Krebždėta ir smulkesniu, žiniasklaidos nestebimu lygmeniu: nepatenkinti rezultatais autoriai ir projektų paraiškų teikėjai kaip ir kasmet atakavo ekspertines institucijas reikalaudami pasiaiškinimų ir grasindami atsakomosiomis teisinėmis priemonėmis.
Matant, kaip aršiai nūdien kvestionuojami konkursų rezultatai ir koks didelis ryžtas sumurkdyti vieną ar kitą ekspertą (ar visą komisiją) į mėšlą, kyla klausimas, kas čia atsitiko: ar visi ekspertai staiga sukvailėjo, ar suįžūlėjo visuomenė? O gal atsitiktinai pakliūta į pinkles, kuriose ilgus metus sėkmingai funkcionavusi sistema tiesiog „pastrigo“?
Atsakymo aš nepateiksiu, nes nesu guru (beje, guru – vieninteliai „ekspertai“, kurių „ekspertizes“ pripažįsta ir gerbia plačioji publika), bet norėčiau atkreipti dėmesį į keletą jau kuris laikas stebimų reiškinių – visų pirma, reikšmingai išaugusį visuomenės nepasitikėjimą bet kokia ekspertine ir intelektualine ar profesine galia. Ir atvirkščiai, stiprėjančią nuostatą, kad kiekvieno visuomenės nario nuomonė verta ne mažiau nei profesionalo sprendimas.
Tenka konstatuoti, kad (įsivaizduojamame) konflikte su visuomene vertintojas šiandien matomas kaip blogoji, „šališka“, „arogantiška“ ir t. t. pusė. Juo nepasitikima, iš jo reikalaujama pasiaiškinimų, jis žeminamas ir iš jo tyčiojamasi. Tiek eksperto atkaklumas, tiek jo silpnumas tampa proga piršti alternatyvias tiesas ir klykti apie korupciją. Žinoma, tai neigiamai veikia eksperto darbą; net jei paveikti sprendimo visuomenė iš esmės negali, lūkestis formuoja gana didelį spaudimą, kurį patirdamas ekspertas ne visada nori arba gali likti ištikimas savo vertybėms.
Ypač didelis neigiamas socialinių tinklų poveikis, mat jie kuria „visuomenės balso“, į kurį tarsi reikia įsiklausyti, iliuziją (nors iš tikrųjų tai tik keli dėl įvairių priežasčių „burbule“ girdimais tapę rėksniai). Apgaulingi ir nuotoliniai auditorijos balsavimų rezultatai: jais irgi linkstama manipuliuoti kaip objektyviu „visuomenės balsu“, kuris neva teisingesnis, geresnis, autentiškesnis nei ekspertų verdiktai, nors – bent jau literatūros konkursuose – balsavusiųjų skaičius paprastai nebūna toks milžiniškas, kad galėtume daryti skambias išvadas.
Ypač didelis neigiamas socialinių tinklų poveikis, mat jie kuria „visuomenės balso“, į kurį tarsi reikia įsiklausyti, iliuziją (nors iš tikrųjų tai tik keli dėl įvairių priežasčių „burbule“ girdimais tapę rėksniai).
Aš šįsyk norėčiau daugiau dėmesio skirti pavojui, kuris paprastai nelaikomas pavojumi, atvirkščiai, manoma (iš dalies pagrįstai), kad tai – sąžiningos ir atviros demokratiškos sistemos požymis, užtikrinąs bešališkumą ir objektyvumą. Turiu galvoje lūkestį, kad ekspertų nuomonė bus kiek įmanoma labiau pagrįsta ir kad jų verdiktai visus tenkins, arba dėl jų bent jau bus galima „diskutuoti“.
Reikia sutikti, kad lūkestis – gražus ir teisingas, visiškai atitinkantis visuomenės poreikius. Tačiau ką jis reiškia praktikoje, ypač turint galvoj įtarų visuomenės arba prisistatančių visuomene išankstinį požiūrį į ekspertą? Tai reiškia, kad ekspertai būna priversti atsitraukti nuo bet kokių abstrakcijų – taip pat ir nuo sunkiai apsakomos „meninės vertės“ sampratos, – nes jų neįmanoma racionaliai pagrįsti. Beje, tai viena iš priežasčių, kodėl ekspertai kartais priima keistus, visiškai kompromisinius sprendimus, verčiančius gūžčioti pečiais ir netgi kelti klausimą dėl šiųjų kompetencijos.
