Juolab kad šis pristatymas buvo mistiškais septynetukais susiejęs miesto ir menininko metus – V.Trušys kaip tik buvo atšventęs savo 77-ąjį gimtadienį.
Pats menininkas tos sąsajos nesureikšmino – pavadino tik atsitiktinumu. Neatsitiktina buvo paroda ir knygos pristatymas būtent Šiaulių universitete – buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute, kur profesorius V.Trušys du dešimtmečius vadovavo Piešimo katedrai, paskui – Dailės didaktikos katedrai, kur išugdė daugybę menininkų ir dailės pedagogų tiek universitetui, tiek šalies mokykloms.
Vienas iš pirmųjų dailės pedagogų
V.Trušys savo pastelių ir tapybos parodą pristatė trumpai: „Galiu pasakyti tik, kad ją visą atvežiau savo automobiliu – tiek, kiek tilpo į bagažinę. Parinkau tokio formato paveikslus, kurie ne tokie dideli. Didelių yra daug, bet kur juos sutalpinsi. Todėl parodoje yra eksponuojami 26 paveikslai – pastelė ir tapyba. Komentuoti jų neverta – patys pasižiūrėkite.“
Tačiau menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus tiek parodą, tiek visą V.Trušio kūrybą apžvelgė išsamiai: „Vitolis Trušys su savo kūryba sugrįžo į Šiaulius, į Šiaulių pedagoginį institutą-universitetą, į tą vietą, kurioje jis žengė pirmuosius savo gyvenimiškuosius ir kūrybinius žingsnius.
Tai buvo prieš kelias dešimtis metų, kada buvo bandoma padėti Lietuvos visuomenei pradėti reikšti save plačiau kultūros, meno srityje, kažką daryti tam, kad kolūkinis kaimas, mūsų miesteliai, visos Lietuvos mokyklos kokiu nors būdu priartėtų prie dailės, prie meno.
Ir vienas iš pirmųjų žingsnių buvo padarytas šiame institute, šiose sienose, kurios dar buvo kuklesnės, – čia pradėti ruošti piešimo mokytojai Lietuvos mokykloms.
Šiuos žingsnius pirmieji pradėjo daryti į Šiaulių pedagoginį institutą iš Vilniaus atvykusi grupelė Dailės instituto absolventų – V.Trušys, Aloyzas Toleikis, Jaronimas Kmieliauskas, o vėliau prie jų gana sparčiai prisijungė gausi kita jaunesnioji karta.
Ir reikia pripažinti, kad tie žingsniai buvo nelengvi. Net šiame institute reikėjo įrodinėti ir patyrusiems pedagogams, kas yra menas, kas yra piešimas ir kam jis reikalingas. Ne taip paprasta buvo: vyko kasdienės diskusijos, kasdieniai ginčai – ir gana aštrūs.
O dar turint omenyje, kad apskritai to meto visuomenė nuo daugelio dalykų buvo nutolusi. Dar pamename, kaip neakivaizdininkai mokytojai, čia atvažiavę kelti savo kvalifikacijos, nustebdavo išgirdę M.K.Čiurlionio pavardę – o kas tai? Gyvenime nebuvo girdėję apie M.K.Čiurlionį – tokia buvo situacija.
Todėl apie tuos pirmuosius žingsnius galima kalbėti labai daug – tai atskira tema.“
Sugrįžimas prie ištakų
Ypač daug ką pasakyti profesorius V.Rimkus turėjo apie V.Trušio kūrybą: „Grįžkime prie Vitolio. Koks gali būti dailės pedagogas, jei jis lygiagrečiai nėra ir dailininkas? V.Trušys buvo baigęs monumentaliąją tapybą, kuri skirta stambaus masto interjerams, eksterjerams. Tai sunki technika: freskos, mozaikos ir t. t.
O juk yra nelengva surasti gražų peizažą lygumose: pieva, pelkė, arimas ir, atrodo, nieko daugiau. Bet Vitolis Trušys kaip tik ir sugeba perteikti tokių peizažų pačią dvasią.
Ir V.Trušys aktyviai kūrė. Dar ir dabar Šiauliuose pilna jo kūrybinio palikimo: Vytauto gatvėje yra biblioteka su akmenine mozaika, teatro koridoriuose – mūzos (akmeninė mozaika), kitur – didžiulė freska apie Šiaulių jaunimą ir gyventojus.
Mėsos kombinate išlikusi nors ir užslėpta didžiulė freska „Stumbrų medžioklė“, kuri perėjo per beveik visus Lietuvos meno albumus. Ir daugybė jo kūrinių apylinkėse: Meškuičiuose, Gruzdžiuose ir t. t. Ir galų gale – Vilniaus universitete Lietuvos akmeninių pagoniškųjų dievų galerija.
O kur akmeniniai S.Šalkauskio, M.Biržiškos ir kitų žymių žmonių portretai, puošiantys mokyklas ir primenantys jaunajai kartai Lietuvos istoriją.
Kita vertus, V.Trušys savo kūryboje nuėjo labai įvairių kūrybinių išieškojimų, išbandymų kelius.
