Nepaisant katastrofiško susipriešinimo, kurį lėmė nevykusi vakcinacijos reklamos kampanija, tiek „mokslu tikinčiųjų“ pastangos „šviesti“, tiek sąmoksliečių teorijos atskleidė, kokia nuspėjamai paprasta yra visuomenės struktūra ir ant kokių trapių, nykstamai primityvių pamatų stovi vadinamoji žmonijos išmintis. Ir visa tai pasimatė netgi neįvykus nė vienam iš blogiausių scenarijų – t. y. nei virusas buvo toks mirtinas, kokio bijota iš pradžių, nei vakcinos turėjo rimtesnių problemų dėl poveikio ir efektyvumo.
Tai paskatino mane kelti klausimą, – žinoma, ne be šypsenos veide, – kas būtų, jei vakcinos turėtų nesunkų, tačiau neišvengiamą ir visą situaciją iš esmės keičiantį šalutinį poveikį – tarkim, paskatintų ragų augimą? Ar visuomenės susipriešinimas būtų gilesnis, ar mažiau gilus, o gal išliktų toks pat? Ar, atsižvelgdama į naujas aplinkybes, valstybė taip pat keistųsi, ar politikai bei piliečiai ignoruotų ant kaktos įvykusį fundamentalų pokytį? Ar reakcija į tai, kas akivaizdu, skirtųsi nuo reakcijos į eksperto nuomonę, kuria tenka tiesiog pasitikėti? Pamąstykime apie tai drauge.
Tarkim, vieną rytą pažvelgę į veidrodžius dalis žmonių išvysta ant kaktos smailius sukietėjimus. Kokie keisti guzeliai, – pagalvoja daugelis ir užmeta ant jų plaukų sruogą. Tačiau tai ne guzeliai. Tai kieti, aštrūs, itin greitai augantys ragai, kurių – nors daugelis vis dar netiki tuo ką mato – po savaitės pasidaro nebeįmanoma užmaskuoti nei kepurėmis, nei įmantriomis šukuosenomis. Tarp dažniausiai užduodamų klausimų „Google“ sistemoje – „ar žmogui gali išdygti ragai?“ Čia pat ir atsakymas: taip, pastebėtas naujas fenomenas, kad žmonėms masiškai dygsta ragai. Spėjama, dėl COVID-19 eksperimentinių vakcinų, pažadinusių snaudžiantį ragų geną.
Suprantama, kyla pasipiktinimo ir nerimo banga. Bandydami raminti įtūžusius žmones politikai atgailaudami mušasi į krūtinę ir rodo savo kaktas, iš kurių taip pat lenda ragiukai. Visi kaip susitarę tvirtina, kad vakcinos čia niekuo dėtos – ragai išdygę, nes... mokslininkai dar aiškinasi priežastis. Nesą jokios abejonės, kad jie nudžius patys arba bus rastas būdas neskausmingai juos pašalinti. Svarbiausia – tikėti mokslu.
Šiek tiek apmalšinus nepasitenkinimą, gyvenimas grįžta tarsi į įprastas vėžes. Bėga dienos, žmonės dirba, mokosi. Ragai ilgėja. Daugėja ir klausimų, kaip valdžia juos šalins, juolab po kelių mėnesių ima darytis akivaizdu, jog neigti ryšį su vakcinomis paskubėta. Ragai yra penkių skirtingų rūšių, priklausomai nuo to, kuria vakcina žmogus buvo skiepijamas. „Vaxzevria“ pasiskiepijusiems piliečiams išdygsta šiaurės elnio ragai, „Comirnaty“ – avies ragai, „Jansen“ – vienas ragas, tarkim, ant nosies, „Moderna“ – klasikiniai šėtono ragučiai, o vartojusiems „Sputnik“ prasikala ragų formos minkšti šlapiuojantys dariniai, maskatuojantys kaip spanielio ausys.
