Į du mėnesius truksiančios retrospektyvos ir parodos atidarymą atvykęs autorius su 15min pasidalino savo mintimis apie savo kūrybos procesą, Tailande patiriamus suvaržymus ir ateities projektus.
– Nors jūsų filmuose yra tikrovę primenančių elementų, tuo pat metu juos drąsiai galima apibūdinti kaip savitą kino realybę pristatančius kūrinius. Kaip išlaikote pusiausvyrą tarp daiktinės tikrovės ir jūsų paties kuriamo pasaulio realybės? Ar apskritai tos pusiausvyros ieškote?
– Kinas man visad atrodė ne kaip tikro gyvenimo atspindys, o kaip įrankis sukurti savitą tikrovę. Tiesa ir tiesos supratimas nuolat keičiasi, nes pati tikrovė negali būti užfiksuota – tai, žinoma, galioja ir kinui. Kurdamas filmus daugiau dėmesio skiriu ne pusiausvyros paieškoms tarp vienos ir kitos tikrovės, o vienos tikrovės rekonstravimui ir dekonstravimui, siekiant ją paversti kažkuo kitu. Būtent tai man teikia malonumą režisuojant.
Nesistengiu specialiai atsiriboti nuo realaus pasaulio, tačiau daug dėmesio skiriu atminčiai ir sapnams, visai kitoms, tačiau su kinu susijusioms tikrovės formoms. Net sakyčiau, kad sapnai yra patys geriausi filmai. Filmai, kuriuos kuriame mes patys. Dažnai į juos nekreipiame dėmesio ar pamirštame, tačiau iš tiesų į juos pasineriame kur kas giliau nei į bet kokį kitą siužetą. Aš pats savo sapnus užsirašinėju, kai kuriuos jų cituoju ir savo darbuose.
– Nors jūsų filmai dažnai apibūdinami kaip meditatyvūs ir sapniški, juose neretai vis vien egzistuoja plonytė riba tarp persipinančių sapnų, atsiminimų ir filmo tikrovės. Ar jums svarbu, kad žiūrovas tai atskirtų? Arba suprastų, kur fikcija, o kur – dokumentika?
– Žiūrovams neturiu jokių lūkesčių. Noriu, kad jie turėtų laisvę patys interpretuoti mano darbus, atsiremdami į savo pačių prisiminimus. Kai žiūrovai atsipalaiduoja, kai nebesitiki naratyvo ir prasmės, gali tiesiog džiaugtis kūriniu. Manau, kad tiek savo filmais, tiek instaliacijomis būtent to ir siekiu – ne intelektualinio, bet emocinio atsako.
Galų gale, į tą patį kūrinį bėgant laikui mes patys pradedame žiūrėti kitaip. Galbūt rytoj jis atrodys kitoks, nei atrodo šiandien, o ryte skirsis nuo to, kaip jį matei vakare. Aš kaip autorius, žinoma, turiu savą reikšmių ir nuorodų sistemą, kuri dažnai yra susijusi su mano šaknimis, tačiau nenoriu tos sistemos piršti žiūrovams. Juolab, kad kino kalba yra universali, ji peržengia kultūrinius barjerus.
Meditatyvumas daug kam siejasi ir su lėtu mano filmų ritmu, tačiau fizinis ritmas ne visada atliepia emocinį. Kai kurios lėtos scenos man yra užliejamos tokios emocijų bangos, perpildytos tiek nuorodų į mano paties prisiminimus, jog, priešingai, atrodo pribloškiamai greitos.
– Jūsų fimuose pasirodo vis tie patys personažai, tampantys neatskirama jūsų kuriamo kino pasaulio dalimi. Kodėl sugrįžtate prie tų pačių herojų?
– Esu ganėtinai drovus režisierius, savo kūrybinį kelią pradėjęs nuo eksperimentinio kino, todėl buvau pratęs dirbti vienas. Kai ėmiesi kurti filmą, kuriame atsiranda daugiau naratyvo, prireikia ir didesnės kūrybinės grupės, tačiau kol žmogaus nepažįstu, visad jaučiuosi kiek nejaukiai.
