Kas Lietuvos ir pasaulio laukia po šimto metų? Į šį klausimą atsako A. Ragauskas ir dar 49 kiti šiandien Lietuvą kuriantys žmonės – jų ateities scenarijai pristatomi naujoje Eglės Markevičiūtės ir Benedikto Gylio paramos fondo sudarytoje knygoje „Lietuva 2120“ (leidykla LAPAS).
Profesorius Arminas Ragauskas knygoje pasakoja, kodėl šiandienos pasaulyje tiek daug neapibrėžtumo ir kodėl ateityje negyvensime postideologiniame pasaulyje. Kviečiame skaityti interviu ištrauką.
– Papasakokite su Lietuvos valstybingumu susijusią asmeninę istoriją.
– Mano visos giminės istorija yra periodiškas visko, kas užgyventa, praradimas. Senelis dalyvavo judėjimuose prieš carą Krokuvos universitete ir buvo ištremtas į Krymą, Feodosiją. Ten jis suklestėjo, augino vynuoges, gyveno tarp totorių, pasistatė milžinišką namą, kuriame dabar veikia mokykla. Ir atėjo 1917-ieji, o su jais – raudonieji. Seneliui nusibodo naktį balti, dieną raudoni, tad jis pasiėmė savo penkis vaikus, susikrovė į vežimą mantą, pasikinkė arkliuką ir iš Feodosijos atvažiavo į Kauną.
Mano tėvukas sakė: „Arminai, tik neturėk Lietuvoje jokio nekilnojamo turto.“ Aišku, aš jo turiu, nes žmogus į savo valstybę žiūri optimistiškai. Nepaisant to, visi praradimai užgrūdina. Mes turime ateitį, neabejotinai. Situacija pasaulyje labai keista, bet mes turime ateitį.
– Ką Jums Lietuva reiškia šiandien?
– Jeigu nuvažiuosite į Izraelį, kad ir su kuo pasikalbėsite, su profesoriumi, taksistu ar šlavėja, jums visi pasakys tą patį – mes, žydų tauta, tūkstančius metų klajojome po visą planetą, kol galutinai įsitikinome, kad mes niekam nereikalingi, bet dabar turime šitą žemės lopinėlį. Ir tikrai, fantastiška privilegija šioje Žemėje turėti savo žemės lopinėlį, o aplink – žmones, kalbančius suprantama kalba. Tai – milžiniškas turtas, privilegija, ir aš tai vertinu.
Reikia prisiminti, kas yra nacionalinė valstybė. Kam priklauso ši idėja? Renesansas, Florencija, Niccolo Machiavelli.
– Lietuvos paveikslas po šimto metų.
– Visų pirma, jame nebūtų Donaldo Trumpo ir „Brexit“ (juokiasi). O kas būtų? Aš esu iš ratelio žmonių, kažkodėl tikinčių, kad sveikas protas nugalės. Taigi sveikas protas ten bus.
– Valstybių sienos – ar jos dar turės prasmę?
– O ne, ne, ne. Reikia prisiminti, kas yra nacionalinė valstybė. Kam priklauso ši idėja? Renesansas, Florencija, Niccolo Machiavelli. Tai – gana jauna idėja, ir reikia prisiminti filosofą Karlą Popperį, parašiusį monografiją apie atvirą pasaulį, Open Society. Manau, jog pasaulio atvirumo idėja plinta, naujos sienos neišspręs problemų, o tas globalus Babilonas be sienų – tvari idėja. Kosmose sienų nėra.
– Ar tikite postideologiniu pasauliu?
– Žmogus yra gamtos dalis, su savo ribotumu. Žmogus yra labiau emocinė nei intelektinė būtybė, todėl ideologijų neįmanoma išvengti. Postideologinio pasaulio nebus. Ir dabar veikia keisčiausi klubai, kuriuose susiburia subkultūros, žmonės ieško įvairovės. Mes psichologiškai nepasiruošę postideologiniam pasauliui. Vargu ar daugumai žmonijos yra priimtinas pasaulis, kuriame tiesos nėra, o egzistuoja tik subjektyvios interpretacijos.
– Kaip pasaulis veiks po šimto metų?
– Pirmiausia reikia reflektuoti šiandienos realybę. Ją puikiausiai apibūdina abreviatūra VUCA, kurią nukalė JAV kariuomenė. Ką ji reiškia? Auga aplinkos neapibrėžtumas ir daugiaprasmiškumas. Jokia prognozė, planavimas, XX amžiaus vadyba nebeveikia. Didžiosios korporacijos rašo penkis scenarijus ateinantiems dvejiems metams – po dvejų metų niekas nepasiteisina. Prieš šimtmetį penkerių metų planas dar veikdavo. Tokioje virsmo stadijoje atsidūrėme pirmiausia dėl žmonių skaičiaus – planetoje niekada nebuvo tiek daug žmonių, ir jų tik daugės. Einame į chaosą, o kai eini į chaosą, negali planuoti, turi nepaprastai greitai prisitaikyti prie aplinkos, kurios negali pažinti. Nėra jokių idėjų, kaip iš chaoso grįžti į determinizmą, todėl sunku pasakyti, kas bus po šimto metų, bet bus kitaip, radikaliai kitaip.
