Išties nuo pat Vilniaus įkūrimo čia glaudėsi skirtingomis kalbomis kalbančios bei kitokius tikėjimo ritualus praktikuojančios bendruomenės. Tai buvo kultūrine, kalbine bei religine prasme gan margas pasaulis, kurio įvairovė bėgant šimtmečiams tik dar labiau augo. Štai kodėl tarpusavio sugyvenimas buvo nuolatinė būtinybė taikiam ir ramiam kasdieniam miestiečių gyvenimui, kurį, visų pirma, užtikrindavo karaliaus, kunigaikščio ar imperatoriaus valdžia bei įstatymai.
Neseniai Lietuvos istorijos institutas išleido tritomį „Vilniaus istorija“, kuriame žinomi istorikai atskleidžia miesto gyvenimą įvairiais pjūviais nuo XIII a. iki pat 1990-ųjų. Nors per septynis amžius tarp miesto gyventojų ne visada pavyko išvengti įtampos ir konfliktų, tačiau, mokslininkai pripažįsta, kad kruvinų skerdynių bei žiaurų pogromų Vilniaus istorijoje nebuvo iki pat XX a. pirmosios pusės.
Istorikai vienbalsiai sutaria, kad paribyje tarp dviejų civilizacijų – bizantiškosios ir katalikiškosios – įsikūręs daugiatautis ir daugiakultūris Vilnius, buvo išskirtinis miestas visame regione. Tačiau ar tikrai jis, kaip neretai dabar mėgstama sakyti, yra ir tolerancijos etalonas? Apie tai 15min pakalbino skirtingus istorinius Vilniaus laikmečius tyrinėjančius istorikus – Mindaugą Klovą, Rimantą Miknį ir Tomą Balkelį.
Pirmosios sugyvenimo patirtys
Pasak istoriko Mindaugo Klovo, savo laiškuose kviesdamas į Vilnių atvykti Vokietijos miestų krikščionis amatininkus bei pirklius, kunigaikštis Gediminas, kaip pagoniško krašto valdovas, įsipareigojo atvykėliams užtikrinti apsaugą, o kartu ir toleranciją jų tikėjimui bei papročiams. Tokią praktiką, anot istoriko, anuomet taikė ir kitų valstybių valdovai.
Gedimino laiškai išties turėjo atgarsį ir pasisekimą, mat po jų Vilniuje apsigyveno atvykėliai iš kitų Vakarų Europos miestų.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad šie Gedimino laiškai išties turėjo atgarsį ir pasisekimą, mat po jų Vilniuje apsigyveno atvykėliai iš kitų Vakarų Europos miestų.
„Tuo laikotarpiu Žemutinė pilis, pagal naujausias vakarietiškas karybos tradicijas, buvo perstatyta į mūrinę. Akivaizdu, kad vietiniai gyventojai to padaryti vien savo jėgomis nebūtų galėję. Būtent tai leidžia teigti, kad tuomet Vilniuje įsikūrė vokiečių naujakurių kolonija“, – pasakojo M.Klovas.
Vis dėlto, nepraėjus nė dviem dešimtmečiams nuo Gedimino laiškų, 1341 m. kunigaikščio nurodymu Vilniuje buvo nužudyti du čekų pranciškonai. „Kaip tai galėjo nutikti mieste, kurio valdovas viešai tartum deklaravo toleranciją?“, – retoriškai klausė istorikas M.Klovas. Anot jo, tąkart nerašytas tolerancijos ribas peržengė patys vienuoliai.
„Atvykėliai buvo kviečiami kurtis mieste, o jiems užtikrinta tikėjimo laisvė. Štai kodėl vokiečių katalikų bendruomenėse dvasininkai atliko religines apeigas, įvairius patarnavimus, skelbė Dievo žodį. Pasak hagiografinės tradicijos, šie du pranciškonai Vilniuje demonstratyviai menkino pagoniškus lietuvių papročius, o konfliktas su vietiniais gyventojais baigėsi vienuolių suėmimu ir valdovo teismu. Nuosprendis buvo griežtas – Gediminas juos nubaudė mirties bausme“, – teigė M.Klovas pabrėždamas, kad patys atvykėliai nepaisė pagarbaus skirtingų Vilniaus bendruomenių sugyvenimo principo.