Nesakau, kad nuo šio reikalavimo šiais laikais įmanoma kaip nors atsitraukti, bet lojalesnis visuomenės požiūris į tai, ką sunku pagrįsti, be abejo, prisidėtų ir prie teisingumo didinimo. Vis dėlto panašu, kad vyksta atvirkštinis procesas: sprendimus reikalaujama dar aiškiau pagrįsti, o patys ekspertai, nors iš esmės jie priversti (tam tikru laipsniu) užsiimti savicenzūra, šią sistemą vertina pozityviai, nes ji apsaugo juos nuo pavojų.
Autoriteto galią, leisdavusią nustatinėti vertes subjektyviai ir intuityviai (kaip žinom, objektyvumas – tai daug subjektyvumų) šiandien yra pakeitusios formalybės: nuostatai, kriterijai ir t. t. Jie skirtingi, jų daug ir į juos visus privalu žiūrėti tik rimtai arba labai rimtai, kukliai nuošaly palikus profesines ambicijas, o kartais ir elementarią logiką.
Kad vertinimai nevirstų nesąmone ir juos būtų sunku kvestionuoti, ekspertai būna priversti išradingai laviruoti ir atlikti klastingus manevrus: pvz., LRKM ekspertams kartais tenka ilgai ir labai kūrybiškai interpretuoti kriterijus ir paraiškas, siekiant nustatyti ir apibrėžti, kas yra, o kas nėra menininkas, o Kultūros tarybos ekspertai savo pačių susikurta sistema turi „įveikti“ pateiktus vertinimo kriterijus, pagal kuriuos, jei juos traktuotum paraidžiui, triumfuotų, anot R. T., „profesionali grafomanija“ – žinoma, to niekas nenori ir negali leisti.
Žinoma, ekspertavimo aplinkos taip pat labai skirtingos. Vienur sistema, kaip jau rašiau aukščiau, paslanki interpretacijoms ir gana kūrybiška, kitur vaidmuo visiškai formalizuotas – neprireikia netgi profesinių eksperto žinių. Dar kitur – pavyzdžiui, viešuose konkursuose – gelbsti išradingumas, charizma ir paprasčiausia sėkmė. Viešumas didesnis, o ryšiai tarp užduočių, tikslų ir meninės vertės – abstraktūs arba neaiškūs. Taip atsiranda spaudimas ekspertams atitikti lūkestį (kuris su menine verte dažniausiai turi silpną ryšį arba išvis jokio) – ir ne tik iš žiūrovų, bet ir iš konkursų organizatorių partnerių, o šių misija dažniausiai platesnė, susijusi su bendruomenės gerove – edukacija, rekreacija, pliusiuku ataskaitose…
Visgi blogiausia tai, ką jau paminėjau aukščiau – kad, pavadinkim skambiai, formalybių kalėjimas ilgainiui tapo naudingas visoms pusėms.
Visgi blogiausia tai, ką jau paminėjau aukščiau – kad, pavadinkim skambiai, formalybių kalėjimas ilgainiui tapo naudingas visoms pusėms. Ekspertai linkę jomis remtis, nes taip jų asmeninė atsakomybė (aišku, jei jie patys ko nors neprišneka) sumažėja iki minimumo: atsimušinėjant visada galima minėti vieną ar kitą nuostatų punktą. Nieko nelaimėjusiems konkursantams tai reali viltis išpešti sau bent šiokios tokios naudos, proga pasijausti teisesniems už ekspertus (jei šie, neatlaikę spaudimo, sutinka persvarstyti ar net pakeisti sprendimą). Be to, neužmirškime, kad formalybės abstrakciją uždraudžia tik ekspertams – visuomenė gali sėkmingai ja remtis nekenkdama savo reputacijai, nes ji – kolektyvinė ir „įvairi“.
Kaip parodė konkurso „Geriausia metų knyga“ suaugusiųjų prozos kategorijos vertinamosios dalies finalas, ignoruoti formalybes ir remtis abstrakcijomis tapo žiauriai pavojinga. Jei ekspertai nepakankamai gerai suvokia situacijos delikatumą arba aklai bando laikytis idėjos apie meninę vertę, tarsi visuomenė vis dar suprastų, kas tai yra, ištinka krizė. Tokiu atveju ir virš komisijos, ir, deja, virš viso konkurso pakimba nepatikimumo šešėlis, kurį sulig kiekvienais metais darosi vis sunkiau retušuoti.
