1920 m. spalio 9 d. į Vilnių įžengė lenkų kariai, vadovaujami generolo Liucijano Želigovskio. Neseniai susikūrusi nepriklausoma Lietuvos Respublika neturėjo nei karinių, nei politinių, nei diplomatinių pajėgumų apginti savo sostinę. Šitaip Vilnius ir jo kraštas tapo viena iš Lenkijos vaivadijų sostine.
Pasak istorikės Vitalijos Stravinskienės, iki šiol tebegyvuoja klaidingas įsitikinimas, jog anuomet Vilnius buvo itin lenkiškas miestas. Nors didžiąją gyventojų dalį išties sudarė lenkai, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo vilniečiais save galėjo įvardyti beveik dvi dešimtys skirtingų etninių grupių atstovų.
„Iš maždaug 200 tūkst. Vilniaus gyventojų didžiąją dalį sudarė lenkai – apie 120 tūkst., po jų sekė žydai, kurių buvo maždaug 60 tūkst., rusų – stačiatikių ir sentikių – buvo priskaičiuojama apie 12-13 tūkst, o lietuvių – 5-6 tūkst. Visos kitos etninės grupės buvo gerokai mažesnės, kai kuriuos jų turėjo vos po kelis šimtus narių“, – teigė V.Stravinskienė.
Neseniai Lietuvos istorijos institutas išleido tritomį „Vilniaus istorija“, kuriame žinomi istorikai atskleidžia miesto gyvenimą įvairiais pjūviais nuo XIII a. iki pat 1990-ųjų. Trečiajame leidinio tome istorikė V.Stravinskienė, bene pirmą kartą Lietuvos istoriografijoje, drauge su kolegomis pateikia itin išsamų pasakojimą apie tarpukario Vilnių.
Jų dėmesio centre – ne vien dominuojantis „lenkiškasis“ Vilnius, tačiau žymiai įvairesnis ir platesnis to meto miesto gyvenimas: ekonominė ir socialinė padėtis, skirtingų etninių grupių santykiai, erdvinė ir urbanistinė plėtra, miesto kasdienybė, švietimas ir kultūra.
Šiame pokalbyje su istorike aptariame ryškiausius ir iki šiol tebegyvuojančius mitus apie „lenkišką“ Vilnių, kaip Lietuvos valdžia reagavo į sostinės praradimą bei kokios strategijos laikėsi siekdama visuomenėje išlaikyti Vilniaus klausimo aktualumą, kaip „lenkmečiu“ mieste sugyveno skirtingos etninės grupės ir kas nulėmė iki tol neregėtą antisemitizmą, kodėl 1939 m. lietuviams įžengus į Vilnių euforiją pakeitė nežinia ir kiek ši „lenkmečio“ trauma tebegyva šiandien?
– Kokie ryškiausi pasakojimai bei mitai, kurių atgarsių ir šiandien galima išgirsti iš statistinio lietuvio ar vilniečio lūpų, jūsų manymu, yra susiję su „lenkiškuoju“ Vilniumi?
– Vilniaus raida tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos visuomenei iki šiol yra mažai žinoma, tačiau apaugusi iš tarpukario paveldėtais įvairiais stereotipais ir įsivaizdavimais. Ilgą laiką mūsų istoriografijoje šis miesto gyvavimo periodas buvo „atiduotas“ Lenkijos tyrėjams.
Tuo tarpu Lietuvoje šį laikotarpį vertinome kaip mums svetimą, mat Vilnius buvo Lenkijos respublikos jurisdikcijoje. Tik po Nepriklausomybės atkūrimo iš esmės keičiantis istorijos mokslui pamažu suvokta, kad tarpukario Vilnius taip pat yra mūsų istorijos dalis ir imta vis drąsiau atsigręžti į šį laikinai prarastos sostinės laikotarpį.