Kiek kitoks tolerancijos išbandymo įvykis, beje, taip pat susijęs su pranciškonais, nutiko Vilniuje jau kunigaikščio Algirdo laikais. 1369 m. valdovui išvykus į karo žygį prieš Maskvą, mieste kilo neramumai, o jų metu miestiečiai pagonys nužudė kelis ar keliolika (įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus skaičius) vienuolių bei sunaikino buvusį pranciškonų vienuolyną. Pasak istoriko, istoriniai šaltiniai nekalba apie šių neramumų priežastis, tačiau, tikėtina, kad kruvinas konfliktas buvo nulemtas skirtingų tikėjimo bendruomenių susidūrimo.
Vis dėlto jis pažymėjo, kad jau nuo Gedimino laikų Vilnius formavosi kaip daugiatautis, daugiakultūris miestas, kuriame sugyvenimo mokėsi vietiniai pagonys bei vokiečiai katalikai. Tuo tarpu Algirdo laikais miesto bendruomenę papildė belaisviai rusėnai stačiatikiai, kuriems čia netrukus leista statytis cerkves ir taip pat puoselėti savo tikėjimą bei apeigas.
Jau nuo Gedimino laikų Vilnius formavosi kaip daugiatautis, daugiakultūris miestas, kuriame sugyvenimo mokėsi vietiniai pagonys bei vokiečiai katalikai.
„Iš ankstyvojo Vilniaus kūrimosi laikotarpio istoriografijoje žinoma vos keletas konfliktų tarp skirtingų bendruomenių. Tačiau reikia pripažinti, kad tai buvo tik pavieniai atvejai, kurie niekada nevirto didžiule nesantaika, ilgalaikiais vaidais bei masinėmis žudynėmis“, – kalbėjo istorikas M.Klovas pabrėždamas, kad panaši situacija mieste gyvavo ir po 1387 m. Lietuvos krikšto iki pat XVI a.
Tuo tarpu 1387 m. Vilniui suteikus Magdeburgo teises, o miestiečiams gavus savivaldą, visos miesto pareigybės buvo padalintos po lygiai – pusę užėmė katalikai, kitą pusę – stačiatikiai, vėliau unitai.
„Tai puikiai parodo, kad tautine bei religine prasme skirtingų bendruomenių nariai nuo pat pradžių šį miestą administravo kartu, o tokia nusistovėjusi tradicija tęsėsi iki pat XVIII a. pabaigos“, – teigė istorikas. Tiesa, jis pažymėjo, kad nekrikščioniškų bendruomenių nariai – judėjai ir musulmonai – prie miesto administravimo prileisti nebuvo.
Iššūkiai tolerancijai – protestantizmas ir žydų konkurencija
XVI a. Vilniaus gyventojų bendruomenė religiniu požiūriu tapo žymiai margesnė. Taip pat gerokai išaugo ir konfliktų, kuriuos nulėmė tarp dalies gyventojų pasklidusios reformacijos idėjos.
Anot M.Klovo, iki tol mieste tarpusavio sugyvenimo mokėsi dviejų skirtingų konfesijų krikščionys – katalikai ir stačiatikiai. Vėliau Vilniaus gyventojų įvairovę papildė evangelikai reformatai, liuteronai bei unitai, kurie po Brastos bažnytinės unijos paskelbimo 1595 m. gerokai apmažino stačiatikių bendruomenę.
Nuo XVI a. vidurio Vilniuje ėmė kurtis ir gan greitai išaugo žydų judėjų bendruomenė, o Lukiškių priemiestyje – musulmonai totoriai.
Maža to, nuo XVI a. vidurio Vilniuje ėmė kurtis ir gan greitai išaugo žydų judėjų bendruomenė, o Lukiškių priemiestyje – musulmonai totoriai. Tiesa, šios bendruomenės buvo tiesiogiai pavaldžios valdovui, tad visus su žydais bei totoriais susijusius klausimus sprendė ne miestiečių savivalda, bet pilies jurisdikos pareigūnai.
