Kiekviena šukuosena Dalios pasakojime turi savą istoriją. Būtent 40-ieji šukuosenų meistrę ir suvedė su Dalios Ibelhauptaitės „bohemiečiais“, o šiandien ji sakosi turinti tris savo kolektyvus: Vilniaus Mažąjį teatrą, Dalios Ibelhauptaitės operos ir Anželikos Cholinos šokio spektaklius. Dar prieš dešimtį metų Juozas Statkevičius ją pasikvietė sukurti šukuosenas visam „Bohemos“ spektaklyje dalyvavusiam kolektyvui: „Atsimenu, pirmą kartą dirbau „Bohemoje“, vien moterų atlikėjų buvo daugiau, nei 40, o aš – viena! Mano pirštai nuo plaukų segtukų buvo tiesiog kruvini... Šią patirtį atsimenu ir su siaubu ir su pasitenkinimu. Savaime suprantama, jog visi pirmieji spektakliai būna sudėtingesni, ypatingai su nauju kolektyvu, kai dar nežinai veidų, plauko, reikia viską atrasti, pritaikyti norimą modelį.“
Su ilgamečiu „bohemiečių“ dizaineriu J.Statkevičiumi Dalią sieją itin sena profesinė draugystė: „Grimo, šukuosenų požiūriu su juo dirbti labai įdomu. Žinau, jog jis nemažai dirba ir Operos teatre, todėl vis „kankina“ baltas pavydas kolegėms. Jis toks kūrybingas! Viską daro čia ir dabar, o jo idėjų – nesuskaičiuoti. Šiandien darbe bendraujame beveik be žodžių, – jis tik „ė“, o aš jau ir darau. Kartu dirbti pradėjome labai seniai, dar (tuo metu) Akademiniame dramos teatre, kai jis, būdamas studentu, kūrė kostiumus ir grimą Ž.Anujo „Orkestrui“, kurį režisavo A.Valuckis. Buvo toks puikus mažas spektakliukas ir tie kostiumai...
Ateina Juozas ir sako: reikia juodų šešėlių. Kokie dar juodi šešėliai, kai tuomet turėjome tik vieną grimo dėžutę, kurioje visas grimas buvo tepamas, – nieko biraus?!!! Tada ėmėm ir deginom vyno kamšti, trynėm ir juo dažėm, po to pas mus dar atsirado kažkoks naujas teptukas... Jau tada Juozas buvo labai kūrybingas ir įnešė daug naujo į mūsų darbą. Manau, kad su juo padirbėti – kiekvienos grimerės svajonė.“
Naujovės grimo, šukuosenų kūrimo srityje šiandien atrodo ranka pasiekiamas dalykas, tačiau kaip Lietuvoje tobulėja šios srities teatro profesionalai, jei prieš dvidešimt metų savo grimo dėžutėse jie dar neturėjo atrodytų tokių įprastų juodų šešėlių?
Apie tą grimo dėžutę yra dar viena istorija. Kai Lietuvoje prasidėjo atgimimas, teatro grimerėms buvo suorganizuoti kursai, kuriuos vedė meistrė iš Skandinavijos. Atsimenu, grimerės iš visos Lietuvos teatrų suvažiavo, o ji ateina ir sako: kaip blogai, dingo mano lagaminas su visa kosmetika, bet galime pasinaudoti jūsų. Mes jai ištraukėm tą vieną dėželę... Ji klausia: ir viskas? Viskas. Na, tada, – sakė – ne aš jus, o jūs mane turite mokyti, jei su šita dėžute galite dirbti. Aišku, vėliau lagaminas atsirado ir išmokom labai įdomių, naujų dalykų, pamatėm visai kitokių priemonių.
Šiandien tos naujos žinios ateina iš visur, lyg savaime. Kartais darau naują šukuoseną, o po to pasižiūriu meistrės iš užsienio video ir matau, jog ji daro taip, kaip ir aš. Vadinasi čia dar yra ir kažkokia intuicija, patirtis... Žinoma, kai giliniesi į laikmetį, specialiai ieškaisi kažko internete, ar knygose iš užsienio, juk lietuvių kalba net neturime jokios šukuosenos istorijos... Dabar jau bent kostiumo istorija yra, kurią išleido V.Idzelytė, o juk šiaip visko reikia ieškoti svetur. Aišku, daug visko yra rusų kalba, kur grimo ir teatro mokykla yra labai sena ir stipri, bet ir ten turėjau įdomų įvykį...