Iš tarpukario ateina įsivaizdavimas, kad to meto Vilnius buvo labai apleistas ir apšiuręs. Iš dalies, tiesa, taip ir buvo – šitokią situaciją nulėmė Pirmasis pasaulinis karas, miestui bei jo gyventojams palikęs itin skaudžias pasekmes. Užtenka paminėti faktą, kad per šešerius metus nuo 1914 iki 1920 m. Vilniuje valdžia net septynis kartus ėjo iš vienų rankų į kitas. Visa tai su karo patirtimis, žmonių praradimais, ekonomikos nuosmukiu uždėjo labai ryškią žymę keliolikai metų į priekį ir iš esmės miestą atvedė į stagnacijos periodą.
Kita vertus, prie to prisidėjo ir Lenkijos politinė, ekonominė aplinka, valdžios požiūris bei veikimo būdai. Akivaizdu tai, kad Vilnius niekada nebuvo Lenkijos prioritetų sąraše. O kadangi toje naujai susikūrusioje valstybėje taip pat netrūko įvairių problemų, pirmiausia buvo galvojama apie centrinės bei vakarinės Lenkijos miestus ir regionus – visos lėšos, investicijos bei ekonominė pagalba buvo nukreipiama būtent ten. Tuo tarpu Vilniaus kraštas liko savotiškoje atskirtyje. Ir nors investicijos Lenkijos planuose čia taip pat buvo, tačiau realiai Vilniaus jos nepasiekdavo.
Vilniaus kraštas liko savotiškoje atskirtyje. Ir nors investicijos Lenkijos planuose čia taip pat buvo, tačiau realiai Vilniaus jos nepasiekdavo.
Dar vienas itin svarbus ir iki šiol gyvuojantis požiūris – tai kiekvienos Vilniaus bendruomenės siekis ieškoti ir tyrinėti savųjų istoriją: lietuviai žiūri, kaip tuo metu gyveno lietuviai, lenkai – lenkų reikalų, žydai ieško žydų pėdsakų, rusai – rusų ir t.t. Išties klaidinga teigti, kad tuo metu Vilnius buvo lenkiškas miestas. Pažvelgus įdėmiau tampa akivaizdu, kad etninių bendruomenių įvairovė buvo gerokai margesnė nei įprasta manyti.
Didžiausia Vilniaus problema yra ta, kad po Antrojo pasaulinio karo nutrūko natūralus atminties perdavimas iš vienos kartos kitai. Juk didžioji dalis žydų buvo nužudyta Holokausto metu, nemažai lenkų žuvo, ištremta ar išvyko suiručių metais, o po karo beveik 100 tūkst. jų perkelta į Lenkiją.
Manoma, kad iš senųjų gyventojų, kurių prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo apie 230 tūkst., prieš Antrąjį pasaulinį karą – apie 200 tūkst., po karo bei lenkų perkėlimo akcijos 1944–1947 m. liko apytiksliai vos 20 tūkst. Tad pokarinis Vilnius, galima sakyti, yra visiškai naujas, kitoks miestas nei buvo daugybę metų iki tol.
– Kokios strategijos į Vilniaus praradimą buvo laikomasi nepriklausomoje Lietuvoje? Ar besikeičiančios valdžios kaip nors keitė savo požiūrį šiuo klausimu, ar visuomet tai išliko panašaus masto neišspręsta ir ypač jautria problema?
– Visą tarpukarį tai buvo nepamirštas ir itin skaudus klausimas. Lietuvos Respublika niekuomet nesusitaikė su Vilniaus praradimu. Žinoma, reikia suprasti, kad tik susikūrusios Lietuvos galimybės išlaikyti Vilnių savo rankose toli gražu neprilygo Lenkijos politiniams, diplomatiniams, ekonominiams bei kariniams pajėgumams. Tad lietuviams Vilniaus netektis buvo juodas antspaudas visoje tarpukario istorijoje.
Kita vertus, būtent šis klausimas labai stipriai mobilizavo Lietuvos visuomenę, kuri gan nuosekliai ir aktyviai įsitraukė į to meto pilietinę akciją „Mes be Vilniaus nenurimsime“. Neatsitiktinai juk Kaunas buvo vadinamas „laikinąją sostine“, puikiai suvokiant, kad tikroji Lietuvos sostinė yra lenkų užimtas Vilnius.