Vis dėlto, pirmieji rimtesni konfliktai Vilniuje kilo tarp krikščionių bendruomenių – katalikų ir protestantų. Pasak istoriko M.Klovo, tai ypač suaktyvėjo po protestantų globėjo, įtakingo Lietuvos didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties 1565 m.
1581 m. pirmą kartą buvo užpultos Vilniaus evangelikų reformatų bei liuteronų bažnyčios. 1584 m. išniekinti antitrinitorių kapai. 1591 m. sudeginta evangelikų reformatorių bažnyčia. 1599 m. per Velykas kilo konfliktas, kurio metu protestantai Vilniaus katedroje uždarė ir visą naktį neleido išeiti pamaldose dalyvavusių katalikų. Į tai nedelsiant sureagavo ir miestiečiai, kurie mėgino sudeginti evangelikų reformatų bažnyčią. 1611 m. miestiečių minia ne tik nužudė evangelikų reformatų kunigą, tačiau ir tris dienas griovė šios bendruomenės kvartalą, sudegino bažnyčią, mokyklą bei archyvą.
Tačiau M.Klovas pabrėžė, kad nors XVI bei XVII a. konfliktai tarp skirtingų bendruomenių Vilniuje įsižiebdavo vis dažniau, tačiau jie trukdavo gan trumpą laiką ir niekada nevirto masiniais pogromais ar nevaldomomis skerdynėmis.
Nors XVI bei XVII a. konfliktai tarp skirtingų bendruomenių Vilniuje įsižiebdavo vis dažniau, tačiau jie trukdavo gan trumpą laiką ir niekada nevirto masiniais pogromais.
„Po 1611 m. įvykių, miesto valdžia surengė teismą ir vieną šių įvykių kurstytoją nuteisė mirties bausme, kelis jų ištrėmė iš Lietuvos, o sunaikintą evangelikų reformatų bažnyčią leido atstatyti“, – pasakojo istorikas. Jis taip pat pabrėžė, kad nors valdžia ir nesugebėjo pažaboti įsiplieskusio konflikto, tačiau atstatyti teisingumą ėmėsi gan ryžtingai ir nepataikaudama dominuojančiai miesto gyventojų grupei.
Pasak istoriko, tikru tolerancijos iššūkiu XVI a. antroje pusėje vilniečiams tapo smarkiai išaugusi žydų bendruomenė. Būtent tai nulėmė XVI a. pabaigoje bei XVII a. pradžioje vis gausėjančius išpuolius prieš šios bendruomenės narius. Tačiau M.Klovo tvirtinimu, šių konfliktų priežastis buvo ne tiek religinis ar kultūrinis kitoniškumas, kiek ekonomika.
„Žydų bendruomenei smarkiai išaugus, vietiniams krikščionims prekybininkams bei amatinininkams jie tapo tiesioginiai konkurentai. Štai kodėl mieste buvo ieškoma būdų, kaip apriboti žydų gyvenamą erdvę vien jiems skirtame rajone, neleisti kurtis svarbiausiose Vilniaus gatvėse ir pan. Tuo tarpu su Vilniaus pakraštyje įsikūrusiais totoriais, kurių bendruomenė nebuvo tokia didelė, panašių konfliktų beveik nepasitaikė“, – pasakojo istorikas.
Žydų bendruomenei smarkiai išaugus, vietiniams krikščionims prekybininkams bei amatinininkams jie tapo tiesioginiai konkurentai.
M.Klovas pabrėžė, kad palyginus su pogromais prieš žydus, kurie panašiu metu vyko kai kuriuose Vakarų Europos miestuose, Vilniuje prieš šią bendruomenę iki pat XX a. pirmos pusės išpuoliai buvo tik pavieniai, o miestiečiai, net ir emociškai labiau įaudrintais laikotarpiais, vis sugebėdavo rasti taikių tarpusavio sugyvenimo būdų.
Kaip sugyvenimą paveikė modernybė ir carinė Rusija?
Pasak istoriko Rimanto Miknio, savo darbuose tyrinėjančio istoriografijoje vadinamą „ilgąjį XIX amžių“, kuris tęsėsi nuo 1795 iki 1918 m., praeities matymas neįmanomas be mito, nes teigiant bet kokį apibendrinimą, natūraliai prisidedama ir prie mito kūrimo.
