Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 12 17 /2021 06 01

Andrius Jakučiūnas: Neteisingų argumentų kaina, arba Kokia liga kankina Vilniaus savivaldybės ideologus

Šis Andriaus Jakučiūno tekstas 15min publikuotas dar 2019 gruodžio 17 d., tačiau šiomis dienomis vėl iškilus diskusijoms dėl paminklo Petrui Cvirkai, jis tapo aktualus. Siūlome perskaityti tuo metu rašytas mintis.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Vlado Braziūno nuotr.

Aną savaitę savivaldybei džiūgaujant gavus LGRTC patvirtinimą, esą Petras Cvirka buvęs kolaborantas ir parsidavėlis (aha, nežinojome), galutinai pasidarė aišku, kad idėja apie paminklo rašytojui griovimą Vilniaus savivaldybės koridoriuose ir mero kabinete nepalaidota, ekspertų pasiūlymų ir rekomendacijų neišklausyta, į menininkų idėjas, kaip pertvarkyti aikštę, nepasižiūrėta rimtai.

Nuostata versti, griauti, valyti išlieka dominuojančia – ir ji, mojuojant šiuo arba kitu popieriumi, kurį mielai išrašys kuri nors paslaugi institucija, veikiausiai bus įtvirtinta veiksmais, o miesto meras galės pasidžiaugti „davęs atkirtį“ neva apkerpėjusiems sovietizmo gynėjams, kaip neseniai gyrėsi išgujęs iš požeminių erdvių bomžus Antakalnyje.

P.Cvirkos paminklo griovimo karštinė yra tarsi visų ankstesnių susidorojimo su sovietiniu paveldu atvejų kvintesencija ir drauge perspėjimas, kad santykis su sovietmečiu tampa (kaip jau anksčiau tapo, pavyzdžiui, su pokario rezistencija) pernelyg vienaprasmiškas, persmelktas propagandos ir išankstinių nuostatų, besiremiąs vieninteliu galimu vertinimu, nepaisąs, – arba tiksliau būtų sakyti, ignoruojąs, – niuansus ir spalvų atspalvius.

Atsispirti, priešintis šiai ūmiai ir primityviai įsivaizduojamo sovietizmo naikinimo psichozei nelengva – bet koks pasipriešinimo judesys viešumoje mikliai atvaizduojamas kaip retrogradų arba suklaidintųjų „beviltiškas spurdesys“, tad daliai žmonių, ypač tiems, kurie linkę pasitikėti socialinių tinklų foninėmis nuotaikomis, sunku alternatyvią nuomonę laikyti patikima ir priimti ją be išankstinio skepsio. Netgi žmonės, norintys ir galintys ginti likusius sovietizmo ženklus, kartais nedrįsta viešai įvardinti sovietmečio reliktus kaip paveldą ir atvirai pasakyti, kad jų vertingoji savybė – būtent sovietizmas, tai, kad jie kilę iš sovietinės sistemos, jai tarnavo ir ją reprezentuoja.

Esam linkę nutylėti, kad parkas, skveras, paminklas ar dar koks nors kitas sovietinis objektas gintinas ne dėl meniškumo (nors kartais – ir dėl jo), ne dėl to, kad asmuo, kuriam pastatytas paminklas, ne itin prasikaltęs Lietuvai, arba jo, nepaisant jo pažiūrų, būta ganėtinai gabaus, bet dėl galimybės šiais objektais gyvai ir įtikinamai perteikti sovietinę atmosferą ir ideologiją šiuolaikiniam žmogui.

Galų gale, mes aiškiai neartikuliuojam, kad sovietmetis – ne koks krokodilas, o veikiau veidrodėlis (tiesa, kreivas, todėl vaizdas jame – ne visiems ir ne visada malonus).

Užuot pripažinus akivaizdų faktą ir jį pateikus kaip argumentą, labai dažnai nukrypstama į eufemizmus ir pašalines, nieko bendro su principine nuostata ginti nuo suniokojimo sovietinį paveldą, diskusijas, kaip antai, ar geras buvęs rašytojas Cvirka, ir kaip giliai buvo įsitraukęs į komunizmo statybas – gal netgi širdyje joms nepritaręs?

Neteisingų argumentų (arba baimės kalbėti argumentais) kaina – marginalizuotas visas diskursas, visų pirma dėl to, kad išsisukinėjimus, sovietiškumą nutylinčius arba apeinančius „argumentus“ labai lengva paneigti.