Taip pat labai tikslingai į Lietuvos konstitucijas ir 1922, ir 1928, ir 1938 metais buvo įrašyta, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius. Visa tai nors ir buvo labiau simboliniai veiksmai, tačiau kartu ir labai aiškiai išreiškė lietuvių požiūrį į miestą ir visą kraštą.
1925 metais buvo įkurta „Vilniaus vadavimo sąjunga“, kuri ir koordinavo visą „Mes be Vilniaus nenurimsime“ akciją. Buvo leidžiamas žurnalas „Mūsų Vilnius“, vyko įvairūs Vilniui skirti renginiai, statomi spektakliai apie Vilnių ir t.t. Net egzistavo simbolinis Vilniaus pasas, kurį galėdavo įsigyti visi Lietuvos Respublikos piliečiai. Jo reikšmė taip pat buvo grynai simbolinė, bet tai leido išlaikyti aktyvų domėjimąsi Vilniaus reikalu ir jo niekada nepamiršti.
Žvelgiant iš Lietuvos valdžios perspektyvos, šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsime“ buvo labiau propagandinis lozungas, nes, kaip paaiškėjo 1939 m., jokia strategija ar planas dėl sostinės ateities, t.y. veiksmų planas ką daryti susigrąžinus Vilnių, nebuvo priimtas per visą tarpukarį.
Kita vertus, Lietuvos pastangos aktualinti Vilniaus klausimą nebuvo bevaisės, mat kaip rodo istoriniai šaltiniai, 1939 m. Vilnius galėjo atitekti ne Lietuvai, o sovietinei Baltarusijai. Išties baltarusiai tada labai nustebo, kai Stalinas Vilnių atidavė ne jiems. Tad užsispyrėliška lietuvių kova dėl savo sostinės galiausiai davė lauktą rezultatą.
– Ar tarpukariu buvo realių galimybių iš Lietuvos atvykti į Vilnių?
– Taip, aplinkiniais keliais – per Karaliaučių ir Rygą. Arba per demarkacinę, vėliau administracinę, liniją, tačiau šis kelias buvo nelegalus. Beje, įdomus dalykas – būtent tokiu būdu į Vilniaus kraštą iš Lietuvos keliavo oficiali Lietuvos valstybės parama lietuviškiems židiniams. Kaip carinės Rusijos okupacijos metais buvo knygnešiai, slapta į Lietuvą gabenę lietuvišką spaudą, taip „lenkmečiu“ egzistavo asmenys, kurie į Vilnių gabendavo finansinę ir kitokią paramą. Žinoma, įvairių prekių kontrabanda klestėjo tiek prie ruso, tiek prie lenko.
Kaip carinės Rusijos okupacijos metais buvo knygnešiai, slapta į Lietuvą gabenę lietuvišką spaudą, taip „lenkmečiu“ egzistavo asmenys, kurie į Vilnių gabendavo finansinę ir kitokią paramą.
Be materialinės Lietuvos valdžios paramos lietuvių kultūrinis gyvenimas Vilniuje nebūtų buvęs toks intensyvus, koks jis buvo. Per metus Vilniaus krašto lietuvybės reikalui – švietimui, mokytojų, skaityklų ir bibliotekų ir kt. įstaigų darbuotojų atlyginimams, patalpų nuomai, bendrabučiams, prieglaudoms, valgykloms – Lietuva skirdavo kelis milijonus litų.
Taip pat ir patys lietuviai stipriai prisidėjo prie paramos Vilniaus kraštui – rengė įvairias paramos akcijas. Ypač aktyviai finansinė parama buvo renkama JAV lietuvių emigrantų bendruomenėse. Svarbu pripažinti, kad nors tarp Vilniaus krašto buvo ir pasiturinčių lietuvių, tačiau didžioji dalis jų gyveno gan vargingai, tad parama tarpukariu jiems buvo tiesiog būtina.
