Trečiadienio pavakarę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute buvo surengtas vakaras, skirtas balandžio 5-ąją mirusiam poetui M. Martinaičiui prisiminti. Ir tik tiems, kas jį pažinojo vien iš poetinių kūrinių, galėjo pasirodyti keista, kad toks renginys vyksta diplomatų ir politikos mokslų specialistų kalvėje.
Vakaro metu kalbėję buvęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas, filosofas Bronius Genzelis ir politologė Ainė Ramonaitė atskleidė, kokį platų mąstymo ir veiklos ratą per 77 gyvenimo metus aprėpė M. Martinaitis.
Ypatingoji žymė – pasitikėjimas tautos galimybėmis
Tik pirmoji kalbėjusi literatūrologė Viktorija Daujotytė dar kartą priminė jo gyvenimą ašį – poeziją.
„Poezija yra ta galia, dėl kurios Marcelijus Martinaitis yra ir dar kai kas. Ne tik poetas, bet ir docentas, dėstytojas, Sąjūdžio dalyvis. Jis užėmė daugybę visuomeninių ir valstybinių postų, bet visada demonstravo padorumą, kuklumą, orumą, su niekuo nesutapo. Poezija apsaugojo nuo daugelio dalykų“, – teigė kūrėją gerai pažinojusi V. Daujotytė.
Pasak jos, kūrybinės galios neleido jam išeiti iš savojo rato ir pavirsti tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Jo eilėse apsigyvenęs Kukutis taip pat nuolat primindavo skaitytojams: neužsimiršk, neišdidink savo reikšmės, nes pasaulis nuolat keičiasi, o kartu ir žmogaus vieta jame, todėl dėl nieko negali būti tikras – kas vieną akimirką buvo didelis, kitą gali virsti mažu.
Ypatinga Marcelijaus Martinaičio žymė – tai pasitikėjimas savo tautos galimybėmis
V. Daujotytė sakė, kad M. Martinaičio poezija remiasi į jo paties suformuotą intelektualinį refleksinį lauką. Kitaip tariant, jo kūryba remiasi ne tik jausmine išraiška, bet ir intelektualiniu lauku, kuris įsiterpia, koreguoja, suteikia įdomių impulsų.
Jo mąstymo laukas, anot profesorės, labiausiai susijęs su lietuvių tautos patirtimi, etnine kultūra ir pasaulėjauta. Ji pastebėjo, kad M. Martinaičio mintys kaip tik dabar „išeina į viešumą“, nes tapo ypač aktualios – turime apsispręsti, ar besikeičiančioje situacijoje prigimtoji kultūra ir kalba lieka mūsų ramsčiais, dėl ko pats M. Martinaitis niekada neabejojo.
„Ypatinga Marcelijaus Martinaičio žymė – tai pasitikėjimas savo tautos galimybėmis: visa yra pasakyta ir visa mes turime“, – tvirtino literatūrologė.
Perteikta vidinė tiesa
„Mūsų bendravimas su juo nebuvo tik kaip su šeimos nariu, bet ir kaip su artimu žmogumi, draugu, netgi tėvu“, – prisipažino A. Skučas, kurį su M. Martinaičiu sieja giminystės ryšiai – jis vedęs poeto dukrą.
Todėl A. Skučas jį norėjo prisiminti „ne kaip poetą, o kaip žmogų“. Kiekvieną rudenį jie važiuodavo kartu grybauti, pakeliui šnekėdavosi apie gamtą, poeziją ir politiką. Velykos būdavo švenčiamos M. Martinaičio namuose. Visi, žinoma, turėjo atsinešti margučių, ir čia A. Skučas išmoko juos skutinėti. Kadangi M. Martinaitis turėjo iš JAV atvykstančių draugų, būtent per jį į rankas patekdavo tokios knygos, apie kurias sovietmečiu galėjai tik pasvajoti. „Šitos knygos praplėtė akiratį ir sudėjo taškus, pavyzdžiui, dėl pokario kovų“, – kalbėjo vyras.
Jis prisimena, kad dar sovietmečiu pas M. Martinaitį į butą rinkdavosi draugai iš meno ir mokslo pasaulių, diskutuodavo visomis aktualiausiomis temomis nuo politikos iki meno. „Tos diskusijos leido man subręsti kaip tautos piliečiui, tautos kovotojui. Jo perteikta vidinė tiesa paskatino aktyviau elgtis Sąjūdžio metais“, – tvirtino A. Skučas, anuomet tapęs svarbiu Sąjūdžio dalyviu, vienu iš Iniciatyvinės grupės narių.
