– Giedre, koks buvo tavo pirmasis darbas?
– Pirmasis mano darbas buvo Keistuolių teatre (linkėjimai Keistuoliams!) – dirbau repertuaro planuotoja, kas reiškė repertuaro planavimą teatre Vilniuje, gastrolių organizavimą ir užsakomųjų spektaklių organizavimą. Kartais pagalvoju, kad labai daug atsakomybės iškart gavau (man buvo 24 metai), bet labai daug išmokau toje vietoje, tai esu tikrai dėkinga.
– Kada ir kodėl pradėjai savo veiklą?
– Oficialus mano konsultacinės veiklos „gimtadienis“ yra 2023 metų spalio 1 d. Nuo tada mažais žingsniais pradėjau dalintis savo patirtimi viešai (neoficialių bandymų būta jau iki tol, bet tą lemtingąją spalio 1 d. paleidau visus savo socialinius tinklus in internetinę svetainę). Ir nors konsultacinėje veikloje esu ne tiek jau ilgai, bet kultūros vadyboje (kuri ir yra mano paslaugų ašis) esu jau 10 metų.
Nusprendžiau pabandyti būti tas žmogus, kuris gali jiems padėti.
O savo veiklą pradėjau dėl dviejų priežasčių: organizacinis darbas manęs visai nebemotyvavo ir nebedžiugino, o ir per tuos dešimt metų darbo mačiau, kaip kūrėjams yra sunku išgyventi, prasimušti kultūros lauke, sunku suprasti įvairius vadybinius procesus (ypač pradedantiems), todėl nusprendžiau pabandyti būti tas žmogus, kuris gali jiems padėti.
– Ar pati užsiimi menine veikla?
– Rimta kūryba neužsiimu, bet menas, kuris yra man arti prie širdies, yra muzika – groju įvairiais instrumentais ir dainuoju savo malonumui. Save vadinu kūrybišku žmogumi, bet ne menininke (šypsosi).
– Kokias didžiausias klaidas daro menininkai, ruošdami savo paraišką LKT?
– Ką pastebiu iš konsultacijų – dažnai menininkai nelabai moka kalbėti apie savo meną platesniame kontekste ir nežino skirtumo tarp savo projekto „aprašymo“ (forma, turinys, motyvacija, asmeninis ryšys) bei „pristatymo“ (aprašymas, aktualumas, motyvacija, poveikis, reikšmė). Tai yra įgūdis, kurio (kaip ir visų kitų) yra išmokstama, bet reikia treniruotis! Ir paraiškos yra puikus būdas, tai daryti.
– Gal galėtum pateikti daugiau pavyzdžių?
– Dar vienas dalykas – specifinės terminologijos vartojimas bei konteksto nepaaiškinimas paraiškoje. To reikėtų vengti, nes niekada nežinome, kas vertins mūsų paraišką. Taip, tai bus žmonės iš kultūros sektoriaus, bet kartais tai gali būti ekspertai ne iš tos pačios srities, kaip paraišką teikiantis asmuo (nes taip kartais nutinka, per mano neilgą ekspertavimo patirtį irgi to yra pasitaikę). Nors žmogus ir yra iš kultūros srities, bet jis nežino specifikos ir gali nežinoti kokių nors detalių, terminologijos, tad visada sakau, kad paraišką reikia rašyti kuo pragmatiškiau (lyg rašytume iš viso su menu niekaip nesusijusiam žmogui). Jei yra kažkoks kontekstas, gerai jį trumpai paaiškinti, pristatyti, vengti specifinės terminologijos.
– Kokiomis galimybėmis nepasinaudoja menininkai, norėdami gauti finansavimą? Kaip plačiai jo siekia?
– Kai kalbame apie finansavimą, vyrauja labai siauras požiūris „finansavimas lygu pinigai“. Bet pagalvojus šiek tiek plačiau, egzistuoja kur kas daugiau galimybių, kurias paskui galime paversti į vienokią ar kitokią vertę.
Tiesioginiam finansavimui Lietuvoje neturime daug galimybių, ypač jei kalbame apie fizinius asmenis (LKT, savivaldybių konkursai, bet net ne visos savivaldybės tokius turi bei keletą mažų fondų, tokių kaip LATGA). Bet tai maži ištekliai, kurie tikrai nepatenkina visos paklausos.
Žinomumas kuria galimybes.
Kitu atveju, skatinčiau pagalvoti apie partnerystes su kultūrinėmis organizacijomis (kartu galite teikti projektus arba gauti užsakymų veikloms), verslus (teikti paslaugas, bendradarbiauti), tinklaveiką Lietuvoje ir užsienyje (ryšiai su žmonėmis atneša galimybių) bei kitas matomumo galimybes (nes vėlgi, kuo daugiau žmonių apie jus žinos, tuo daugiau žmonių žinos apie jūsų veiklą, o žinomumas kuria galimybes).
Ir, aišku, socialinės medijos – dauguma menininkų, kuriuos konsultuoju, sako, kad nenori to daryti, nemoka ir pan. Tiesa tokia, kad socialinės medijos yra labai galingas įrankis, kuris jus gali sujungti su žmonėmis iš viso pasaulio (kurie gali tapti jūsų gerbėjai, užsakovai, darbdaviai ir t.t.). Čia, mano nuomone, yra du pasirinkimai, liūdėti ir pykti, kad nenorit ir nemokat prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio, arba užsibrėžti to išmokti, atrasti savo būdą ir pasiimti, socialinės medijos siūlo.