Kai A.Cholina Maskvoje statė „Moterų dainas“, ji pasikvietė mane su Juozu parodyti, kaip kuriamos šukuosenos šitam spektakliui. Aš galvojau, Dieve, kaip aš ten važiuosiu ką nors rodyti, juk ten tokia mokykla, profesionalai, – aukščiausia klasė. Važiavau su didele baime. Atvykus supratau, kad ir tenykštėms grimerėms buvo nejauku, kad kažkoks „jaunesnysis brolis“ ims čia jas mokyti. Buvo jausti didžiulis šaltumas.
Buvome tik aš ir Juozas. O, įsivaizduokite Vachtangovo teatras, vyrų ir moterų grimerinės atskiros, jose dirba 8 moterys. Jos, ateina, susistato sau kėdes ir sako: nu, rodykit. O „Moterų dainose“ yra 18 ar 20 moterų, visos gražios, šukuosenos, vėlgi sudėtingos – karo metų. Žmonės ateina visi nauji, nematyti, viską reikia priderinti iš naujo. Dirbom dviese su Juozu: jis dažė, o aš šukuosenas dariau... Kad kas būtų iš šono matęs... Po visko, priėjo jų grimo cecho viršininkė: nu tu maladec.
Dirbom dviese su Juozu: jis dažė, o aš šukuosenas dariau... Kad kas būtų iš šono matęs...
Dabar jau bendraujame tikrai gražiai, susitinkame. Jau ir po premjeros jaunos grimerės sakė: atleiskite, Dalia, mums neleido jums padėti. Tai va nuo tokios situacijos iki labai gražaus bendravimo atėjome. Ir tai įrodė, kad neaišku iš kur, bet mes galime išmokti pačius sudėtingiausius dalykus.
Tik atėjusi į teatrą, nors ir žinojau užkulisius, buvau teatro vaikas, – mano mama taip pat dirbo teatre – bet buvau tokia jauna, graži, nepatyrusi ir žalia grimo specifikoje... Ypatingai, kas siejosi su gamyba. To išmokau iš vyresnės kolegės, – o kur kitur, juk jokių mokyklų nebuvo. Tada dar buvo tokia, „smetanska“ grimerė, dirbusi su garsiais grimo meistrais Kauno muzikiniame teatre ir Operos ir baleto...
Tada, Akademiniame ji darydavo visą gamybą, – ūsus, perukus. Prie artistų jau neidavo, ir jie nebenorėjo, – senas žmogus, drebančios rankos, – juk jai buvo jau 87-eri. Bet ji – tikra meistrė ir man, tokiai krapštukei, kuriai patinka rankdarbiai, patiko stebėti jos darbą. Taip ji man viską ir perdavė, išmokė.
Žinoma, visad norisi tobulintis, nes yra tiek daug dalykų apie kuriuos mes tada nežinojome, tokių, kurie tik atsiranda, ir mums iki pasaulinės kokybės – dar toli.“
Dalia – lyg nesibaigiančių teatrinių pasakojimų skrynia, kurios klausytis – ypatingai malonu. Ir tų istorijų tik daugėja, prisiminus, kaip pakito žmonių santykiai teatre...
„Bet kurioje profesijoje tu turi užsidirbti savo autoritetą ir tada tave vertins. Bet kuriuo atveju, šiandien santykis į žmones, dirbančius užkulisiuose, kaip aš sakau – pilkuosius kardinolus – pasikeitė. Tarybiniais laikais, kai nepriklausomybe dar net nekvepėjo, buvo tokių didelių ponių, vadinamų ministerienių ir jos sau daug leisdavo... O mes buvom tie vargšai žmogeliai, kurie padėdavo aktoriui pasiruošti ir požiūris į mus buvo, kaip į tarnus. Švenčiant premjeras mūsų niekuomet nekviesdavo, o šiandien esame visuomet laukiami
Kitas paprasčiausias pavyzdys – gastrolės į užsienį. Anksčiau mūsų net neveždavo, ar nebūdavo pinigų, todėl artistai patys grimo mokydavosi, na bet kokia čia kokybė? Juk kiekvienas turime dirbti savo darbą. Galiu papasakoti, kaip aš ne savo darbą dirbau...