Suprantama, visuomenės emocijos ima kaisti. Žmonės plūstasi socialiniuose tinkluose, pasigirsta grasinimų Seimo nariams, premjerei. Pagausėja su ragais susijusių savižudybių – žudosi daugiausia jaunos damos ir dabitos, nepakėlę savo vaizdo veidrodyje. Žiniasklaida sprogsta nuo tūžmasties ir skambių frazių. Anksčiau idiotams priskirtos teorijos apie čipus, nevaisingumą ir vėžį dabar figūruoja pirmuose pozicijose. Vakcinų platintojams ir reklamuotojams užvedamos bylos, areštuojami farmacininkai, už skiepijimą agitavę medikai. Kalėjimo grėsmė pakimba ir viršum politikų, aktyvistų, netgi eilinių medikų. Jausdami didžiulį pavojų mokslininkai priversti atsimušinėti: esą argi ragai blogiau nei mirtis nuo Covid-19? Juoba kad ilgi ir platūs ragai, tokie, kokie išdygsta pasiskiepijus „Vaxzevria“, efektyviai padeda užtikrinti socialinę distanciją.
Skiepų priešininkų stovykloje sąmyšis – net patys drąsiausi iš jų nedrįso tikėtis, kad jų teorijos, neretai ir patiems keistokos, pasitvirtins 100 %. Jie entuziastingai prisideda prie kaltinimų valdžiai, bet būdami užgrūdinti beviltiškose ir bevaisėse kovose su pedofilais ir „prieš sistemą“, kol kas lieka santūrūs ir įtaria valdančiųjų sąmokslą. Prasideda visaliaudinio maršo (kuris, tikimasi, virs revoliucija) organizavimo darbai.
Atrodo, kad pūlinys tuoj tuoj sprogs ir nuneš visą valdantįjį elitą. Tačiau eina dienos, o nieko tokio neįvyksta. Maršo organizatoriai susiskaldo ir kimba į gerkles vieni kitiems. Reaguodami į sunkią visuomenės padėtį (tiksliau, norėdami nuslopinti nepasitenkinimą ir išnešti sveiką kailį) politikai pasirūpina gausiomis išmokomis ir laisvadieniais. Medikai užversti darbu, mat reikia išrašinėti nuskausminamuosius žmonėms, besiskundžiantiems dygstančių ragų sukeltais galvos skausmais.
Pasigirsta iš pradžių atsargūs balsai, – žinoma, viešaryšininkų, – kad ragai žmogui evoliuciškai privalomi – tik ligi šiol nežinia dėl kokių priežasčių jų dygimo procesai buvo blokuojami.
Pasigirsta iš pradžių atsargūs balsai, – žinoma, viešaryšininkų, – kad ragai žmogui evoliuciškai privalomi – tik ligi šiol nežinia dėl kokių priežasčių jų dygimo procesai buvo blokuojami. Tinkami ir tvirti ragai – saugaus ir oraus gyvenimo garantas. Nors ragų poveikis ir prigimtis dar neištirti, jie yra saugūs, juos gali nešioti tiek senas, tiek jaunas. Tokia yra new reality, – rašo LRT tyrimų skyriaus žurnalistė. – Padėkokime valdantiesiems, kad jie padėjo jai ateiti.
Dar nespėjus atšaukti jų arešto mokslininkai nustato, kad vešlūs ragai skatina pasitikėjimą savimi ir mažina riziką susirgti depresija. Dizaineriai prabyla apie iššūkius, kurie leis sukurti fundamentaliai naują, pažangesnę aplinką. Astrologai atranda ryšį tarp ragų proporcijų ir visatos matmenų. Kaip grybų po lietaus pridygsta firmelių, greitai išpjaunančių skyles automobilio stoge – tai vienintelis būdas greitai ir efektyviai išspręsti smarkiai padidėjusio keleivių ūgio problemą. Kaip mes galėjome gyventi be ragų? – retoriškai klausia pažangus influenceris, apkabinėjęs savo ragus filmavimo įranga.