Iki „ilgojo XIX amžiaus“ pagrindinėmis struktūromis, kurios įvairius mitus naudojo kaip įrankius kreipti kasdienį žmonių gyvenimą tam tikra kryptimi, buvo Valstybė ir Bažnyčia. Tačiau būtent šiuo metu Vakarų Europoje vyko didžiuliai pokyčiai, kuriuos, visų pirma, nulėmė Prancūzijos revoliucija.
„Tai epocha po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, atnešusios milžiniškus pokyčius tuometinių Europos visuomenių gyvenimuose“, – teigė R.Miknys. Anot jo, būtent tuomet iš plačios, apibendrintos visuomenės masės, iškilo individas, į kurį gerokai didesnį dėmesį atkreipė tiek dvasininkai, tiek ir politikai.
Vilniuje tuo metu veikė bažnyčios, cerkvės, kirchės, sinagogos, mečetės, kenesės. Taip pat, sekant naujomis europinėmis tendencijomis, pamažu ėmė burtis įvairios visuomeninės grupės.
„Individas pamažu buvo įvesdintas į naujais principais ir taisyklėmis ėmusią gyvuoti senąją Europą, kurioje valdžios ir Bažnyčios struktūros ėmė keistis, o šalia atsirado ir naujos struktūros – partijos bei skirtingiems interesams atstovaujančios įvairios visuomeninės grupės“, – pasakojo istorikas.
Deja, Lietuvoje situacija susiklostė visiškai kitaip, o tai nulėmė carinės Rusijos okupacija. „Rusijos europiniai pokyčiai nepasiekė, ji ir toliau gyvavo remdamasi senosiomis struktūromis, kur pagrindinė galia buvo sutelkta valdžios ir Bažnyčios rankose. Maža to, stačiatikių Bažnyčia, panašiai kaip ir dabar Rusijoje, jau nuo XVI a. buvo pajungta Maskovijos, o vėliau Rusijos imperijos interesams. Šios dvi struktūros nematė jokio reikalo keistis ir permąstyti požiūrio į individą“, – kalbėjo R.Miknys.
Pasak istoriko, iki 1831 m. sukilimo Vilniuje, čia daugiau ar mažiau vis dar gyvavo iki tol nusistovėjusi tvarka bei visuomenės sąranga, kurioje skirtingų grupių sugyvenimas buvo suvokiamas kaip natūrali, kunigaikščio Gedimino laikus menanti miesto tradicijos dalis. Pirmiausia, žinoma, tai atsispindėjo per religinę įvairovę.
Skirtingos individų grupelės bandė atrasti savo vietą pamažu besikeičiančioje idėjų aplinkoje, o kartu ir naujoje politinėje Vilniaus situacijoje.
„Vilniuje tuo metu veikė bažnyčios, cerkvės, kirchės, sinagogos, mečetės, kenesės. Taip pat, sekant naujomis europinėmis tendencijomis, pamažu ėmė burtis įvairios visuomeninės grupės – filomatai bei filaretai Vilniaus universitete. Skirtingos individų grupelės bandė atrasti savo vietą pamažu besikeičiančioje idėjų aplinkoje, o kartu ir naujoje politinėje Vilniaus situacijoje“, – teigė R.Miknys.
Deja, carinei valdžiai užgniaužus 1831 m., o vėliau ir 1863 m. sukilimus, Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo radikaliai įvesta Rusijoje gyvavusi senoji tvarka. Tuo pačiu, anot pašnekovo, ėmė stipriai keistis ir gyventojų sudėtis: per keliolika metų Vilniuje stačiatikių, kurių didžiąją dalį sudarė atvykėliai iš Rusijos, skaičius išaugo maždaug penkis-šešis kartus. Tai buvo ne tik carinės administracijos tarnautojai, tačiau ir žmonės, kurie užsiėmė įvairiomis veiklomis – nuo verslo iki kultūros bei aptarnavimo srities“, – pažymėjo istorikas.