– Kaip tuomet Vilniuje sekėsi sugyventi įvairioms etninėms grupėms? Juk kalbant objektyviai, po Pirmojo pasaulinio karo suirutės ir kovų dėl miesto, iš esmės „lenkmetis“ buvo taikos metas.
– Reikėtų pabrėžti, kad kiekviena etninė grupė daugiau ar mažiau veikė savo bendruomenės ribose. Žinoma, buvo privalomi ryšiai su valdžios atstovais, taip pat egzistavo natūraliai susiklostę tarpusavio ryšiai – daugiausia bendravo inteligentija – rašytojai, teatralai, dailininkai, kurie rengė bendrus kūrybos vakarus bei susitikimus. Tačiau dauguma žmonių apsiribojo išimtinai santykiais savo socialiniame burbule.
Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, miestas tiesiog stagnavo, mat trečiajame dešimtmetyje Lenkiją ištiko ekonominė krizė, kurios banga pasiekė ir Vilnių. Čia nebuvo vykdomi jokie didžiuliai statybų projektai, miestas nesiplėtė, socialine prasme dauguma žmonių gyveno skurdžiai. Tik centrinė dalis turėjo vandentiekį ir kanalizaciją.
Tuo tarpu aplink centrą buvo medinis miestas, kur žmonės iš esmės gyveno gan ūkiškai, kaimiškai. Vanduo – iš šulinių, visos atliekos būdavo išvežamos metalinėmis statinėmis – vos ne kaip viduramžių mieste. Pagrindinis susisiekimas – vežimaičiais, o per Nerį – valtimis.
Žinoma, pamažu civilizacija ir patogumai plėtėsi į miesto pakraščius, tačiau tai vyko labai iš lėto. Tik ketvirtajame dešimtmetyje Vilniuje ėmė atsirasti nauji pastatai, aukštosios valdininkijos kolonijų bei vilų tipo namų.
Kita vertus, kasdienis miesto gyvenimas buvo kupinas ir pramogų, ir linksmybių. Dabartinis Gedimino prospektas, anuomet Adomo Mickevičiaus gatvė, buvo prestižinė ir anais laikais – su geriausiais restoranais, prabangiais viešbučiais ir ištaigingomis parduotuvėmis. Tarkime, sovietmečiu „Vaikų pasauliu“ pavadinta parduotuvė (dabar Gedimino pr. 18) tarpukariu buvo garsi brolių Jablonskių parduotuvė, kuri dabar prilygtų aukščiausios klasės prekės ženklams. Čia apsipirkinėjo išimtinai turtingi, aukštosios socialinės klasės atstovai.
Vokiečių gatvėje žydų verslininkai siūlė prabangią juvelyriką ir brangiausius kailinius. Pilies gatvė garsėjo triukšmingomis kavinėmis, kurias buvo pamėgę menininkai, teatralai, rašytojai. Tad dalis miesto savo prabanga ir gyvenimu nieko nenusileido Vakarų Europos miestams.
– Kokia buvo Vilniaus ir viso šio į Lenkijos sudėtį inkorporuoto krašto etninių mažumų padėtis? Kaip sekėsi sugyventi skirtingoms nacionalinėms bendruomenėms? O gal čia Vilniaus, kaip tolerantiško miesto įvaizdis, subliuško?
– Įdomu tai, kad per kartas perduota senųjų Vilniaus lenkų ir senųjų Vilniaus lietuvių atmintis yra gan skirtingos. Lenkams atrodo, kad visi mieste sugyveno gražiai ir taikiai, nebuvo jokio priešiškumo ar netolerancijos apraiškų. Ir išties, itin smurtingi konfliktai buvo retenybė. Tačiau regima tolerancija turėjo savo ribas – į valstybės tarnybą pakliūti kitos etninės grupės asmeniui nei lenkui buvo beveik neįmanoma, tad čia segregacija buvo gan akivaizdi.
Regima tolerancija turėjo savo ribas – į valstybės tarnybą pakliūti kitos etninės grupės asmeniui nei lenkui buvo beveik neįmanoma, tad čia segregacija buvo gan akivaizdi.
