Interviu A. Kaniava atskleidžia, kaip ir kodėl muzikos erdvėje skraido su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“, pasakoja kuo ypatingi pučiamieji instrumentai ir kaip jie papildo dainuojamąją poeziją. Netrukus šalies melomanus laukia staigmena – pagaliau kiekvienas, kam įdomus A.Kaniavos ir sunkiosios muzės okestro „Musė“ projektas, galės šios muzikos klausytis kasdien – Všį „Bardai LT” išleidžia atskirą kompaktinę plokštelę.
– Kaip kilo idėja jungtis su orkestru „Musė“?
– Sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ – tai rezultatas neapgalvoto, bet nuoširdaus iššūkio, kurį aš, kaip save gerbiantis dainų autorius ir atlikėjas, mečiau muzikiniam pasauliui apie 1998-uosius metus. Kviečiau visus norinčius, atsiliepė trys.
Pora metų prabėgo gerai leidžiant laiką ir grojant muziką, visiškai nederančią prie bendro Lietuvos muzikinio pasaulio vaizdo, vėliau peraugusio į formatą. Maištas išsekino ir 2001 metais, protestuodamas prieš trejus metus trukusį nepripažinimą, sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ laikinai nutraukė savo veiklą ir išsiskirstė. Tyla nesitęsė ilgai.
Jau po 10-ties metų, 2011-ųjų rudenį, „Musė“ pakilo naujam skrydžiui, tuo patvirtindama gandus apie visuotinį atšilimą.
Sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ – tai rezultatas neapgalvoto, bet nuoširdaus iššūkio, kurį aš, kaip save gerbiantis dainų autorius ir atlikėjas, mečiau muzikiniam pasauliui apie 1998-uosius metus.
Matyt, praėjęs laikas buvo tik į naudą, nes šiandien Sunkiosios muzikos orkestras „Musė” gali pasigirti gausiu būriu muzikantų iš didžiosios raidės. Tai Laurynas Lapė, Tomas Vaičiulis, Tomas Karka, Audrius Stasiulis, Darius Bažanovas, Tomas Kulikauskas bei orkestro meno vadovas ir aranžuočių autorius Sigitas Mickis.
Būtų buvęs nusikaltimas žmonijai neįamžinti to, ką geriau vieną kartą išgirsti, nei šimtą kartų apie tai skaityti.
– Naujoji, jau trečioji jūsų kompaktinė plokštelė vadinasi „Musė“, gal ir pirmasis Jūsų CD – „Atšilusi Musė“ kaip nors susijęs su naujuoju albumu? Koks ryšys tarp šių dviejų „Musių“?
– Naujasis albumas neturi nieko bendro su ankstesniais. Tai trys skirtingo klimato salos priešinguose muzikos pasaulio kraštuose. Bendra tik tai, kad jas atrado tas pats muzikos ir teksto autorius, kuris jau daugelį metų leidžia laiką, keliaudamas iš vienos salos į kitą.
– Kaip atsitiko, kad tos „Musės“ jau bene dešimtmetį skrenda kartu su jumis? Galbūt čia slepiate kokią mintį?
– Manęs daug kartų klausė, kodėl orkestro pagrindas yra pučiamieji? Nuo pat senovės pučiamieji ir mušamieji instrumentai skelbė žmonėms negandas ir džiaugsmą.
Mano manymu, joks kitas instrumentas neturi tokio gaivališko polėkio ir užslėptos lyrikos. Dėl šios priežasties būtų buvę nepadoru uždaryti muzikantus studijoje ir kamuoti, siekiant tobuliausio rezultato. Koncertinis atlikimas geriausiai atspindi tą gyvybę ir žodžiais nenusakomą aurą, kuri atsiranda tik matant klausytojų akis.
– Vienas artimiausių bardų renginių, kur pasirodysite su „Muse“ – Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, kuris vyks rupjūčio 14 – 16 d. Jūs – nuolatinis šio festivalio dalyvis. Kas jus, kaip atlikėją, traukia kasmet sugrįžti į Anykščius?
– Festivalis „Purpurinis vakaras“ – fantastinė galimybė pranešti apie save visam pasauliui žinią. Tai gali būti naujas veidas, nauja daina, stilius albumast. Taigi, ponios ir ponai, leiskite pranešti: sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ tęsia skrydį naujajame albume ir artimiausiu metu nesiruošia nusileisti.