Jo prisiminimuose išlikęs epizodas iš tų dienų, kai buvo apsispręsta surengti Sąjūdžio judėjimui pradžią davusį 1988 m. birželio 3-osios susirinkimą. A. Skučas pažinojo vieną kitą garsų to meto visuomenės ir meno veikėją, bet to neužteko. Jis kreipėsi į M. Martinaitį. Šis pakišo savo telefonų knygutę – jo pažinčių rato užteko iškiliems žmonėms suburti.
Butas tapo štabu
Filosofas B. Genzelis išryškino šių draugų ratelių reikšmę sovietmečiu. Pasak jo, panašiuose privačiose erdvėse vykusiuose intelektualų susibūrimuose susiformavo būsimojo Sąjūdžio ištakos. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad ten iš karto buvo kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau tada daug kalbėta apie tautos gyvasties išsaugojimą ir ką reikia daryti“, – tikino jis.
Anot B. Genzelio, šiuose rašytojų, menininkų, filosofų ir kitų intelektualų susitikimuose M. Martinaitis dalyvavo maždaug nuo 1964 metų, o vienu metu, kai imta aktyviai priešintis planams naujais statiniais niokoti Vilniaus senamiestį, būtent poeto butas buvo tapęs savotišku susirinkimų štabu.
Jis neatėjo į Sąjūdį. Jis buvo vienas iš tų, kurie Sąjūdį kūrė
Ir M. Martinaičiui, ir jo aplinkos žmonėms sovietinės okupacijos metais labai rūpėjo apsaugoti architektūrinius paminklus, visą Senamiestį nuo griovimo. „Buvo daug diskutuojama, protestuojama, rašoma. Paminklosaugos judėjimas, kuriame aktyviai dalyvavo M. Martinaitis, buvo vienas iš pagrindinių Sąjūdžio šaltinių“, – įsitikinęs B. Genzelis.
„Jis neatėjo į Sąjūdį. Jis buvo vienas iš tų, kurie Sąjūdį kūrė. Dar gerokai iki tol buvo mąstoma, kad visos imperijos griūva, tik buvo neaišku, ar mes sulauksime to griuvimo ar ne“, – sakė filosofas.
Nesovietinės visuomenės simbolis
Šiems B. Genzelio svarstymams mokslinį pagrindą suteikė politologė A. Ramonaitė, kuri kartu su grupe mokslininkų ieškodama Sąjūdžio ištakų yra atlikusi vėlyvojo sovietmečio visuomenės analizę per anuomet susiformavusius sambūrius ir ryšius, t. y. vadinamuosius tinklus.
Jų tyrimo, kuris sudėtas į knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant“, viena iš pagrindinių išvadų skelbė, kad Sąjūdis plaukė iš šių susibūrimų, apie kuriuos anksčiau kaip tik ir kalbėjo A. Skučas ar B. Genzelis. Tik prie intelektualų susitikimų ir diskusijų reikėtų pridėti kitų visuomenės grupių sambūrius ir judėjimus, kurie bėgo nuo sovietinio oficialaus gyvenimo ir ieškojo kitokio mąstymo, bendravimo ir veiklos galimybių, pavyzdžiui, autentiški etnografiniai judėjimai, tikinčiųjų grupės ar jaunimo subkultūros.
„Mūsų knygoje M. Martinaitis yra tarsi slaptas herojus, vos ne pagrindinis herojus, nors mes to taip aiškiai ir nepasakėme“, – pripažįsta A. Ramonaitė. Tokį poetui priskiriamą titulą ji aiškina tuo, kad kai jie pabandė nustatyti, kas buvo tų tinklų centre, paaiškėjo, kad M. Martinaitis Vilniuje yra „pats centriškiausias žmogus, į kurį sueina visi siūlai“. Jis bendravo ir turėjo sąsajų ne tik su mokslininkų ir menininkų būreliais, poeto Vinco Mykolaičio-Putino mylėtojų grupele, bet ir, pavyzdžiui, su kraštotyros judėjimu „Ramuva“ ar jo poeziją įdainavusiu Vytautu Kernagiu.
A. Ramonaitei poetas atrodo labai artimas ir savas žmogus, beveik kaip giminė, nors jokio artimesnio ryšio jie nepalaikė. Politologė teigė, kad M. Martinaitis yra simboliška figūra: archajiškas ir šiuolaikiškas, rimtas ir nerimtas, politiškas ir nepolitiškas. Jos nuomone, M. Martinaitis daugiau nei poetas Justinas Marcinkevičius galėtų būti laikomas nesovietinės visuomenės sovietmečiu simboliu.
Naujienas apie literatūrą, knygų recenzijas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