R.Miknio nuomone, būtent šiuo laikotarpiu iš esmės pasikeitė skirtingų Vilniaus bendruomenių sugyvenimo atmosfera, mat žmonės ėmė burtis jau ne vien religiniu, bet ir nacionaliniu pagrindu. Pasak istoriko, XX a. pradžioje tai nulėmė vis dažniau įsiplieskiančias įtampas ir konfliktus tarp skirtingų tautinių grupių.
R.Miknio nuomone, būtent šiuo laikotarpiu iš esmės pasikeitė skirtingų Vilniaus bendruomenių sugyvenimo atmosfera, mat žmonės ėmė burtis jau ne vien religiniu, bet ir nacionaliniu pagrindu.
Ar tai galima traktuoti kaip Vilniaus – tolerancijos miesto – pabaigą? Istoriko R.Miknio manymu, atsakymas čia nėra vienareikšmis. Pasak jo, nors tuo metu nacionalinių konfliktų židinių Vilniuje daugėjo, tačiau kelis šimtmečius mieste puoselėtos daugiakultūriškumo dvasios atspindžių, kitų istorikų manymu, vis dėlto, galima aptikti iki pat 1940 metų.
Taikus gyvenimas prieš Pirmojo pasaulinio karo suirutę
XIX a. pabaigoje Vilniuje buvo 154 tūkst. gyventojų, iš kurių 40 proc. žydai, 30 proc. lenkai, 20 proc. rusai, 4 proc. gudai ir tik 2 proc. lietuviai. 1912 m. gyventojų skaičius išaugo iki 230 tūkst., tačiau, istoriko Tomo Balkelio teigimu, iš esmės, tai buvo daugiausiai lenkiškai ir žydiškai kalbantis miestas.
Paklaustas kaip, jo manymu, iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje sugyveno skirtingoms tautinėms tapatybėms save priskiriančios bendruomenės, istorikas tai apibūdino vienu žodžiu: „Taikiai“.
Gana simboliškas šio sugyvenimo pavyzdys – Vilniuje amžių sandūroje veikę masonai, kuriems priklausė įvairių tautų inteligentai ir aukštuomenės atstovai.
„Gana simboliškas šio sugyvenimo pavyzdys – Vilniuje amžių sandūroje veikę masonai, kuriems priklausė įvairių tautų inteligentai ir aukštuomenės atstovai. Per 1905 m. revoliuciją mieste įvyko vos kelios darbininkų demonstracijos. O demokratiškai nusiteikę lenkų, lietuvių, žydų ir gudų inteligentai drauge diskutavo, kokia galėtų būti Lietuvos ateitis“, – teigė T.Balkelis.
Anot jo, išskirtiniai šių sueigų bruožai buvo daugiatautiškumas ir demokratiška dvasia: jose lankydavosi lietuvių demokratai, socialistai, lenkų regionalistai, kai kurie lenkų tautiniai demokratai, žydų ir gudų tautinių judėjimų lyderiai. Pasak istoriko, Jonas Vileišis savo memuaruose mini, kad šiuose susitikimuose apsilankydavo net ir pats Juzefas Pilsudskis.
Nebuvo pogromų ir didesnių etniniu ar religiniu pagrindu vykdytų nusikaltimų.
T.Balkelis pažymi, kad nors tai buvo nedidelis intelektualų ratelis, tačiau ir tarp plačiųjų vilniečių sluoksnių vyravo taikus sambūvis. „Nebuvo pogromų ir didesnių etniniu ar religiniu pagrindu vykdytų nusikaltimų. Klestėjo lenkų ir žydų teatras, literatūra, kino teatrai, kavinės, restoranai, įvairiomis kalbomis leista daugybė laikraščių ir knygų. Anuo metu pradėjo formuotis ir vietos lietuvių inteligentų bendruomenė su savo spauda ir kultūros, labdaros bei mokslo draugijomis. Tą ypač paskatino lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas 1904 metais“, – teigė istorikas.
Jis taip pat pabrėžė, kad nors tuo metu atskiros Vilniaus tautos gyveno savo politiniuose ir kultūriniuose „burbuluose“, tačiau tai buvo gana ramus, nors ir dinamiškas, miesto gyvenimo laikotarpis – visiškas kontrastas 1915 metais Vilnių užgriuvusiam karo siaubui ir suirutei, kurie tęsėsi ir pat 1920 m.