Po truputėlį mano kuriamas kino pasaulis plėtėsi su kiekvienu į filmavimą įtrauktu žmogumi. Tapome beveik šeima – kartu dirbame, aktoriai leidžia į filmus įtraukti ir jų pačių gyvenimo įvykius. Sakyčiau, jog jie jau nebėra aktoriai, jie draugai, įsitraukiantys į kūrybinį procesą. Dalinamės savo pasakojimais, kartu senstame, kalbamės apie savo meiles ir sapnus, o šie pokalbiai neretai vienokia ar kitokia forma persikelia į filmus.
– Daug kalbama apie jūsų kūrybinio braižo sąsajas su politiniais ir kūrybiniais suvaržymais Tailande. Ar manote, jog jei nebūtų cenzūros, jūsų stilius būtų kitoks?
– Tikriausiai taip. Žinoma, galima kalbėti apie autorinius sumanymus ir pasirinkimus, tačiau manau, jog pats supratimas apie cenzūros mechanizmo egzistavimą yra giliai persismelkęs į mano kūrybą ir formuoja mano paties žvilgsnį į pasaulį. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, taip paprasčiausiai yra.
– Atsiranda sakančių, kad cenzūra dažnai pažadina kūrybiškumą. Ką manote apie tokius pareiškimus?
Tame yra tiesos. Galiu tai sakyti, nes esu iš visuomenės, kuri yra sukaustyta cenzūros, tačiau tuo pat metu bandau įsivaizduoti kūrybiškumą, atsietą nuo suvaržymų. Ir tai tikrai yra įmanoma.
Aš pats neteigiu, jog mano kūryba yra nukreipta prieš diktatūrą, nes mano filmai, kaip ir kalbėjome anksčiau, yra atviri interpretacijai, o aš nelaikau savęs aktyvistu. Tačiau tuo pat metu tikrai galėčiau savo filmus, ar bent dalį jų, pavadinti diktatūros produktais, leidžiančiais reflektuoti režimo keliamą skausmą.
– Kaip jūsų filmai vertinami Tailande?
– Po pelnytų tarptautinių apdovanojimų sulaukiu daugiau susidomėjimo, ypač iš jaunosios kartos. Mano filmai rodomi kino teatruose, tačiau ne visi. Žiūrovai juos parsisiunčia internetu.
Dėl savo kūrybos iš Tailando valdžios kol kas nejaučiu tiesioginio pavojaus, tačiau neslėpsiu, baimės yra. Žinau, kad yra riba, kurios negaliu peržengti, žodžiai, kurių negaliu išsakyti. Pastebiu kvietimus teikti paraiškas finansavimui Tailande, ir pagalvoju, jog norėčiau aplikuoti, tačiau pastaruosius kelerius metus, po karinio perversmo, to nedarau. Jokia forma nepalaikau ryšių su valdžia.
– Esate sakęs, jog „Didybės kapinės“ buvo paskutinis jūsų filmas, kurtas Tailande. Ar vis dar laikotės šios pozicijos?
– Tikriausiai man nereikėjo to sakyti (juokiasi). Tailande iš tiesų galima padaryti labai daug, tačiau žvelgiant į tai, kas šalyje vyksta šiandien, suprantu, jog kurti dar vieną ilgametražį filmą tokiomis sąlygomis būtų beprotiškai sunku, ypač turint omenyje, jog filmavimo procesas bet kuriuo metu gali būti sustabdytas. Todėl bent kelerius metus nematau savęs kuriančio ilgo metro filmų Tailande. Kaip bus toliau, nežinau.
– Ar tai viena priežasčių, kodėl vis dažniau gręžiatės į vizualiuosius menus? Čia, tikriausiai, jaučiate daugiau laisvės.
– Taip, tai susiję. Bet yra ir kita priežastis – kinas man pradėjo kelti nuobodulį. Pats filmus žiūriu tikrai retai. Pavyzdžiui, ką tik sugrįžau iš Roterdamo kino festivalio, kur peržiūrėjau tik du filmus.
