Ir ne mes vieni – įvairios visuomenės grupės įvairiose šalyse vis meiliau žvalgosi ta kryptimi, kurią šiuolaikinė opinija iš inercijos tebeskelbia buvus „praeitą etapą“. Ir tarp jų – anaiptol ne vien tik puspročiai. Nors blaivūs rinkimų rezultatai Nyderlanduose ir Prancūzijoje atšaldė įkaitusias euroskeptikų ir tautininkų kaktas, ore liko kvapas, kad pokyčiai, kad ir kokie jie būtų – nors iš tikrųjų, matyt, tai būtų kompromisas su ta visuomenės dalimi, kurią erzina globalizmas ir Europos Sąjunga – neišvengiami, (bet kokia kaina) ateisiantys.
Anksčiau su bičiuliais vis pajuokaudavome, kad dar gali tekti mirti „tautų Europoje“ – t.y. kad pokyčiai, kuriuos jaunystėje priėmėme kaip amžinus, tėra etapas. O juokauti buvo galima drąsiai, žodžiais paišant net pačius kraupiausius scenarijus, nes buvo pernelyg sunku įsivaizduoti, kad tokie laikai kada nors gali ateiti. Dabar, skaitinėjant informacinius portalus, klausant žinių, susidaro vaizdas, jog šiuolaikinės Europos žlugimas yra visai reali perspektyva, ir kad pasaulis, – nors mes tą neigėme ir vis dar aktyviai neigiame kaip alkoholikai savo ligą – jau senokai dreifuoja kažkur ton pusėn.
Kritika Orbánui, Kaczyńskiui, pagaliau Marine Le Pen ir panašiems veikėjams tik garsėja, bet idėjų, kokiomis šie vadovaujasi kurdami savo įvaizdį ir koreguodami savo valstybių pozicijas, Europoje apskritai gausėja. Anądien žiniasklaidoje radau žodžių junginį „pamatinės vertybės“. Ar tai sovietinis rudimentas, ar jau naujo žvilgsnio į pasaulį pranašas, atsargiai pratinantis mus prie galimai ištiksiančio (o kai kurių galvose jau seniai veikiančio) idiotizmo?
Nežinau, sunku pasakyti. Apskritai man sunku suvokti, su kuo sieti mūsų kai kurių intelektualų, rodos, visai adekvačių žmonių, keistas tautines, antieuropines, antipabėgėliškas, homofobines, iš esmės ir antidemokratines (nors jie patys tai turbūt neigtų), nuostatas. Jos dar keistesnės, suvokiant, jog visas mūsų valstybingumo rūmas tikriausiai nė nebūtų iškilęs, jei kitados būtų buvę rimtai atsižvelgiama į tautų – žinoma, pirmiausia, didžiųjų, – jausmus, emocijas ir sentimentus.
Šiais laikais tai visiškai akivaizdu – laisvas žmogus skiriasi nuo nelaisvo. Kuo – nelengva pasakyti, tačiau tai esminis, fundamentalus skirtumas – beveik kaip tarp dviejų tarpusavyje nesusijusių biologinių rūšių.
Vien jau tai, rodos, galėtų būti tvirtas argumentas, kodėl mums kaip maro reikėtų vengti bet kokių bandymų atgręžti pasaulį atgal – o juk esame pamokyti ne tik sovietinio režimo, bet ir smetoninės Lietuvos, irgi savaip slopinusios laisvą mintį – davatkiškumu ir vadinamosios meilės Tėvynei pompastika. (Ir todėl, tiesą sakant, nėra neįmanoma įsivaizduoti, kaip ir kodėl ano meto intelektualams galėjo kilti pagundų susidėti su bolševizmu.)
Gyvenę sovietmečiu gerai pamena, kaip to meto sąlygomis atrodė tie keli užsieniečiai, kurie prasiskverbdavo pro geležinę uždangą į SSRS. Linksmi ir išdidūs, o gal tiksliau – taurūs, bent jau (kažkokia prasme) šviesūs, jų veiduose švietė kažkas, ko iš esmės nebuvo sovietinio žmogaus veide, ir dėl to sovietinis žmogus net nepajėgė suvokti, kas tai yra. Tai buvo laisvė. Šiais laikais tai visiškai akivaizdu – laisvas žmogus skiriasi nuo nelaisvo. Kuo – nelengva pasakyti, tačiau tai esminis, fundamentalus skirtumas – beveik kaip tarp dviejų tarpusavyje nesusijusių biologinių rūšių. Taip jau yra, nieko čia nepakeisi.
