Tai – ketvirta straipsnių ciklo apie V. Mykolaitį-Putiną dalis. Kitas dalis rasite čia:
I DALIS
II DALIS
III DALIS
„Kas paskelbė prievartą savo metodu, melą turi pasirinkti savo principu“, – Aleksandr Solženicyn
Pavedimas žaibiškai įvykdytas. Sovietų Sąjungos didvyrės vardą SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1944 m. kovo 23 d. suteikė Marijai Melnikaitei. Beliko pateikti įrodymus, patvirtinančius kanonizuotos bolševikų „šventosios“ stebuklus. Nieko apie ją negirdėjusiam Antanui Venclovai liepta per naktį parašyti partizanės, mirštančios su Stalino vardu lūpose, biografiją. Klusniai sukurptą ir Maskvoje išleistą „dokumentinę“ apybraižą „Tarybų Sąjungos didvyrė Marija Melnikaitė“4 Sniečkaus pavaldiniai platino Lietuvoje kartu su įsakmiu raginimu stoti į Raudonąją armiją.
Lietuvos sovietinė vyriausybė, pasitraukusi į Rusiją, patvirtino ir naujo SSRS himno, kuriuo pakeistas iki 1944 m. kovo 15 d. giedotas „Internacionalas“, vertimą į lietuvių kalbą. Tas darbas irgi patikėtas Antanui Venclovai:
Per audrą mums laisvė lyg saulė žėrėjo,
Didysis mums Leninas švietė kelius:
Mus Stalinas liaudžiai tarnaut išaugino,
Ir darbui, ir žygiams jis įkvėpė mus!5
Bet daugelis visai kitaip vertino „žėrinčią“ Stalino „laisvės“ saulę. Žurnalas Karys 1944 m. birželio 14 d. šalia kitų antibolševikinių kūrinių paskelbė Kosto Kubilinsko poemėlę „Eltesera (L.T.S.R.)“, kurioje, prisimindamas 1940-uosius, poetas rašė:
...Lekia nenugalimoji
Su tačianka blekine,
Jai barzdas po kojų kloja
Žydų tautinė minia...
Kur Kudirka, kur Maironis,
Mūsų laisvės pranašai,
Kad kolchoznikų beždžiones
Mums ant karčių pakišai?
Kubilinsko bičiuliai ragino jį trauktis iš Lietuvos, nes grįžę sovietai už tokias eiles nepaglostys.