Kai sakai, kad gal Cvirka nebuvo toks raudonas, kaip jį vaizduoja, lengva atsiversti kurią nors jo viešą kalbą ir pacituoti kelis sakinius. Prabilus apie Nėries tariamai buvusią atgailą, visada kas nors bes pirštu į jos „Baladę apie Staliną“. Kai, užuot gynęs sovietinio tipo parką su tam laikui būdingais elementais, bandai stabdyti rekonstrukcijų buldozerį iš piršto laužtais teiginiais, neva po pertvarkymo parke nebeliks vietos žmonėms (nors juk bus atvirkščiai – kičinį parką užplūs žmonės), tu natūraliai lieki tuo „apkiautėliu“, kuris nesiorientuoja aplinkoje. Karštakošiški, kvaili ir primityvūs raginimai naikinti pradeda skambėti visai racionaliai.

Norint sustabdyti (ar bent pristabdyti) žvitrius politinius veidmainius ir jų viešųjų ryšių mašiną, reikia ryžtis dalykus vadinti tikraisiais vardais ir pripažinti, kad mes norime išsaugoti būtent sovietinio režimo ženklus, sovietinio režimo architektūrą, sovietinio režimo estetiką, kurią vėliau galėsime prasmingai panaudoti edukacijai, aiškindami, kaip sovietinė ideologija formavo aplinką ir žmonių likimus, ir rekreacijai – nemažai sovietmečiu pastatytų/suformuotų objektų, įskaitant ir skverą, kuriame stovi P.Cvirkos skulptūra – absoliučiai funkcionalūs, kai kurie iš jų pranokę savo laiko ribas, tad juos tvarkyti arba vietoj jų įrengti naujus dera laikyti arba politiniu trumparegiškumu, arba lėšų švaistymu, arba korupcija.

Trumpai tariant, iš sąlygiškai netolimo laiko mus pasivejančios emocijos ir baimė pasirodyti retrogradais arba prosovietikais neturi mums trukdyti laikyti sovietinį paveldą tuo, kuo jis yra – vertinga medžiaga suprasti ir pažinti laikotarpį, kuris yra Lietuvos pasakojimo dalis – ne itin maloni, bet labai svarbi, tad jos negalima paprasčiausiai paimti ir sunaikinti, arba paslėpti nuo žmonių akių kaip Žaliojo tilto skulptūrų. Juo labiau kad sovietmetis (tam tikra prasme) yra ir mūsų laisvės lopšys, – bent jau vienas iš jų.

Atvirkščiai – tai siekis taip gerai ir taip giliai pažinti istorijos mechanizmus, kad XX a. siaubai ateityje nieku gyvu ir jokia forma negalėtų pasikartoti.

Todėl dėmesys ir rūpestis sovietiniais architektūros ir infrastruktūros objektais nėra partizanų atminimo niekinimas, kaip vis bando tvirtinti save patriotais laikantys griovimo entuziastai. Tai nėra budelių pagarbinimas, – taip galvojantieji tik parodo savo siaurą akiratį. Atvirkščiai – tai siekis taip gerai ir taip giliai pažinti istorijos mechanizmus, kad XX a. siaubai ateityje nieku gyvu ir jokia forma negalėtų pasikartoti.

Patriotams ir įsivaizduojamos ateities, kuri neturėtų šaknų, kūrėjams reikėtų priminti, kad beatodairiškai naikindami sovietinį paveldą jie mažina galimybių savo vaikams, akyse neregėjusiems nei sovietmečio, nei gariūnmečio, adekvačiai suvokti laiko slinktį ir tai, kaip laike kinta vyraujantys naratyvai. Galima netgi sakyti, kad jie trukdo betarpiškai ir, kiek tai įmanoma, autentiškai patirti epochos, padariusios didelį poveikį mūsų šalies raidai, baisumus, ir šiuo būdu patys tampa kovotojais prieš tai, ką sakosi ginantys.

Aklai pūsdami tą pačią mainstrymo dūdelę apie klaikumą sovietmečio, kurio ženklus visur ir visada neva reikia rauti su šaknimis, patys tampame baisiai jau sovietiški, ir taip laikysena kovojant su sovietiniu paveldu tampa gerokai labiau sovietine nei pats paveldas. Taip sovietmetis persikelia į mūsų dabartį ir, užuot likęs knygose bei senelių likimuose, toliau tęsiasi klaidingais ir žalingais Lietuvai sprendimais, vertingų objektų naikinimu, raganų medžiokle ir t.t.