Važiavome su „Maskaradu“ į Kanadą ir prieš pat gastroles aprengėja susilaužė koją. Nebuvo kam jos pakeisti, todėl manęs paklausė, ar aš be grimo, dar ir kostiumais pasirūpinsiu. Na, gerai – kas čia yra kostiumus į skalbimo mašiną sumesti?
Tame spektaklyje V.Šapranauskas vaidino su tokiomis baltomis kelnėmis – timpomis. Po spektaklio sumečiau visus baltinius į skalbimo mašiną ir išėjau. Kitą dieną ryte ateinu, galvoju, ištrauksiu viską, išdžiausiu, išlyginsiu. Imu, o tos kelnės – susitraukusios, vos kelius siekia! Taip ir atsisėdau. Nežinojau, kad jos siūtos iš vilnos...
Ir ką daryti? Sušlapinau, dėjau ant savęs, tampiau, truputį prasitampė, bet vis tiek aukščiau kelių – niekaip. Sakau, reiks naujas pirkti, gi į tokias Šapras neįlįs. Kadangi spektaklyje jis vaidino su ilgais auliniais batais, tai prie tų kelnių mes jam prisiuvom labai ilgas gumas, ir dar kažkiek jas pratampėm, taip ir atvaidino aktorius spektaklį... (juokiasi)“.
- Tiesa, – kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai... O kas jos pačios darbe Dalią domina labiausiai?
- Man labai patinka paieškos, kūryba, susitikimai su dailininku, aptarimai, mąstymai, kaip sukurti tai, ką jis įsivaizduoja. Kaip padaryti taip, kad tas kūrinys ne tik gražiai atrodytų, bet ir tvirtai laikytųsi, be to, būtų gana greitai padaromas. Aš pati turiu tokią lėlytę su plaukais, ant kurios viską bandausi. Žinoma, iš pirmo karto niekas nesigauna, o net kai gaunasi, kiekvieną kartą vis tobulini, ieškai, bandai kažką naujo. Labai ruošiuosi ir laukiu premjerų, – tai lyg kūdikio atėjimas į pasaulį
– Ar dabar atsimintum sudėtingiausią šukuoseną?
– Vėlgi, dėl tokių dalykų labai įdomu dirbti su Juozu. Jo labai laki vaizduotė, jis vis sugalvoja, o tu turi galvoti, kaip padaryti. Sudėtingiausios šukuosenos būna šokio spektakliuose, nes ten visas grožis turi dar tvirčiau laikytis. Atsimenu pirmąjį savo šokio spektaklį, kai dar nebuvom susidūrę su tokia specifika, – moterys išeina į sceną, pasuka galvą ir visi segtukai išsilaksto... Supratau, kad ne du, o keturis kartus tvirčiau viską segti reikia...
– O kuo skiriasi dramos ir operos teatro specifika?
– Operoje grimas ir šukuosena kuria ryškesnius charakterius. Manau, kad tai priklauso ir nuo specifikos, – juk dalį solisto vaidybos „suvalgo“ sudėtingas dainavimas, o kitas dalykas yra atstumas. Dramos teatre, ypatingai tokiame, kaip Mažasis, žiūrovas yra ypatingai arti ir čia persistengti su grimu negali, o operoje salės yra didesnės ir visų pirma, nuo žiūrovų atlikėjus skiria orkestras. Galiausiai, aktorius labai daug ką gali apvaidinti, o operos solistas, kaip ir šokėjas dar turi nemažai sudėtingų vokalinių ar šokio partijų.
– Tau tenka išskirtinė galimybė dirbti ir su aktoriais, ir su šokėjais, ir operos solistais. Kuo gi jie visi skiriasi?