(Beje, čia ne visai atsitiktinai miniu sovietmetį, nes sovietmetis – ne sovietmetis apskritai, bet sovietmetis mums, Lietuvos lietuviams, – taip pat kažkuria prasme buvo tautinis režimas, kuriame tautiškumas kaip etnokultūra buvo puoselėjamas kompartijos, ir jį teko priimti tokį, koks jis buvo – primityvų ir, deja, antivalstybinį.)
Šitie žmonės, jei jie pasirodytų mums, kokie mes buvome prieš dvidešimt metų, atrodytų ufonautai.
Laimei, nuo sovietmečio prabėgo daug metų, ir kraupus – ne tik mentalinių traumų, kurias paliko nelaisvė, bet ir privalomai pasirenkamo tautiškumo pėdsakai žmonių pasąmonėje apnyko. Užaugo karta, nelabai ir suvokianti galimybės, kad pasirinkimai gali būti daromi kitaip nei dėl asmeninių preferencijų ir naudos – žinoma, dėl to kritikuojama, bet visiškai laisva. Tai žmonės, kurių minties neriboja nei šalių sienos, nei tautos ar rasės, jų negąsdina kitos kalbos – nes jie moka jų ne po vieną. Šitie žmonės, jei jie pasirodytų mums, kokie mes buvome prieš dvidešimt metų, atrodytų ufonautai. (Ir tai sakau be jokios pašaipos – juk šiuolaikinis jaunuolis būtų su andainykščiams mums neregėtu švytinčiu Iphone ir bluetooth ausinėmis.) Mes net nedrįstume prie jų prisiartinti ir paliesti drabužio kraštelį, kad jie mūsų neapšvitintų ar, neduokdie, neįsižeistų.
Šitie žmonės išmoko mąstyti pasauliu, štai ką aš noriu pasakyti. Tai labai sunku, gal net neįmanoma paaiškinti – tą reikia pajausti. Tiesą sakant, per tuos beveik trisdešimt nepriklausomybės metų tai nutiko daugeliui iš mūsų (net jei visai to nepastebėjome). Mes prisijaukinome, prisipratinome laisvę, ji ėmė tekėti mūsų gyslomis, įsiraizgė į audinius ir raumenis, ėmė paslaptingai šviesti akyse ir šiurpuliukais lakstyti nugara. Ji – mūsų.
Buvo laikai, kai laisvė atrodė brangi, už ją reikėjo kovoti ir kartais žūti, o paskui ji vis pigo, dabar ji nemokamai, ant kiekvieno kampo, visur, todėl mes jos nebepastebime. Tačiau tai nereiškia, kad tos laisvės nėra – nuvažiuokite į Šiaurės Korėją, jus ir dabar sutiks kaip ateivius. Nes jūsų – netgi ir tų, kurie kliedi „tautų Europa“ ir „ES vergija“ – veidai nugulti laisvės dulkių, jūs visi esate pažeisti visur įsiskverbiančio laisvės viruso, luoši negalėjimu įsisprausti į vieną šabloną ir jame nuolankiai būti.
Buvo laikai, kai laisvė atrodė brangi, už ją reikėjo kovoti ir kartais žūti, o paskui ji vis pigo, dabar ji nemokamai, ant kiekvieno kampo, visur, todėl mes jos nebepastebime.
Net jei sutiktumėme (o reikia sutikti), kad šiuolaikinė Europa – ne pasaka, o globalizacija – ne panacėja, vargu ar buvo kada epocha, palankesnė atskiram individui, kad ir koks, kad ir kas jis būtų, puoselėti savo prigimtinį ar įsivaizduotą unikalumą (nors taip, sutinku, unikalumas yra viena šiuolaikybės fikcijų). Ir niekada to nebuvo galima daryti laisviau ir paprasčiau, mat niekada nebuvo sistemos, kurios iš principo nereikėtų priimti arba atmesti, ir kuri netgi pati (drauge su instrumentais ją tobulinti) suteiktų instrumentus su ja kovoti, nepaisant grėsmės – kaip matome, visai realios grėsmės – kad atsiras galybė žmonių, kurie jiems suteiktą laisvę supras kaip betvarkę ir ims reikalauti „tvarkos“ ir „kietos rankos“.