Žinoma, galima tai laikyti normaliu demokratišku procesu, ir tai iš dalies būtų tiesa. Tačiau iš tikrųjų jis žlugdo visą sistemą, kurios stabilumą užtikrino eksperto (ir ekspertizės institucijos) autoriteto ir visuomenės sutikimo šiuo autoritetu pasitikėti balansas. O tai reiškia, kad objektyvumas, kuriamas pasiremiant Nuostatų Raide, ne tik nepadėjo išvengti abstrakcijų, bet, galima sakyti, pats virto abstrakcija, ir todėl sistema tapo nepatikima, labili – paprasčiau kalbant, prarado teisumą. Nieko nuostabaus, kad tokiu atveju verdiktą norisi ginčyti, jo nepaisyti ar net jį anuliuoti. (Pagaliau, nuostatai palankūs interpretacijoms, tad nieko nuostabaus, kad atsiranda norinčių jų stabilumą išbandyti.)
Atsiranda ir dar viena problema: spaudimas ekspertams ir reikalavimas iš jų atsakomybės, reikalavimas pasiaiškinti, konkursų formalumas lemia, kad vis mažiau gerbiamų profesionalų nori išbandyti save kaip ekspertus. Dėl siekiamų kompromisų daugėja kontroversiškų (nors nebūtinai teisingų, o kartais tiesiog apgailėtinai blogų) sprendimų, nepasitenkinimas būna dar didesnis ir eksperto figūra apauga dar bjauresnėmis interpretacijomis ir net sąmokslų teorijomis.
Todėl bent jau aš manau, – nors tikrai ne visada pritariu ekspertų nuomonėms, – kad pasitikėjimas ekspertu, net jei jis teisus iš dalies arba klysta, yra vienintelis kelias palaikyti (vis dar) veikiančią kultūros verčių (savi)reguliacijos sistemą. Visos kitos išeitys – tiesiog blogesnės.
Kiekvienas, atsiprašau, prisiknisimas prie Nuostatų Raidės, ką neretai daro nelaimėjusieji konkursų, ar bandymas mokyti, kokiu tonu ekspertas turi pranešti žinią apie laimėtojus ir pralaimėtojus, mažina galimybių ateityje tvirtinti ekspertizės sritį. Net jei ekspertai kaip atskiros asmenybės kartais pasielgia neprofesionaliai, chamiškai ar tiesiog kvailai – neabejotina, tokių dalykų pasitaiko, ir ką tik vieną iš tokių atvejų matėme konkurse „Geriausia metų knyga“ – turime suprasti, kad kontroversija ir tam tikras force majeure yra žaidimo, kuris vadinamas „ekspertiniu vertinimu“, neatskiriama dalis.
Grubiai pasakysiu, bet geriau niršti ir grasinti padegti eksperto namus arba pakišti jam „padnoškę“, nei pasiėmus nuostatus studijuoti, ar nebuvo menkučio kryptelėjimo į šalį nuo idealios abstrakcijos, kurią šieji stengiasi įkūnyti.
Todėl aš sukandęs dantis sakau, kad ekspertai buvo teisūs, pasiųsdami „Eurovizijon“ Moniką Linkytę (nors ir kaip klausytojas, ir kaip žmogus, ir kaip tam tikrų idėjų palaikytojas manau, kad tą turėjo daryti Rūta Mur);
todėl aš manau, kad trejetukas konkurse „Geriausia metų knyga“ buvo geriausia išeitis (nors kaip literatūros visgi tam tikras išmanytojas esu tikras, kad ten galėjo būti ir daugelio minėtos Agnės Žagrakalytės, ir Rasos Aškinytės, ir Lauryno Katkaus knygos, ir tikriausiai vieno iš komisijos narių R.Tamošaičio žmonos Lauros Sintijos Černiauskaitės – nukentėjusios dvigubai: ir dėl neprofesionalumo, ir dėl galimo interesų konflikto – „Džiaugsmynas“, ir… O jei dar įskaičiuotume, ko jame neturėjo būti?!… Oho!).
Pabaigai pasakysiu taip: jei netikim ekspertais, teks kliautis žiniuoniais. Turbūt nelabai vilioja tokia perspektyva?
Pabaigai pasakysiu taip: jei netikim ekspertais, teks kliautis žiniuoniais. Turbūt nelabai vilioja tokia perspektyva? Žinoma, aš turiu galvoj ne kokį nors gyvą senelį su barzda ir krivūle. Žiniuoniai – tai mes patys, teisuolių tonu klykaujantys, kas mums tą dieną patinka, ir pageidaujantys, kad mūsų ištaros – nors be galo skirtingos ir niekaip nepagrįstos – atspindėtų penketukuose, dvyliktukuose, šimtasdvejukuose ir t. t.
Visiems būtų geriau, jei XXI a. kultūros mašinerija šio individo poreikio nepatenkintų, bent kol kas.