Žinoma, susitaikyti su new reality skuba ne visi. Nedidelė kuopelė skiepų priešininkų, vis dar neturinčių ragų, susirenka prie Seimo. Mitingas išvaikomas be jokių dujų ir lazdų – policininkai išstumdo žmones ir neutralizuoja pavojų savo ragais. Be abejo, tai pristatoma kaip neginčijamas ragų turėjimo privalumas.
Susidorojus su abejojančiaisiais, ragų normalizavimo procesai dar pagreitėja. Stiprėja įsitikinimas, kad ragai – sėkmė, į kurią žmonija ėjo daug metų. Beragystė suvokiama kaip laikina, tačiau ypač bejėgė būklė, iškreipusi žmogiškumą, paniekinusi vertybes ir apskritai neatnešusi nieko gero. Be to, ji naudinga Rusijai, Lukašenkai bei Cvirkos paminklui.
Daugeliui priimtina žvelgti į ragus kaip vertybę, ateinančią iš amžių glūdumos („senovės lietuviams irgi ragai dygdavę“), tik degradavusią dėl netinkamo gyvenimo būdo. Reiškiamas nepasitenkinimas paminklais, kuriuose senovės didžiūnai vaizduojami be ragų – dalis jų pašalinama, drauge nuvertinant ir pačias įžymybes, kitai daliai pritvirtinami ragai, atkurti pagal mokslinę kaukolės analizę. Pokyčių išvengia vienintelis nuo senų senovės dideliais ragais pasipuošęs Mozė arkikatedros nišoje.
Be to, įsitikinama, kad ragai – ne tik be galo praktiška, bet ir itin seksualu. Atsiranda ragų dažymas, drožyba, tatuiravimas, trumpinimas, smailinimas, inkrustavimas brangakmeniais, skambaliukai, portatyvinės apšvietimo sistemos. Mokslininkai nustato, kad pasiskiepijus antra ir trečia vakcinos dozėmis ragai tampa tvirtesni ir atsparesni.
Pradeda įsitvirtinti naujas požiūris, kad ragai – svarbiausias parametras renkantis partnerį, visai kaip turėti motorolerį Pietryčių Azijoje. Manoma, kad silpni, nešakoti, arba neriesti ragai rodo blogas reprodukcines ir charakterio savybes, jie tampa pašaipų objektu. Atsiranda ragų priauginimo ir persodinimo paslauga.
Praeina dar šiek tiek laiko. Lietuva ir pasaulis visiškai prisitaikęs prie ragų. Raguvoje, nuo šiol itin svarbioje vietovėje, rengiami metiniai pasibadymai. Įteisintos ragų metimo atostogos. Ragams pritaikytos visos angos, viešosios erdvės ir technikos priemonės. Po ilgų diskusijų priėjus konsensusą, ragus pagaliau gauna ir vytis bei jo žirgas. Muziejuose eksponuojami galingi senovės lietuvių ragai, su kuriais šie netgi mamutus nugalėdavę.
Neturintieji ragų vis ryškiau išsiskiria minioje. Skirtingai nei anksčiau, dabar identifikuoti nepritapėlį, nepasirinkusį new normal, visai lengva. Jie patiria patyčias ir žeminimą. Taip, daugelis iš jų nesugeba suformuluoti argumentų, kodėl skiepytis – blogis, todėl jų skepsį medijos vaizduoja kaip puspročių kovą su evoliucijos teikiama nauda, šiuos žmones imama sieti su viduramžių tamsa. Daugelis palūžta ir skiepijasi, prieš tai apmąstę, kokios rūšies ragų labiau norėtų, arba – nors už tai gresia didžiulė bauda arba net baudžiamoji atsakomybė – prisitvirtina nelegalius ragų protezus, įsigytus juodojoje rinkoje.