Visų pirma, į Vilnių tuomet plūstelėjo karo pabėgėliai, o 1915 m. vasarą jų srautas pasiekė tokį mastą, kad tai tapo didžiule humanitarine krize. Anot T.Balkelio, dėl Rusijos kariuomenės vykdytos skubotos evakuacijos mieste ir jo apylinkėse susikaupė apie 100 tūkst. žydų ir lietuvių pabėgėlių. Tuo tarpu besitraukiant rusams, Vilnius neteko apie 100 tūkst. gyventojų.
Nors tuo metu atskiros Vilniaus tautos gyveno savo politiniuose ir kultūriniuose „burbuluose“, tačiau tai buvo gana ramus, nors ir dinamiškas, miesto gyvenimo laikotarpis.
Netrukus prasidėjusi vokiečių okupacija likusiems miestiečiams atnešė naujų nelaimių: 1916-1917 m. dėl vokiečių rekvizicijų, gyventojų judėjimo bei prekybos suvaržymų Vilniuje kilo badas ir šiltinės epidemija. Per tą laiką mirė apie 7 tūkst. (5 proc.) miesto gyventojų.
1918 m. pabaigoje Vokietijai pralaimėjus karą ir jos pajėgoms traukiantis į vakarus, Vilnius atsidūrė naujo karinio konflikto kryžkelėje, o per kelis metus buvo draskomas nuolatinių kovų ir ėjo iš vienų rankų į kitas. Galiausiai ginkluotos kovos Vilniuje baigėsi tik 1920 m. spalį, kai miestą iš lietuvių rankų išplėšė lenkų pajėgos, vadovaujamos gen. L.Želigovskio.
Tolerancijos egzaminas pervartų laikotarpiu
Pasak istoriko T.Balkelio, net ir šiuo drastišku pervartų laikotarpiu miesto bendruomenės kartais bandė spręsti įvairius iššūkius bendradarbiavimo ir politinio kompromiso būdais, net jei tie būdai ir neduodavo lauktų rezultatų.
Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje keli demokratiškų pažiūrų lietuvių, žydų, baltarusių ir lenkų inteligentai sugalvojo atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir tą paskelbė „LDK konfederacijos universale“, kuris keturiomis kalbomis – lietuviškai, jidiš, lenkiškai ir baltarusiškai – buvo paviešintas Vilniuje 1915 m. gruodžio 19 d. Tačiau, istoriko teigimu, okupacinė Vokietijos valdžia šio ketinimo nepalaikė, o ilgainiui visos Vilniaus tautinės grupės pasirinko savo įsivaizduojamų tautinių valstybių idėją.
Vilniaus bendruomenių vienybės pavyzdys – tai bendros lietuvių, lenkų ir žydų globos draugijų pastangos padėti badaujantiems vilniečiams 1917 metais.
Kitas iškalbingas Vilniaus bendruomenių vienybės pavyzdys – tai bendros lietuvių, lenkų ir žydų globos draugijų pastangos padėti badaujantiems vilniečiams 1917 metais. Pasak istoriko, jos drauge kreipėsi į Reicho kanclerį prašydamos pagalbos. „Šis kreipimasis atkreipė ir vokiečių okupacinės valdžios dėmesį, tad ji buvo priversta atsižvelgti į Vilniuje susidariusią humanitarinę krizę ir ieškoti būdų ją spręsti“, – teigė T.Balkelis.
Iš politinio šio laikotarpio bendradarbiavimo pavyzdžių istorikas mini žydų ir baltarusių sprendimą 1918 m. pabaigoje Vilniuje prisijungti prie Lietuvos Tarybos. Anot jo, šis lietuvių, žydų ir baltarusių politinis bendradarbiavimas tęsėsi iki 1923-1924 metų.
„Daug žydų ir baltarusių tuomet prisidėjo prie Lietuvos gynybos nepriklausomybės karų frontuose, dirbo diplomatinėje Lietuvos tarnyboje, kūrė valstybės institucijų struktūrą. Tarpukario Lietuvoje kurį laiką veikė žydų ir gudų reikalų ministerijos. Žydų ir gudų atstovai buvo renkami į Seimą. Lietuvos žydai turėjo plačią kultūrinę autonomiją“, – pažymėjo pašnekovas.