Tuo tarpu lietuviai jaučia didžiulę nuoskaudą dėl to, ką to meto Vilniuje bei visame krašte jiems teko patirti. Čia tikrai buvo varžomas jų švietimas, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, keliami neproporcingai aukšti reikalavimai mokytojams, ribojamos galimybės įsidarbinti ir pan. Iš esmės lietuviai Vilniuje ir visame krašte galėjo išsilaikyti dėl nepaprasto užsispyrimo ir gaunamos finansinės pagalbos iš Lietuvos. Šios paramos dėka buvo išlaikomos ir mokyklos, ir bibliotekos, ir kitos lietuviškos įstaigos.
Vis dėlto, kasdieniame lygmenyje konfliktai tarp skirtingų etninių grupių buvo ne tokie jau ir reti. Tarkime, lenkai mokiniai apstumdo lietuvius miesto gatvėse ar Rasų kapinėse prie Jono Basanavičiaus kapo giedančius Tautišką giesmę. Tokių epizodų buvo daugybė. Už aktyvią lietuvišką veiklą – nelojalumą Lenkijai – lietuviai buvo net ir ištremiami iš Vilniaus krašto, o lenkų saugumas juos nuolat prižiūrėjo ir tikrino jų veiklą.
Tačiau ryškiausiai „lenkmečiu“ pasireiškė antisemitizmas, kuris tuomet ypač sustiprėjo. Tarkime, 1919 m. vos įžengusi į Vilnių lenkų kariuomenė, žydus apkaltino pagalba bolševikams ir surengė iki tol neregėto masto pogromą, kurio metu buvo nužudyta keliasdešimt žydų.
Tokia antisemitinė agresija kartojosi gan reguliariai. Štai 1931 m. antisemitizmo banga pasiekė Stepono Batoro universitetą. Tuomet taip pat netrūko lenkų ir žydų studentų konfrontacijos ir neišvengta aukų. Maža to, ėmė galioti vadinami „suolų getai“ – žydams studentams buvo leidžiama sėdėti tik kairėje pusėje. Tad šiuo laikotarpiu su tolerancija reikalai Vilniuje buvo gerokai pašliję...
Beje, trintis buvo ir tarp vilniečių bei atvykėlių iš Lenkijos, kuriuos vietiniai vadino „poznianekais“, „galileušais“. Lenkijos valdžiai buvo svarbu užtikrinti lojalumą, todėl į aukštus postus atsiųsdavo asmenis iš kitų šalies vaivadijų. Žinoma, vietiniai lenkai dėl to buvo labai nepatenkinti, nes jiems bei jų šeimos nariams taip būdavo užkertamas kelias pretenduoti į valstybinę tarnybą. Kita vertus, atvykėlių ir mentalitetas buvo kitoks – jie nesuprato nei šio miesto, nei krašto, nei pačių žmonių.
– Tuomet gan radikaliai pasikeitė ir pats Vilniaus statusas – nuo potencialios nepriklausomos Lietuvos sostinės jis tapo toli į rytus nutolusios vienos iš Lenkijos vaivadijų centru. Kaip miesto gyvenimas, jo vystymasis atrodė bendrame to meto Lietuvos kontekste?
– Čia jau pereiname į alternatyviąją istoriją – kas būtų, jei... Jei Vilnius būtų buvęs Lietuvos sostine, be jokios abejonės, miesto ekonominė raida būtų buvusi kitokia ir didžiausios investicijos būtų skiriamos jam. Tuo tarpu tuomet plėtros ir modernėjimo šansą gavo Kaunas. Tuo tarpu Vilnius – kaip kraštinės provincijos miestas, nors ir laikytas vienu iš keturių Lenkijos kultūros centrų šalia Varšuvos, Krokuvos ir Lvivo – stagnavo, o modernizmas jį pasiekė tik ketvirtajame dešimtmetyje.
Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, tačiau savo modernėjimo šansą Vilnius gavo tik sovietmečiu tapęs sovietinės Lietuvos sostine.