Vienu metu jis buvo užsibrėžęs savo gyvenimą skirti visiškai naujų kūrybinių kelių paieškoms, kurie anais laikais buvo kaip ir draudžiami, neleidžiami.
Buvo konfliktinių situacijų – kelios jo parodos buvo uždarytos, kaip neatitinkančios socialistinio realizmo stiliaus reikalavimų, nes jis buvo susižavėjęs Kazimiro Malevičiaus visokiais formaliais darbais ir, reikia pripažinti, šioje srityje buvo pasiekęs nemažai.
Bet pamažu (o tai įdomus dalykas) įvyko kažkoks Vitolio sugrįžimas į savo jaunystę, į savo Žiemgalą, į tą Šiaurės Lietuvos kraštą, kurį ir nutarė mums parodyti. Čia matau visą eilę jo naujausių darbų – nematytų. Vadinasi, jis kas vakarą kažką vis daro, o gal ir kas rytą.
Gali pasirodyti, kad šioje parodoje eksponuojami darbai yra tradiciniai. Tačiau man atrodo, kad ne tiek tradiciniai, kiek sugrįžimas prie savo ištakų, prie savo lygumų krašto ir prie krašto žmonių, kurių čia yra visa galerija. Kaip ir yra galerija gamtos vaizdų.
O juk yra nelengva surasti gražų peizažą lygumose: pieva, pelkė, arimas ir, atrodo, nieko daugiau. Bet V.Trušys kaip tik ir sugeba perteikti tokių peizažų pačią dvasią. Todėl manau, kad tuos darbus apžiūrėję žmonės juose suras daug sau artimo, pažįstamo, o jei nepažįstamo – tai noro susipažinti, koks tas kraštas, koks dailininkas tai sukūrė.“
Ryšys tarp vaizduojamojo meno ir poezijos
„Ir tai dar ne visa V.Trušio kūryba, – sakė profesorius V.Rimkus. – Pasirodo, kad dažname dailininke slypi ir poetinis pradas. Juk ne vienas šiauliečių dailininkas rašo ir prozą, ir kuria eiles – A.Toleikis ir kiti. O amžinatilsį Eduardas Juchnevičius ištisus tomus parašė. Rašo ir Vitolis. Tai yra labai įdomus dalykas – tas ryšys tarp poezijos ir vaizduojamojo meno savo vieningu pasaulio dvasios pamatymu, artima vaizdine išraiška.“
Kad profesorius buvo teisus kalbėdamas apie savitą V.Trušio žodinę kūrybą, paliudijo gausus būrys į universiteto bibliotekos konferencijų salę dalyvauti naujausios šio menininko knygos „Užgeso mano Gabija“ susirinkusių ne tik šiauliečių, bet ir Šiaulių krašto žmonių.
Pirmąją savo poezijos knygą „Už horizonto“ V.Trušys išleido 2006 metais, prisiminimų knygą „Laikas virto akmeniu. Gyvenimo ir kūrybos proskynos“ iš serijos „Šiaulių miesto garbės piliečiai“ – 2010-aisiais.
Trečioji V. Trušio knyga skirta šiek tiek daugiau nei prieš metus mirusios jo žmonos Galinos atminimui ir iliustruota įvairaus laikotarpio jo piešiniais.
Knyga, skirta žmonos atminimui
Knygos pristatyme kalbėjęs Šiaulių universiteto leidyklos vadovas S.Tumėnas apie V.Trušio knygas pasakė: „Visa tai, ko jis nesutalpino tapybos darbuose, mozaikose, išsiliejo knygose – atsirado žodinė tapyba, tarsi tąsa jo tapybos darbų.“
Knygos „Užgeso mano Gabija“ viršelyje – V.Trušio prieš dešimtmečius Vilniaus universitetui sukurtos senovės lietuvių deivės Gabijos atvaizdas. Atvaizdas šeimos židinio ir ugnies globėjos, kokia V.Trušio šeimoje ir buvo jo žmona Galina – mūza ir žmogus, kuris menininkui primindavo, kad laikas pailsėti, pavalgyti, kuris pirmasis pamato sukurtus darbus ir pirmasis juos įvertina.
Tad ir knyga daugelio kalbėjusių jos pristatyme yra liūdna ir kartu labai atvira.
„Užgeso mano Gabija“ yra trijų dalių.
Pirmoji dalis „Ateiname kartu išeiname po vieną“– tai poetinė autobiografija, refleksijos apie gyvenimo su Galina patirtį.
Antroji – „Atminties keliais“ – yra skirta atsiminimams apie įvairių laikotarpių V.Trušio gyvenimą Pasvalio krašte. Dalis iš šių prisiminimų skirta šiaulietiškajai temai. Tai pasakojimas apie Albertą – Šiaulių dailės gyvenimo metraštininką, topografą ir, kaip paaiškėjo po jo mirties, dailininką, Vaciuką – Šiaulių grafiką. Šioje dalyje galima surasti visą periodą Šiaulių dailės.
Trečioji dalis pati skaudžiausia – „Išėjau negrįžti“. Tai V.Trušio žmonos Galinos paskutiniųjų gyvenimo dienų dienoraštis.