Pasak T.Balkelio, po Pirmojo pasaulinio karo miestas virto įvairų konkuruojančių politinių grupuočių ir valstybės kūrimo projektų kovos lauku, o savo teises į Vilnių tuomet pareiškė nepriklausomos Lietuva, Lenkija, Baltarusija ir Sovietų Rusija.
„Šių kovų pasekmė buvo 1918-1920 m. Vilniuje įvykę net septyni valdžios perėmimai. Miesto gyventojai turėjo prisitaikyti prie vis naujai atžygiuojančių kariuomenių karuselės. Be abejonės, tokios permainos skatino ir pačių vilniečių politinį susiskaldymą. Vietos lietuviai ir dalis žydų buvo linkę paremti nepriklausomą Lietuvą. Didžioji dalis lenkų tikėjo, kad Vilnius priklauso Lenkijai. Nedidelė baltarusių inteligentų grupelė skelbė, kad Vilnius turi priklausyti nepriklausomai Baltarusijai. Dalis miesto darbininkų rėmė bolševikus“, – teigė istorikas.
Anot jo, šioje priešiškoje politinėje terpėje pasitaikė kelios pavienės asmenybės bei grupelės, kurios ragino nutraukti krašto dalybas etniniu ar socialiniu pagrindu. Tokie buvo krajowcai (regionalistai), kuriems atstovavo Mykolas Riomeris ir dar keli lenkakalbiai didikai bei intelektualai. Tačiau, istoriko žodžiais tariant, jų įtaka platesniems gyventojų sluoksniams buvo labai menka.
Būtent šis metas buvo pažymėtas ir iki tol Vilniuje niekados neregėtu pogromu, įvykdytu tautiniu, religiniu ir politiniu pagrindu.
Vis dėlto, būtent šis metas buvo pažymėtas ir iki tol Vilniuje niekados neregėtu pogromu, įvykdytu tautiniu, religiniu ir politiniu pagrindu. Pasak istoriko, turbūt pati žinomiausia to meto keršto akcija buvo Lenkijos pajėgų ir kai kurių vietos gyventojų 1919 m. balandžio 19-21 d. įvykdytas išpuolis prieš žydus. Jo metu buvo nužudyti 65 žydai, išplėšta apie 2 tūkst. jų namų ir parduotuvių, išniekinta sinagoga, dalis žydų ištremti iš miesto.
„Išpuolio motyvas buvo lenkų įsitikinimas, kad žydai rėmė bolševikus, nors nukentėjo daug žmonių, kurie su bolševikais neturėjo nieko bendro. Šis pogromas sukėlė didelį tarptautinį skandalą ir tapo viena iš priežasčių paskatinusių Vakarų sąjungininkus priversti Lenkiją ir kitas rytų Europos valstybes pasirašyti tautinių mažumų teisių sutartis“, – pažymėjo T.Balkelis.
„Tolerancijos egzaminas“ nebuvo išlaikytas nei tarpukariu, kai Vilnius ir aplinkinis kraštas liko tarptautinio Lenkijos ir Lietuvos konflikto židiniu, nei Antrojo pasaulinio karo metais.
Istoriko teigimu, nors iki Pirmojo pasaulinio karo daugiakultūris sugyvenimas Vilniuje buvo virtęs realybe, tačiau „tolerancijos egzaminas“ nebuvo išlaikytas nei tarpukariu, kai Vilnius ir aplinkinis kraštas liko tarptautinio Lenkijos ir Lietuvos konflikto židiniu, nei Antrojo pasaulinio karo metais, kai naciai nužudė, o sovietai iškeldino daugumą senųjų Vilniaus gyventojų.
„XX-ojo amžiaus karų sūkuryje miesto gyventojai dažniau buvo ne savo gyvenimo kalviai, o nacionalinių ir totalitarinių valstybių politikos įkaitai. Todėl šiandien tie senieji Vilniaus istorijos periodai, kai mieste sugyvendavo įvairios tautos ir religijos, mums tebeprimena taikos ir tolerancijos svarbą“, – teigė T.Balkelis.
