Šioje intriguojančioje studijoje mokslininkė tyrinėja visuomeninius pokyčius, kurie ištiko Vakarų Europą, o kartu ir Lietuvą, XIX a. pirmoje pusėje ir kaip tai atsispindi naujai už miesto kuriamose kapinėse, kurios pakeičia iki tol šimtmečius gyvavusį laidojimą bažnyčiose bei šventoriuose.
Centrine pasakojimo ašimi čia tampa trejos tuo metu naujai įkurtos Vilniaus kapinės – Rasų, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, vadinamosios Saulės kapinės. Skirtingai nuo to meto katalikiškoje Europoje kuriamų kapinių kaip sodo ar parko konceptų, vilnietiškos kapinės išdygsta miškingose teritorijose ir tai iš esmės keičia žmonių santykį su mirusiais, kuria naują atminties kultūrą bei kapinių lankymo praktiką.
Su architektūros tyrėja kalbamės apie XIX a. pokyčius, nulėmusius būtinybę steigti naujas kapines bei atminties kraštovaizdžio kaitą, medžių simboliką senuosiuose tikėjimuose ir kodėl kapinės miške nebaugino to meto vilniečių. Taip pat apie šiuolaikines mirusių įamžinimo tradicijas, medžių sodinimo draudimus ir kodėl dabartinės kapinės nėra tapusios patraukliomis viešosiomis erdvėmis.
– Rašytojas Borisas Akuninas savo knygoje „Kapinių istorijos“ leidžiasi į pasivaikščiojimus po šešias pasaulio megapolių kapines ir teigia, kad norint suprasti ir pajusti miestą, būtina pasivaikščioti po senąsias jo kapines. Sutiktumėte su tuo, kad būtent kapinės yra savotiškas miesto veidrodis, parodantis ne tik koks miestas buvo, bet ir kodėl tapo tokiu, koks yra šiandien?
– Pirmiausia turiu užduoti klausimą – o kas yra senos kapinės? Juk tai, ką turime Vilniuje – tai visai nesena: šios kapinės skaičiuoja kiek daugiau nei du šimtmečius. Ir jei jas palygintume su išlikusia kurio nors Europos didmiesčio XV ar XVII a. kapinių ikonografija, tarp jų pamatytume didžiulių skirtumų.
Šis tyrimas manyje labiausiai pakeitė laiko nuovoką ir supratimą, kad du šimtai metų, žvelgiant iš žmonijos istorijos perspektyvos, yra be galo trumpas laikas. Juk lygiai taip pat ir visa krikščioniškoji tradicija bei to santykio transformacijos šiandien, palyginus su visa jos istorija, taip pat yra labai trumpas etapas. Tad kalbant apie XIX a. Vilniuje įkurtas Rasų, Bernardinų ir Saulės kapines, galime tvirtai pasakyti, kad jos yra seniausios šiame mieste, bet tai tikrai nereiškia, kad jos senos.
Kapinėse daug ką galima perskaityti apie praėjusį laiką, tačiau ne ką mažiau ir apie dabartį ir tai, kaip šiandien suprantame atmintį.
Kapinės – tai yra nuolatos kintantis kraštovaizdis, mat net ir iš tvariausių medžiagų pastatyti paminklai taip pat su laiku nyksta. Išties kapinėse daug ką galima perskaityti apie praėjusį laiką, tačiau ne ką mažiau ir apie dabartį ir tai, kaip šiandien suprantame atmintį.