Ką aš tuo noriu pasakyti? Noriu pasakyti, kad žmonės, kurie dabar su blizgesiu akyse postringauja apie naują būsimą pasaulio tvarką, apie dabartyje pamintas vertybes ir – kaipgi be to – homoseksualistų diktatą, nesupranta, ką daro.
Aš taip pat kartais nemyliu Europos ir demokratijos. Visame tame rūme tikrai daug ydų. Žvaigždelės mėlynam fone taip nežilpina akių, kad nematytum, jog pasisekė ne viskas. Yra sėkmės istorijų, bet daug ir nesėkmės istorijų. Galima, sakyt, negerovės ir kvailystės kyšo iš kiekvieno kampo. Idiotizmas, tik pakeitęs savo pavidalą, reiškiamas kitais žodžiais, sėkmingai gyvena ir tyčiojasi iš mūsų. Tikrai dažnai norisi nuleisti rankas ir leistis nunešamam tų siaubingų kliedesių, kurie taip dažnai mūsuose vadinami „viešąja nuomone“ (arba – kas dar baisiau – vieša diskusija). Kaip matote, aš nieko neneigiu – veikiau pritariu: globalizacija patiria krizę, Europa patiria krizę, vakarietiškumas patiria krizę.
Nepaisant to, „tautų Europa“ – ta, apie kurią slapčia ir ne visai slapčia svajoja dalis Lietuvos piliečių – mums, ligi kaulų smegenų persismelkusiems kultūrų ir kalbų įvairove, natūraliai likusiems anapus skrupulų, kuriuos anksčiau kėlė „vertybės“ ir „gyvybiškai būtina erdvė tautai“, yra mirtis. Tikriausiai ne fizinė (nors blogesniuoju atveju galėtume sulaukti ir labai rūstaus režimo, kuris nesidrovėtų ir fizinių priemonių), bet mes tikrai jaustumėmės sugniuždyti ar bent jau pažeminti, o jeigu kurį laiką ir sugebėtume tą giliai širdyje esantį pažeminimo kartėlį užgniaužti, mus dar kartą pažemintų – kad neužsimirštume.
Jūs – tie, kurie dabar visaip vainojate Europos Sąjungą ir slapta trokštate „naujos pasaulio tvarkos“, – tam dėsningai ar per klaidą įvykus, jūs būsit nukentėję labiausiai. Jūs sulauksite savo svajonių epochos, kurią tikėjote būsiant ir savo žvaigždžių valanda. Tačiau tai epochai, nepabijokim to žodžio – tam režimui, tautiniam režimui (arba, geriausiu atveju, savos rūšies tautinei demokratijai) jūs būsite tie iš tolimojo kosmoso atskridę ufonautai, kurie gali atnešti pavojingą bacilą į saugų ir šiltą tautos urvelį. Suteršti nuomonių įvairovės, sugadinti vertybių atžvilgiu, pernelyg plataus kultūrinio ir intelektualinio akiračio. Pagaliau, pernelyg autoironiški – ko jau ko, o ironijos, ypač autoironijos, toje sistemoje nebūtų nė padujų.
Kaip rodo istorija ir patirtis, redukcija iš šviesos į tamsą vyksta kosminiais greičiais, klestinti ir laisva, mąstanti valstybė per neįtikėtinai trumpą laiką gali tapti tamsos ir prievartos karalyste. Aš nesakau ir neteigiu, kad tautinė Lietuva taptų kažkokia fundamentalaus blogio irštva, – aš netgi visai įsivaizduočiau ją klestinčią. Tačiau faktas lieka faktu: ribų braižymas siaurina intelektualinį akiratį, o jam siaurėjant natūraliai mažėja formų, kuriomis kasdieną paliudijamas valstybingumas, įvairovė. Taigi anksčiau ar vėliau valstybė (net jei ji labai sumaniai, labai su meile valdoma) gali tapti angažuota, paranojiška, ieškanti savo buvimo pateisinimo vertybėse, moralėje, sentimentuose. Tokia, pavyzdžiui, yra šiuolaikinė Rusija, ir tai yra labai baisu, to reikia labai labai nelinkėti Lietuvai, nei jokiam kaimyniniam kraštui. Mums nereikia su sentimentais ir „dvasingumu“ sumišusios agresijos, nereikia pakelėse rūpintojėlių (nebent jie būtų autentiški paveldo objektai), mums reikia taikos ir santarvės, ir daugiau konservatyvaus, tegu kartais ir aklo, naivoko proeuropietiškumo, kad tik savo namuose apsigintume, jei prireiktų, nuo vadinamosios naujos pasaulio tvarkos.