Beje, 1939, kai Lietuva perėmė Vilniaus administravimą, netrukus iš Kauno čia buvo pradėti kelti Švietimo, Žemės ūkio, Vidaus reikalų sistemos tarnautojai. Tuomet senieji vilniečiai džiaugėsi, mat atsirado didžiulė nuomos paklausa. Ypač pageidaujami buvo karininkai, kurie galėjo už būsto nuomą brangiai mokėti litais. Na, o kauniečiai buvo labai nepatenkinti, mat tarnautojams išvykstant gyventi į atgautą Vilnių, atsirado didelė laisvų kambarių bei butų pasiūla ir dėl to stipriai krito nuomos kaina.
Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, tačiau savo modernėjimo šansą Vilnius gavo tik sovietmečiu tapęs sovietinės Lietuvos sostine. Tuomet daugelio lietuvių svajone tapo siekis įsikurti sostinėje. Ši traukos kryptis nėra pakitusi ir mūsų laikais.
– Galiausiai 1939 m. lietuvių viltys ir svajonės išsipildė ir Vilnius buvo atgautas. Tuomet buvo surengtas iškilmingas žygis į Vilnių, kurį skubėjo įamžinti tiek to meto spauda, tiek ir fotografai. O kokios buvo žmonių reakcijos į tai, ką jie išvydo ir su kuo jie susidūrė Vilniuje?
– Du nepriklausomybės dešimtmečius Vilniaus mitas lietuvių sąmonėje laikėsi ant propagandinio naratyvo ir troškimo atgauti sostinę. Tačiau Lietuvoje žmonės beveik nieko nežinojo apie realią padėtį Vilniuje: tarpusavio kontaktų nebuvo, realių objektyvių duomenų apie miestą neturėta, viskas rėmėsi tiesiog įsivaizduojamų problemų aptarimu spaudoje ir raginimu remti brolius lietuvius Vilniuje.
Būtent šis nežinojimas atgavus Vilnių ir tapo didele bėda, nes staiga pasimatė, kad šiam įvykiui visiškai nebuvo pasiruošta. Lietuvos valdžia per du dešimtmečius nebuvo paruošusi jokio realaus veiksmų plano. Viskas vyko tiesiog bandant išspręsti čia ir dabar kylančius klausimus.
Valstybę užgriuvo daugybė socialinių, ekonominių, administracinių iššūkių. Tarkime, pilietybės klausimas. Juk tarpukariu visi Vilniaus krašto gyventojai buvo tapę Lenkijos piliečiai, o dabar jiems reikėjo suteikti Lietuvos pilietybę. Iškilo klausimas – ar visiems? O jei ne, tai kaip atskirti kuriems duoti, o kuriems – ne? Čia prasidėjo segregavimas.
Iš esmės galima sakyti, kad tuomet per maždaug aštuonerių mėnesių etapą Lietuvos valdžios požiūris į atgautą Vilniaus kraštą krypo nuo radikalus ir griežto siekio kuo greičiau viską sulietuvinti, iki nuosaikesnio ir liberalesnio nusistatymo neperspausti ir neforsuoti su sprendimais.
– Kaip manote, ar šis istorinis Vilniaus etapas šiandien jau yra integruotas į mūsų istorinę atmintį, ar, vis dėlto, tai tebėra mitais apaugusi trauminė patirtis?
– Žinoma, šis santykis vis dar gan dvejopas – tautinėje atmintyje tebėra ir traumos, ir tarpukario propagandos atgarsių ir tiesiog akivaizdaus nežinojimo. Tačiau, man rodos, dabar jau vyksta natūrali šio Vilniaus laikotarpio integracija į mūsų atmintį.
Pastebiu, kad dabartiniai vilniečiai aktyviai domisi miesto praeitimi, jiems įdomios knygos, ekskursijos, svarbu žinoti, kas jų namuose gyveno prieš juos, kas konkrečiame pastate vyko tarpukariu ir pan. Tai yra autentiškas susidomėjimas, kurį skatina tiesiog natūralus smalsumas, atvirumas ir noras pažinti.