– Gal žmonija prisitaikys?
– Kito būdo nėra. Mane kviečia į visokias konferencijas, kuriose kalbu visada tą patį – pirma, turime būti kiečiau organizuoti, antra, turime greičiau judėti. Kai esi chaose, kito kelio nėra. Turi staigiai reaguoti, ir reaguoti įjungęs sveiką protą, o ne emocijas. Dabar nepakanka siekti prisitaikyti prie kintančios aplinkos, kad išliktum. Reikia spėti prisitaikyti. Vėluojantys žlunga.
Vienija tai, ką mes vadiname sociumu – bendra veikla dėl išlikimo, bendri darbai, noras, kad fasadai būtų nudažyti, o keliai – asfaltuoti.
– Prisitaikyti, keistis, tobulėti gali tik save pažinęs. Užsiminėte, kad turime išskirtinį charakterį. Kokios vertybės sieja lietuvius?
– Vienija tai, ką mes vadiname sociumu – bendra veikla dėl išlikimo, bendri darbai, noras, kad fasadai būtų nudažyti, o keliai – asfaltuoti. Mus vienija estetinis intelektas, didelis noras susitvarkyti. Turime fantastišką meninę tradiciją – teatras blizga Europoje, muzika, tapyba, architektūra, skulptūra yra pasaulinio lygio. Mes turime gilų estetinį imperatyvą, jį suprasti padeda simboliai.
Daugybė dalykų mus vienija ir skiria. Visų pirma, individualizmas, nes istoriškai esame vienkiemių tauta. Mes įpratę vieni ginti savo teritoriją, nesame migravę per didžiausias geografines teritorijas kaip gauja – mes sėslūs. Dabartinės migracijos priežastis ta, kad buvome per ilgai uždaryti. Mes išalkę kelionių, veržiamės už kampo pamatyti kažką netikėto, kaip vaikystėje. Mačiau tai, kai lenkai 1981 m. bėgo iš Lenkijos. Viešpatie, Londone Solidarumo laikais susitelkė daugybė lenkų, pabėgusių įvedus karinę padėtį, po to jie grįžo į Tėvynę. Dabar ir lietuviai pradės grįžti, dėl įvairiausių priežasčių.
– Kaip po šimto metų atrodys pasaulis?
– Pacituosiu vieną Vilniaus profesorių, su kuriuo kartais viešumoje susitinkame. Paklaustas, ar tiki į Dievą, jis atsako: „Taip“, ir paaiškinsiu, kodėl, nes truputį suprantu, kas yra ląstelė. Ląstelė yra toks kosmosas, kurio jokia evoliucija negali sukurti. Genomas yra senesnis už mūsų planetą. Kaip gali netikėti Dievu ar kažkuo daug galingesniu ir sudėtingesniu už žmogų, kai žinai tuos dalykus? Tai apie ką mes čia šnekame?
– Kokią žinutę norėtumėte palikti ateities kartoms?
– Nė karto apie tai nepagalvojau. Čia nebus mano originalus sumąstymas, bet manau, kad tą žinutę mes gauname iš kartos į kartą, ir ji visada vienoda. Bazinės vertybės, kurias nešamės su savimi, niekada nekinta. Jos nepriklauso nei nuo gyvenamosios vietos, nei nuo biologijos, nei nuo rasės.
Ta žinutė visada ta pati – gyvenkite, patirkite tą dovaną, kurią suteikia gyvenimas, ir patirkite tą stebuklą. Stebuklą, nes, jei logiškai pagalvoji, keliaujant atgal – tėvai davė genus jums, jiems genus perdavė jų tėvai, ir einant atgal, atgal, atgal, žiūrėk, aplink jau vaikšto dinozaurai, žiūrėk, jau tu po vandeniu, o genetinė estafetė vis perduodama. Kokia tikimybė tau gauti genus iš praeities ir gimti, atsirasti toje planetoje, įvertinant, kokių kataklizmų yra buvę? Tikimybė artima nuliui. Tavo atsiradimas yra absoliutus stebuklas, tu esi vaikščiojantis nenutrūkusios istorinės estafetės stebuklas. Tai pasivaikščiok, padalyvauk tame nebaigtame romane. Tavo romanas bus kitoks nei ankstesnės kartos, bet jis irgi nepasibaigs. Tai – gyvenimas.