Tuo metu gimsta nauja teorija, esą tarp vakcinos ir ragų nėra jokio biologinio ir medicininio ryšio. Dabar teigiama, kad ragai – tai sorošiečių apdovanojimas už klusnumą, už „buvimą avimis“. Pasigirsta balsų, kad Lietuvos respublikos konstitucija ragus numato kiekvienam piliečiui, nepriklausomi nuo to, ar jis skiepijosi, ar ne. Vėl rengiamas mitingas prie Seimo reikalauti „teisėtai priklausančių autentiškų ragų“, kuriuos dėvėti, anot organizatorių, privaląs kiekvienas lietuvis, o ne tik parsidavęs Sorošui ir amerikosams.
„Ragai – visiems, ne tik parsidavusiam elitui“, „Evoliuciškai privalomi dalykai turi būti prieinami kiekvienam“ – skamba šūkiai.
„Ragai – visiems, ne tik parsidavusiam elitui“, „Evoliuciškai privalomi dalykai turi būti prieinami kiekvienam“ – skamba šūkiai. Tačiau bet kokius raginimus pasiskiepyti šie žmonės atmeta – SKIEPINIMAS AKIŪ DŪMYMAS. SKIAPYJASI TIK AVYS. Stiprėja įsitikinimas, kad neturėdami ragų žmonės neturės imuniteto, greičiau sirgs ir mirs. „Jie nedavė ragų, ir mano vyras numirė“, – populiarioje platformoje atvirauja moteris. „Norvegijoje ir Airijoje ragai išdygo ir visiems neskiepytiems. Kokia čia pas mus segregacija“ – putoja kitas. „Mes be ragų nenurimsim“, – skelbia skiepų priešininkams artimos spaudos, kurioje daug statistikos apie katastrofiškai didelį ragų neturinčiųjų mirštamumą, antraštės.
Tuo metu, tarkis, iš dangaus krenta žvaigždė ir ją atsitiktinai, po sunkių riaušių kūrimo darbų išvydęs Celofanas spėja pagalvoti: noriu šluostytis užpakalį Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ir – nesupaisysi tos kosmoso logikos – staiga tampa Lietuvos Respublikos prezidentu. Krinta Vyriausybė, išvaikomas Seimas. Valdžią pasidalina plati koalicija „Ragai visiems“, sudaryta iš naujojo prezidento sugėrovų ir kitų spalvingų visuomenės elementų, tarp kurių – ir buvusio prezidento žmona.
Tučtuojau panaikinamas COVID-19, pandemija ir Galimybių pasas (drauge su Armonaite). Vakcinos pervadinamos ragų skysčiu. Nuo šiol jos nekenksmingos ir saugios vartoti. Parodomosios akcijos metu šio skysčio suleidžiama visam koalicijos politikų žiedui. Ragobusas važinėja po kaimus, perpildytuose ragų punktuose dieną naktį pluša savanoriai. Per porą dienų jiems priklausantį dūrį gauna visi Lietuvos piliečiai. Smarkiai sumažėja mirčių. Net didžiausi skeptikai pradeda pripažinti, kad beragystė – mirtinai pavojinga, o ragų skysčio slėpimas nuo visuomenės, kuo užsiėmė buvusios valdžios – pavojingas nusikaltimas, už kurį turi atsakyti visi nuo Landsbergio ir Skvernelio iki Vasiliauskaitės, taip, padėjusios kovoje su vakcinų nuodais, bet per daug įsisvaičiojusios apie vilką, kuris sveikoms, riebioms avims, žinoma, visai nepavojingas, netgi gyvybiškai būtinas.
Gimsta nauja, tvari, graži, žydinti ir vieninga Lietuva, iš kurios į atvirą kosmosą sklinda skardus „io“, „io“. Kodėl ne „beee“ ir „meee“? Čia rimtas klausimas. Ufonautai irgi sutrikę – jie paruošė vertėjus iš avikalbės, o čia, priešingai kosminei logikai, visi tapo asilais. Tikra mistika. Bet taip jau nesyk būta Lietuvos istorijoje – nori vieno, o išeina kitas.