– Kodėl?
– Aš tiesiog užmiegu. Nejaučiu motyvacijos žiūrėti filmų. Tas pats nutiko ir su muzika, iš esmės nustojau jos klausytis prieš 10–15 metų. Tuomet atėjo kino eilė. Didžioji dalis filmų man pradėjo atrodyti nuobodūs, per daug konvencionalūs. Ir kino žiūrėjimas nustojo man teikti džiaugsmą.
Aišku, yra filmų, kurie man patinka, žiūriu juos, nes pažįstu režisierius, ar dėl to, kad jaučiu asmeninį ryšį su jų kūryba. Peržiūriu ir „Oskarams“ nominuotus filmus, nes esu akademijos narys. Bet man kur kas įdomesnė literatūra ar vizualieji menai. Ar tiesiog gyvenimo stebėjimas. Iš tiesų, labai didelė dalis kūrinių man atrodo tik trukdžiai, blaškantys mūsų dėmesį, kurį turėtume skirti dabarčiai.
– O vizualiojo meno kūriniai netampa trukdžiais?
– Būna visaip. Iš tiesų, aš noriu toliau kurti, nes myliu kiną, tačiau kinas savo tradicine forma reikalauja daug pinigų ir pasiruošimo, viskas tampa labai sudėtinga. Kurdamas videodarbus turiu daugiau laisvės, o drauge galiu kurti kur kas asmeniškiau. Man tai primena pačią mano karjeros pradžią, kai kūriau eksperimentinius filmus.
Kita vertus, turiu pasakyti, kad vizualiųjų menų scena aš per daug nesidomiu, kad ir kaip blogai tai skambėtų. Truputį gėda kalbėtis su kuratoriais, kai nežinau svarbių menininkų pavardžių, bet tikrai nesiorientuoju šiame lauke. Man tai nėra labai įdomu, daugiau dėmesio skiriu savo paties ieškojimams.
– Ar kilus pačiai pirmai minčiai, kuri vėliau plėtojasi į vienokį ar kitokį kūrinį, iškart žinote, kokią formą pasirinksite?
– Taip, kažkodėl visad žinau, ar tai bus filmas, ar videoinstaliacija, ar kitoks kūrinys.
Tačiau dažnai besigilinant į vieną sritį, gimsta ne vienas projektas. Pavyzdžiui, šiuo metu mane ypač domina haliucinacijos ir Lotynų Amerikos kultūra. Naujasis mano projektas sieja šias dvi temas. Jau sukūriau videoinstaliaciją ir fotografijų seriją, kurią praėjusiais metais rodžiau Kinijoje ir Japonijoje. Šiuo metu dirbu prie ilgametražio filmo, kurį filmuosiu Kolumbijoje.
– Nebaisu atsiplėšti nuo Tailando, iš kurio sėmėtes tiek daug įkvėpimo, ir pradėti kurti kitur?
– Jaučiuosi kupinas jėgų ir noriu priimti šį iššūkį. Supratau, kad toliau kurti taip pat kaip kūriau, naudoti tą pačią kino kalbą, būtų pernelyg patogu. Taip pat manau, jog distancija man gali padėti kitaip pažvelgti ir į tą patį Tailandą. Taip jau nutiko, kai mokiausi Čikagoje, būdamas 24–27 metų. Šis laikas pakeitė mano požiūrį, suteikė galimybę į Tailandą pažvelgti per kitą objektyvą.
Sunku pasakyti, kiek naujasis filmas skirsis nuo anksčiau buvusių. Man pačiam jis atrodo kitoks, bet kai daviau scenarijų perskaityti keliems žmonėms, jie sakė: „O, bet čia tikrai tu!“ Žinoma, skirsis kalba, skirsis spalvos, tačiau daugiau kol kas sunku pasakyti.
– Kada planuojate baigti filmą?
– 2020-aisiais. Laukia dar ilgas kelias.
Paroda ir filmų retrospektyva „Švytintys šešėliai“ Šiuolaikinio meno centre ir „Skalvijos“ kino teatre vyks iki balandžio 1 d.
