Apie tai ir kalbamės su šiauliečiu architektu urbanistu Vyteniu Rudoku:
– Ar dabar kiekvienas architektas yra ir urbanistas?
– Kategoriškai – ne! Buvo laikas, kai Lietuvoje ne mažiau kaip trečdalis architektų mokslus baigdavo su urbanistine specializacija. Jie sėkmingai laimėdavo studentų darbų konkursus Europoje. Šiandien to nebėra. Mano nuomone, šiandien gal tik dešimt procentų architektų suvokia, kas yra urbanistika. Taigi, situacija yra prasta.
– Tai urbanistikoje, kaip ir architektūroje, vis dar siaučia laukinis kapitalizmas?
– Be abejo. Laukinis, bet teisėtas ir kartu drastiškas, nes visiškai nežiūrima į pasekmes. Dažniausiai tiesiog siekiama konkretaus tikslo ir visiškai nežiūrima, kas dėl to sugriaunama. Ir apie tai visai nėra kalbama. Todėl ir yra mūsų mieste tokių pastatų, kurie yra visiškas nonsensas. Kodėl? Nes mūsų savivaldybėje nėra net elementarios pozicijos, miesto formavimo politikos ir vizijos. O jei tos vizijos ir yra, tai guli valdininkų stalčiuose. Yra net tokia tradicija: iš savivaldybės skambina prašydami kažkokios medžiagos, o aš priverstas atsakyti – ji juk jūsų stalčiuose. Valdininkai tiesiog nežino, ką turi.
– Negi urbanistinius sprendimus priima tik valdininkai?
– O kas yra miesto šeimininkas? Jokiu būdu ne miesto savivaldybėje sėdintys biurokratai. Tie valdininkai turėtų būti atskaitingi miestiečiams, būtent kurie yra miesto šeimininkai, kurie turi pareikšti savo valią ir išreikalauti, kad ji būtų įvykdyta.
Tačiau mūsų miestiečiai neturi nei tradicijų, nei supratimo, nei suvokimo, kaip ir kas mieste turi būti. Aš jau nekalbu apie tai, kad yra dalis miestiečių, kurie išvis nieko nesistengia išgirsti ir suprasti. Todėl demokratinis kelias yra ne šiandieninis – jis bus gerai padirbėjus po 10-20 metų, kai užaugs kita karta.
O ši karta, sprendžiu iš tų, kurie ateina į projektų pristatymus, visko bijo ir kartu yra įsitikinusi, kad dabar leista, todėl ji viskam šaukia – NE! Už to „NE!“ slypi tik nuoskaudos, nuovargis nuo savo problemų ir galimybė nors taip išsilieti.
Štai pavyzdys. Kaip mes turėjome problemų su savo Prisikėlimo aikšte, taip dabar tokių turi Klaipėda dėl savo Atgimimo aikštės: užstatyti ją ar neužstatyti, joje medžius pjauti ar nepjauti... Teko klaipėdiečiams patarti nekartoti šiauliečių klaidų. Tam parodžiau Prisikėlimo aikštės aeronuotraukų, kuriose matosi, kad aikštėje yra jūros medžių, daugiau medžių negu namų, kurių ir išvis nesimato net ne iš paukščio skrydžio, bet ir šiaip – šaligatviais vaikštant...
Tačiau kodėl dalis miestiečių siūlomuose aikštės tvarkymo projektuose matė tik blogybes: užstatysime aikštės pakraščius – sumažinsime erdvę, nupjausime medžius – neliks šviežio oro, o jei pastatysime paminklą tarp viešojo tualeto ir rusų karių kapinių – tai jau iš viso nesąmonė..? Todėl, kad nesiklausė, kas, kokios vertybės buvo siūlomos, todėl, kad išvis nebuvo jokios diskusijos, ko miestui reikia. Vienas kitas miestietis ir išgirdo, ir suprato, bet tokie dažniausiai yra iš tų, kurie linkę patylėti.
Kai kūrybinių dirbtuvių parengti Prisikėlimo aikštės sutvarkymo maketai buvo eksponuojami Kultūros centre, pavartęs atsiliepimų knygą aš nustebau. Pasirodo, bent pusė į ją rašiusiųjų (rašė, aišku, tyleniai, ne tie, kurie visada šaukia „NE!“) arba sutiko su siūlomais sprendiniais, arba teigė, kad pasitiki specialistų nuomone.
Tada aš dar kartą padariau išvadą, kad siekdami permainų mieste mes visai neišklausome didžiosios dalies miestiečių nuomonės, kad nesame pasiruošę eiti demokratiniu keliu. Nors dažnai pagalvoju, kad gal geriau išvis nieko nedaryti, kad nepadarytume dar daugiau klaidų.
– Turite omenyje...
– ... Pastoracinio centro statybas, kai buvo padarytos urbanistinės, o ne architektūrinės klaidos. Galima į tai žvelgti ir formaliai, ir žmoniškai. Taigi toms statyboms buvo surasta skylutė įstatyme (mūsų įstatymai labai skylėti), pro kurią šito projekto autoriai ir pralindo vietoj dviejų aukštų pastato pastatę jį keturių, nors formaliai – dviejų.