– Jei lyginčiau tris kolektyvus, su kuriais dirbu, tai sakyčiau, kad mūsų aktoriai – velnių priėdę, bet sėdėdami mano kėdėje jie dažniausiai kartojasi tekstus, kaip sakau – poteriauja. Operos solistai man atrodo rimčiausi, jie labai vertina savo pagrindinį instrumentą – balsą ir labai kaupiasi. Aktoriai – žymiai impulsyvesni, jie naudoja daug daugiau skirtingų instrumentų ir dėl to su jais kartais net sunkiau: dirbi, norisi ramybės, o čia jie visi ateina vienu metu į grimerinę, šūkalioja, nors imk ir išvaryk (juokiasi). Šokėjai panašesni į solistus, labai susikaupę, bet jų man kartais net gaila pasidaro, – jie taip sunkiai dirba...
– Kaip palygintum, o gal ir atskirtum režisierius, dailininkus su kuriais tenka dirbti?
– Kalbant apie operą, tiek Dalia, tiek Juozas yra didžiuliai profesionalai. Jie žino, kaip viskas turi būti padaryta, labai vertina grimą, jiems svarbu, kaip atrodo kiekvienas spektaklio dalyvis, net jei jis pasirodo scenoje vos dvi minutes ir stovi kur nors tolumoje. Tokie žmones tave patį verčia stengtis ir siekti geriausio rezultato.
Tą patį sakyčiau ir apie Dalią bei A. Choliną, – jos abi labai reiklios kokybei. Už tai aš pasirenku būtent tokius žmones ir su jais dirbu. Man patinka ne tik jų požiūris į spektaklį, bet ir į visą darbą, kuris yra vertinamas. Būtent su tokiais žmonėmis jautiesi reikalingas ir vertinamas, mylimas, – lygiavertė kūrybinio proceso dalis, šeima, siekianti vieno tikslo. Visuomet labai vertinu, kai kūrėjas žino, ko jis nori ir negaliu pakęsti neapsisprendusių dailininkų, kurie vis nežino ir bando.
– Ar dažnai, dailininkui po premjeros išvykus, aktorius bandos „pasitobulinti“ grimą, šukuoseną?
– Šitie „pageidavimų koncertai“ prasideda jau repeticijų metu (šypsosi). Yra dailininkų, su kuriais nepasiginčysi, kaip J.Arčikauskas, kurį labai vertinu. Jei kam nepatinka jo grimas, jis pasakys paprastai: nenori – nevaidink. Tada visiems viskas aišku, ir aš taip pat visuomet stengsiuosi išlaikyti tą paveikslą, kurį sukūrė dailininkas.
Būna situacijų, kaip sakiau, kada kūrėjas tiksliai nežino, ko nori. Tada dažnai stoju į aktoriaus pusę (galbūt už tai jie mane ir myli), nes juk į sceną reikės eiti jam. Būna patys aktoriai sako: čia visai ne mano personažas. O juk grimas, šukuosena, turi padėti ir smagu, kai taip nutinka, kai po atlikto darbo tau sako: ačiū, žinai, atradau savo vaidmens grūdą. Jei iki premjeros atsiranda būtent toks grimas, – jis niekada nesikeis, žinoma, su laiku atsiranda maži niuansai. Yra ir taip, kad kartais aktorius ateina ir sako: o gali šiandien mažiau mane padažyti? Sakau: ne, negaliu, – mažiau vaidink! (juokiasi). Iš tiesų, po galutinio varianto – premjeros niekas nebekinta, o kaip tik yra saugoma.
– Ko dar teatre nesukūrei, neišbandei?
– Aišku, labiausiai norisi tiesiog daryti tai, ko dar nedarei! Man labai patinka istoriniai darbai, kaip J. Vaitkaus „Marija Siutart“, ar „Markizė de Sad“... Tuomet yra ką veikti: ieškoti, skaityti, gaminti perukus, galvoti, kaip tą padaryti, kad jie laikytųsi, nekristų... Gali save realizuoti. Norisi iššūkių.