Karta, kuriai svetima viskas, kas jus savo laiku padarė žmonėmis, užaugs labai greitai; atsiverti pasauliui reikia laiko, o užsimerkti jam ir visoms jo galimybėms, visai jo įvairovei, užteks kelių metų. Mankurtų ir uolių režimėlio tarnų pridygs kaip po lietaus grybų. Jūs, matę kelias epochas, turėję laisvės kelis dešimtmečius, niekada nepritapsite prie tų mažų ir godžių nykštukų, ir tie nykštukai tikrai niekada nepriaugs prie jūsų, nebent tik dar labiau sumažės, jie pradės lįsti į jūsų ausis ir burną, ilgainiui turėsite pradėti jais kvėpuoti, pradėsite dusti. Čia ateis laikas prisiminti šių metų festivalio "Poezijos pavasaris" laureatą Tomą Venclovą, kitados parašiusį etapinį tekstą „Aš dūstu“. Ir, beje, susitaikyti su mintimi, kad tame režime (arba, jei geriau skamba, toje sistemoje) tokio masto kūrėjas ir mąstytojas kaip Venclova niekada neišaugs; toje santvarkoje, kad ir kaip stengtumeis, vis vien išdygtų tik Valsiūnienė ir Regratis. (Negirdėjot tokių? Ir labai gerai, kad negirdėjot.)
Todėl nepasigaukite! Toje valstybėje, kokios jūs siekiate, jums nėra ir nebus vietos.
Todėl nepasigaukite! Toje valstybėje, kokios jūs siekiate, jums nėra ir nebus vietos. Tai yra liūdna žinia, tai labai liūdna žinia, ir ji yra geresnė tik už žinią, kad esant tokiai pasaulio tvarkai vietos greitai neliktų ir mūsų valstybei: dar mažesni ir dar piktesni nykštukai iš kaimyninės imperijos tikrai nepraleistų progos pasididinti savo teritorijos jūsų šalies sąskaita. Pagaliau juk nelabai aišku, ko būtų galima tikėtis iš nykštukų kitose – anksčiau draugiškose – valstybėse, nes kaip dabar nuo tarptautinių sutarčių, tuomet geopolitika labiau priklausytų nuo galios, sentimentų ir istorija vadinamos propagandos.
Mielieji euroskeptikai, tautininkai, vertybių gynėjai, kalbos gynėjai, protėvių vardo (dažniausiai be reikalo) minėtojai – pabaigoje kreipiuosi į jus visus, su prašymu. Kai prasižiosite kalbėti apie tą savo naująją Europą, apie atgimstančias tautines valstybes, būkit geri, visuomet pagalvokite apie tai, kaip jūs patys joje kentėsite. Kaip jus, laisvėje išmokusius atpažinti tiesą, slopins ir prievarta murkdys kliedesiuose. Kaip jauni imbecilai, išdresiruoti pagal naujojo režimo dūdelę, jus mokys gyventi ir atnašauti vienai vienintelei tiesai (kas, kad savai, lietuviškai). Pagaliau kaip jūs, nukaršę ir apleisti, turėsite šlovinti idiotizmą ir tik vienas kitam kartais slapčia išdrįsite pasakyti, – beje, kaip didžiausią paslaptį, – kad „prie Europos buvo geriau“. Ir tai jūsų teisė – kaip ir teisė nusižudyti, arba, pavyzdžiui, emigruoti į tundrą. Jūs patys kviečiatės užkratą – savo mintimis, žodžiais, darbais. Ir tai taip pat yra jūsų teisė. Tik nesakykite po to, – ypač kai vieną dieną atsikvošėsite, – neva niekas jūsų apie tai neįspėjęs.
