 35 metai. Čia pristatoma ne tik garsioji poetė, bet ir kitos žymiausios vadinamojo Rusijos poezijos sidabro amžiaus figūros – Pasternakas, Cvetajeva, Gumiliovas ir t.t.
Tai pats neįkyriausias ir pats nuostabiausias gidas, suvokiant, kokios spalvingos, ir – svarbiausia – kokios kruvinos buvo daugelio tos kartos kūrėjų biografijos.
Nors muziejus įrengtas nelabai skoningai, ir nemažai vietos skirta menkaverčiams eksponatams, čia pravartu užsukti vien dėl marginalumo dvasios, kuri šiame muziejuje laisvai tvyro visose devyniose salėse, nudažytose ryškiomis, akį rėžiančiomis spalvomis. Tai pats neįkyriausias ir pats nuostabiausias gidas, suvokiant, kokios spalvingos, ir – svarbiausia – kokios kruvinos buvo daugelio tos kartos kūrėjų biografijos. Adresas: Sankt Peterburgas, Avtovskaya 14.
Vladislavo Sirokomlės muziejus (Bareikiškės, Vilniaus rajonas)
Niekada nieko negirdėjote apie rašytoją Vladislavą Sirokomlę? Jums kaip turistui turėtų būti gėda – Ludwikas Władysławas Franciszekas Kondratowiczius (toks tikrasis rašytojo vardas) yra garsus ne tik dėl savo poemos „Margiris“, esą kėlusios lietuvių dvasią, bet ir kaip žmogus, parašęs pirmą turistinį vadovą po Lietuvą „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”, kurio puslapiuose šiais žodžiais ragina pažinti gimtąsias vietas: „…didelė gėda visiškai nepažinti krašto, kuriame gyvename, arba, dar blogiau, geriau žinoti svetimus kraštus nei savąjį“.
Netoli Vilniaus, prie senojo kelio Vilnius–Minskas, Bareikiškių kaime esančiame XIX a. dvarelyje, kuriame poetas praleido kūrybingiausius savo metus (1853–1861), įrengta nedidelė ekspozicija. Čia saugomi asmeniniai poeto daiktai, knygos. Sode stovi paminklas kūrėjui, o kieme išliko akmeninis malūno girnų akmuo, ant kurio rašytojas mėgdavo kurti. Galbūt norėsite ant jo prisėsti ir – kaip čia taikliau pasakius – atlikti savo individualų kūrybos bandymą? Tik turėkit galvoj, kad Sirokomlės tikriausiai neperspjausite – bent jau kūrybos apimtimis. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 20 tomų lyrinių, epinių, dramos, publicistinių kūrinių, vertimų, lenkų literatūros istorijos veikalų, kelionių aprašymų, laiškų ir kt.
Beje, jei užsisėdėsite, arba jus apims nenumaldomas noras skaityti savo kūrybą viešai, ne bėda – šalia muziejaus yra vieta palapinėms pasistatyti ir lauko amfiteatras, skirtas poezijos mėgėjams.