Šis santykis vis dar gan dvejopas – tautinėje atmintyje tebėra ir traumos, ir tarpukario propagandos atgarsių ir tiesiog akivaizdaus nežinojimo.
Akademinėje srityje vadinamas „lenkiškas“ Vilnius jau yra integrali mūsų istorijos bei kultūros dalis. Pasirodant vis naujiems tyrimams, įvairaus pobūdžio knygoms, pamažu keičiasi ir skaitytojų santykis su Vilniumi ir tais gyventojais, kurie čia gyveno prieš mus.
Šiandien yra dedama nemažai pastangų, kad tarpukario vilniečių – ir nesvarbu kurios etninės grupės – istorija būtų ne tik atrandama, geriau pažįstama per įvairius leidinius, tačiau ir paragaujama per kulinarijos paveldą, paliečiama per įvairius objektus ar konkrečias urbanistines vietas.
Atvirumas visuomet buvo svarbi vilniečių savybė, kuri ir dabar sugrįžta į mūsų patirtis bei gyvenimo būdą. Esu tikra, kad kritiniu atveju Vilniaus bendruomenė, nepriklausomai nuo etninės tapatybės, nedvejojant susitelktų bendram darbui ar miesto gynybai.
– O kokį vaidmenį mūsų santykiuose su Lenkija šiandien vaidina Vilniaus klausimas?
– Tai, be abejo, Lietuvos ir Lenkijos visuomenes dominanti tema, nors politiškai problema neegzistuoja: po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Vilniaus klausimas galutinai buvo išspręstas dvišale Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartimi 1994 metais.
Tačiau istoriškai galime prisiminti, kad Vilniaus priklausomybės klausimas dar ilgokai audrino abi šalis – emigracijoje tarp lenkų ir lietuvių tęsėsi Vilniaus „dalybos“. Lietuvai 1939 metais atgavus Vilnių, Lenkijos Respublikos vyriausybė emigracijoje šį Vilniaus pokytį vadino „Lietuvos okupacija“. Toks požiūris tarp lenkų emigracijos gana ilgai egzistavo, jis persikėlė ir į Lenkijos istoriografiją. Dabar šitokia traktuotė jau nyksta iš lenkų istorikų darbų, aptinkama nebent radikalesnių dešiniųjų pasisakymuose.
Beje, verta pabrėžti, kad egzistavo ir kitoks požiūris į Vilniaus priklausomybę – tai Paryžiuje veikęs Jerzy Giedroyc bei jo kultūrinė aplinka, kurią jungė žurnalas „Kultura“. Jie teigė, kad stiprios nepriklausomos Lenkijos nebus be stiprios nepriklausomos Lietuvos, o norint to pasiekti, lenkams reikia atsisakyti pretenzijų į Vilnių, lygiai kaip ir pretenzijų į ukrainiečių Lvivą.
Turime pripažinti, kad visa tai yra neatsiejama Lenkijos kultūros ir istorijos dalis. Lygiai taip pat, kaip ir lietuvių, žydų, rusų, totorių, vokiečių ir kitų tautų.
Žinoma, ir šiandien lenkams Vilnius tebėra dvasiškai ir kultūriškai svarbus miestas – tai jų romantizmo lopšys, Adomo Mickevičiaus ir Juzefo Pilsudskio miestas. Užtenka pažvelgti kaip dažnai ir kur galima sutikti lenkų turistų grupes: jų piligriminiai takai – tai Aušros vartai, Pilsudskio širdis Rasų kapinėse ir jo gimtinė Zalave, Švenčionių rajone, šv. Faustinos namelis bei Panerių memorialas, kuriame naciai nužudė kelis tūkstančius lenkų.
Turime pripažinti, kad visa tai yra neatsiejama Lenkijos kultūros ir istorijos dalis. Lygiai taip pat, kaip ir lietuvių, žydų, rusų, totorių, vokiečių ir kitų tautų, kurios per septynis šimtmečius kurdami savo gyvenimą mieste, kartu kūrė ir patį Vilnių.