Gal buvo galima pasiūlyti statyti ir dar aukštesnį pastatą, tačiau prieš tai turėjo būti visiems įrodyta, kad centras turi būti būtent toks, o ne kitoks, ir būtent toje vietoje.
O dabar šį pastatą perkėlus į bet kurią kosmopolitinę vietą, tuščią lauką jam neturėčiau jokių pretenzijų, bet šioje vietoje matau urbanistines klaidas – pačias elementariausias: centras neteisingai veikia aplinką. Jei Pastoracinio centro autoriai būtų atsižvelgę į tai, kokios miesto vertybės yra siūlomos detaliuoju planu, jie tikrai nebūtų padarę tokių sprendimų.
Kita problema – nesuvokta erdvė. Tai yra, urbanistika projektuoja ne pastatus, o erdves, tūrius, kurie formuoja tas erdves. Urbanistai rodo, kokių tūriai-pastatai turėtų būti gabaritų ir kokią jie turėtų sukelti emociją, kaip turėtų veikti miestiečius, miestą. Architektas, tik gavęs tokią urbanistiškai suformuluotą užduotį, turėtų pradėti kurti. O šiuo atveju viskas buvo padaryta priešingai. Todėl nors norai ir buvo geri, rezultatas yra toks, koks yra.
– Vadinasi, architektai kalti, kad Šiauliai „kaimiškėja“?
– Architektai visada lieka kalti, nes jei viskas gerai – užsakovas gerai padarė, jei blogai – architektai pridarė... Tai didelis melas, nes kas moka pinigus, tas ir viską nusprendžia. Kas yra paprasto gyvenamojo namo užsakovas? Paprastas žmogus. Tad jei mieste nėra politikos, kaip formuoti jo centrą, tai ir turime Salomėjos Nėries gatvėje užsakovo pageidavimu tikrą kaimo trobą – netgi ne lietuvišką, o dievaižin kokią „išką“. Žodžiu – eilinį kičą.
Tiesiog Šiaulių kuriozas ir anekdotas. Einame Vilniaus gatve, kuria taip didžiuojamės ir kuria teigiame, kad esame miestas, o mes – miestiečiai, bet tik pasukame per bromą ir jau esame kaime: rąstiniai namai, dūmai rūksta, šunys loja... Koks jau čia miestas.
Yra animacinis katašunis, yra ir Šiauliai – kažkoks miestakaimis. Čia ir yra ta destrukcija Šiaulių urbanistinėje struktūroje.
Kai architektai urbanistai kalba apie kvartalinius užstatymus arba kitas „abrakadabras“ paprastam žmogui, tai ir kalba apie miesto išbaigtumą ir vienodumą. Tai ir yra pagrindinė vertybė – sukurti tokias erdvines struktūras, kurios žmogui nebūtų suprantamos.
Kai žmogus apsižvalgęs aplinkui viską iškart supranta, suvokia, jis gerai ir jaučiasi. Bet tik užtenka žvilgsniu užkliūti už kažko nesuprantamo – skylės sienoje tarp pastatų, tai iškart jis pasijaučia prastai – gal ten koks pavojus. Tiesiog taip suveikia žmogaus savisaugos instinktas, fiziologija.
Kitas pavyzdys. Šiandien Šiauliuose turime erdvę, o ne aikštę 250x150 metrų dydžio. Tai yra, tokio pat dydžio kaip viena Paryžiaus aikštė, kaip Maskvos Raudonoji aikštė. Paradoksas: Maskvai, didmiesčiui, tokios aikštės užtenka, Šiauliams – ne, todėl jos užstatyti negalima.
Raudonoji aikštė atrodo didelė, nes tai ir yra sėkmingo urbanistinio sprendimo pavyzdys: ten nėra nė vieno atskaitos taško, pagal kurį galėtume spręsti apie aikštės dydį, net Kremliaus sienos neatrodo didžiulės joje. Kodėl? Todėl, kad ten sprendimus priėmė labai rimti specialistai, profesionalai.
Neseniai apžiūrėjome senus Šiaulių miesto centro užstatymo planus. Ten praktiškai buvo siūloma tas pats: atstatyti karo išgriautus pastatus, kurti žmogiškas erdves ir joms suteikti konkrečią funkciją.
Todėl jei šiandien aikštėje (liežuvis neapsiverčia jos vadinti aikšte) išpjautume visus medžius, išsigąstume pamatę, kokie čia atstumai, koks čia kaimas, kaip čia nieko nevyksta.
Pažiūrėkite tik į patvarkytą „Saulės diskų“ fontano skverą: čia žmonės ir ant žolytės guli, ir pietauja, jaunimas važinėjasi riedučiais, dviračiais, vyksta renginiai, piketai. Čia jau yra gyvybė.
Tad kodėl kitai erdvei, vadinamai Prisikėlimo aikšte, nesuteikti gyvybės? Miestui reikia aikščių, urbanistinių viešųjų erdvių, į kurias persikelia miestiečių gyvenimas. Saviraiškos laisvė leido žmonėms viešai reikštis. Ir jie reiškiasi, kad ir grafitais, kurie padaro ir daug žalos, bet kartu yra ir laisvės simbolis. Tik ar mes mokame korektiškai tuo viešumu naudotis? Nes ir čia išlenda tas mūsų mentalitetas, tos plūgo rankenos kyšo iš kišenių, nors tu ką.