Sovietmetis – jau istorija. Išdrįskime pasakyti, kad ne viskas, kas sovietiška, kas radosi sovietmečiu – blogai. (Kultūra, pastatyta ant to, kad kažkas buvo blogai, arba kažkur, – pvz., Rusijoje, – yra blogai, neturi ateities). Taip, sovietmetis nebuvo gražiausias ir laimingiausias Lietuvos istorijos periodas, tačiau dabar jis yra galimybė – puiki dirva pamatyti ir dabartinį ir ankstesnį valstybingumą kitoje šviesoje ir, drįsčiau sakyti, kitu rakursu. Patiems savo rankomis, su sovietiniams propagandistams prilygstančiu įkarščiu tas galimybes naikinti – neįsivaizduojamas barbarizmas ir paikumas, tokia lyg ir nepagrįsta užgaida, vėliau daug kainuosianti.

Primenu, kad prieš dešimtmetį ar kiek vėliau buvo populiaru interneto tinklaraščiuose plūsti sovietinius ledus ir sovietines dešreles, priminti, kaip greitai surūgdavo sovietinis limonadas etc. Bet tuomet visa tai dar buvo galima traktuoti kaip vėlyvokos, užsitęsusios paauglystės maištą, maskuotą neapykantą tėvų ir senelių epochai, juoba ji ir atrodė vaikiška, nes iš esmės apsiribojo vaikų mėgstamais produktais.

Šiandieną iš sovietizmo persekiotojų nasrų drimbančios putos anaiptol nebeatrodo tokios nekaltos. Antisovietizmas, sovietinei epochai nepasiekiamai nutolus laike, tapo laikysena ir pastanga riboti (kol kas, ačiū Dievui, labiau pasisakyti už ribojimą), drausti, naikinti, žeminti, „nuvalyti nuo žemės paviršiaus“, „atlaisvinti vietą“.

Užuot naikinę ribas, kovotojai prieš sovietizmo chimerą skatina jas kurti. Todėl jų, pasirengusių kiekvieną minutę visur ir visame susikauti su sovietmečiu ir jį sunaikinti (nuo merų neva įkvepiančių griovikiškų šnekų iki N.Putinaitės vadinamųjų tyrinėjimų), šnekos apie žmogaus teises, kūrybiškumą, laisvę Vilniaus mieste ir kitur skamba veidmainiškai.

Jeigu tu nori blokuoti ir trinti atmintį, tu iš principo, iš esmės neturi nieko bendro su laisve. Jeigu nori iš kelių rakursų palikti vieną vienintelį, esi uzurpatorius ir barbaras. Jei skubi patarnauti nekilnojamojo turto vystymo kompanijoms, besidominčioms puikiu sklypeliu pačiame miesto centre – esi korumpuotas arba tiesiog grobstytojas. Jei esi pasirengęs tarnauti pačiai garsiausiai ir labiausiai apie savo teisingumą rėkiančiai nuomonei, tikinčiai, kad ji – vienintelė galima, tu esi niekingas nomenklatūrinis sukutis, – vienos tiesos fašistas, o partija – kad ir kokią laisvę deklaruotum – šlykštaus, įdvisusio normalumo, apsimetusio pažanga, gynėja.

Kai vėl (eilinį sykį) sumanysite kišti pirštus, mere, prie Cvirkos, Nėries, Vėtros, prie teisiųjų ir prie banditų, netgi prie visokių vargšių valsiūnienių, neturėjusių talento, niekuo nenusipelniusių – tik parsidavusių (turbūt už nebrangiai), visada atsiminkite, – kad ir ką šie asmenys būtų padarę, demonstruodamas ryžtą versti jų atminimo ženklus, jūsų paniekinamai vadinamus „stovylomis“ (visai nesvarbu – meniškai vertingus ar beverčius), jūs kovojate prieš Lietuvą ir jos gynėjus, jūs kovojate prieš laisvę, jūs kovojate tiksliai prieš tai, ko deklaruojate siekiąs.

Visai gali būti, mere, kad tai yra politinė, vertybinė, ideologinė šizofrenija.

Ar ne laikas gydytis?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?