– Kodėl menininkai nenori viešintis socialiniuose tinkluose?
– Aš, žinoma, negaliu atsakyti už visus, bet pastebiu, kad dažnam menininkui yra svetimas šitas amplua – kalbėti apie save, viešinti, ką veiki, galvoti, kaip kurti tą „turinį“. Dažnas pasakytų, kad „mano kūryba turėtų kalbėti už mane“. Deja, gyvename tokiame pasaulyje, kuriame socialinės medijos yra mūsų didelė kasdienybės dalis. Todėl reikia priimti tą neįprastą naują amplua ir kažkaip padaryti jį savu (rasti būdą tai daryti, kad nebūtų kančia).
– Kaip menininkui būti labiau matomam?
– Matomumas yra kompleksinis dalykas. Kiekvienas dalykas, kurį darote savo profesijoje, gali suteikti matomumo, jei sugebėsime tai išnaudoti. Galvokite apie – socialines medijas (aktyviai auginti auditoriją), partnerystes (žinomumas tarp kolegų, naujos auditorijos per partnerių kanalus), žiniasklaida (kaip galiu patekti į kokią radijo laidą, o gal iš manęs gali paimti interviu koks dienraštis), bendradarbiavimas su kitais menininkais (jų auditorijos), grupiniai projektai (tinklaveika, projekto komunikacijos kanalai).
– Ar pavyksta pačiai užsidirbti vykdant savo veiklą?
– Taip, bet viskas, aišku, juda lėtai. Nemeluosiu, buvau labai naivi pradžioje galvodama, jog, pristačius tokią naudingą paslaugą, žmonės iškart puls man rašyti. Klientų vis daugėja, bet man pačiai vis dar labai reikia matomumo (nes labai daug žmonių nežino apie mane, o ir tokia specialybė kaip kultūros konsultantas neegzistuoja, tai turiu žmonėm ir pristatyti apskritai naują paslaugą).
– Kaip turėtų keistis LKT sistema?
– Pradėkime nuo to, kad esame labai laimingi, kad išvis turim kultūros finansavimo fondą, į kurį gana lengva aplikuoti ir sistemą nėra super sunki perprasti (nes ne visos šalys tai turi, manau, kad dažnai piktinamės, bet pamirštame pasidžiaugti, kad tai išvis mums prieinama).
Nesiimsiu komentuoti pačios finansavimo sistemos, nes tai yra labai subjektyvu ir grįsta tik mano patirtimi ir nuomone. Bet pasakysiu vieną dalyką, kuris galėtų atsirasti LKT finansavimo sistemoje – programa, kuri remia kultūros įstaigų kasdienes (administracines) išlaidas. Kažkas paskaitęs gal sakys, jog ne toks tarybos tikslas ir t.t., bet šitas komentaras ateina iš patirties ir matymo, kaip sunku mažoms kultūrinėms organizacijoms išgyventi apskritai.
O apskritai, kaip sektorius, turime galvoti apie finansavimo diversifikavimą – iš kur kitur dar galime gauti pinigų?
Nuolatinis resursų trūkumas (žmogiškųjų ir finansinių) sukuria užburtą ratą, kuriame žmonėms nemokamas orus atlyginimas, dėl veiklų gausos patiriamas nuolatinis perdegimas, o už mažą finansavimą tikimąsi grandiozinių projektų. Tokia programa problemos, aišku, neišspręs, bet kai kurioms organizacijoms leistų bent šiek tiek atsikvėpti.
O apskritai, kaip sektorius, turime galvoti apie finansavimo diversifikavimą – iš kur kitur dar galime gauti pinigų? Aktyviau dirbti su verslais, mokytis ir dirbti su lėšų pritraukimo įrankiais (kaip tai daro socialinis sektorius), gal net patys galime pagalvoti, kaip galime generuoti šiek tiek pajamų (kūrybinis verslas?). Čia tik pasvarstymai, bet nuolatos apie tai galvoju ir šneku garsiai.
– Mini alternatyvius finansavimo šaltinius. Kokia veikla galėtų užsiimti menininkai, norėdami savarankiškai užsidirbti? Kaip monetizuoti meną?
– Čia labai individualus klausimas, kuris bus vis kitoks, priklausomai nuo žmogaus, bet kai kalbu apie diversifikavimą, nebūtinai turiu omeny vien tik meną. Norint išgyventi iš savo veiklos, ją apskritai reikia diversifikuoti su tais talentais, kuriuos turite. Jeigu esate tapytojas, bet taip pat turite talentą rašyti, su rašymu yra tiek daug veiklų! Galite būti tekstų redaktorius, reklamos tekstų kūrėjas, kritikas ir dar galima tiek prigalvoti visko. Dar visada pagalvokime apie edukaciją. Jeigu pavyksta mokyti kitus – gal galime mokyti vaikus (ar kitą amžiaus grupę) meno? Gal galime sukurti kokį nors produktą ar paslaugą, kurio mūsų sektoriui reikia?
Aš tiesiog skatinu plėsti akiratį ir supratimą apie tai, ką aš, kaip menininkas, galiu daryti (arba kaip turėčiau gyventi). Nes dauguma dar neša tą stigmą, kad tikras menininkas gyvena tik iš meno ir, neduok Dieve, ten kokia komercija bus. Tiesa ta, kad mums visiems reikia pinigų išgyventi, tai skatinčiau keisti požiūrį į tai, kaip jų išsidirbsite.
