– Karo žurnalisto darbas dažnai išaukštinamas, taip pat idealizuojamas ir pats karo frontas. Kodėl, tavo nuomone, žurnalistai siekia dirbti karo lauke? Ar tai kilnaus siekio parodyti tikrąjį karo veidą išraiška, ar veikiau adrenalino medžioklė?
– Karo žurnalistika – tai fotoreportažo žanro klasika, kuri yra perdėm romantizuota pradedančių fotografų mintyse. Paspėliosiu – galbūt taip nutiko dėl daugybės sukurtų filmų apie bebaimius fotografus, fiksuojančius aktualius pasauliui įvykius, lakstančius tarp kulkų, rengiančius interviu su vadinamaisiais teroristais ir pan. Jų darbas įvaizdina žmonėms sukrečiančius įvykius. Karo fotografija tapo tam tikras simbolis. Simbolis laisvo ir pavojingo gyvenimo, prisilietimas prie esmių. Natūralu, kad fotožurnalistas, dirbantis redakcijoje pagal apibrėžtą grafiką, fotografuojantis galbūt tai, kas jam neatrodo prasminga, svajoja persimesti kuprinę per petį ir pasileisti į herojiškus nuotykius.
Aš taip pat apie tai svajojau, romantizavau darbą konfliktinėse aplinkose.
Jei manęs paklaustumėte, kas po tiek patirčių mane vis ten traukia, atsakyti būtų sunku. Supykstu, kai sako, kad tai daroma dėl adrenalino. Manau, tai įžeidžia sveiką protą, kuris tarsi dėl šiurpuliukų bėgiojimo kūne ir momentinio širdies spaudimo padidėjimo rizikuotų gyvybe. Tačiau į pavojingas aplinkas vykstu ir ne dėl vardan didesnio gėrio pasauliui, vardan to, kad kažkas keistųsi.
Šie veiksniai yra svarbūs, tačiau veikiau tai susiję su atsidūrimu išskirtinėse aplinkose, galimybėmis taip artimai susipažinti su svarbia istorija. Būdamas ten jaučiu, kaip greit tobulėju, keičiuosi. Ir ne tik kaip fotografas. Tai visiškai unikalios, su nieku nesulyginamos patirtys. Kartu tai ir labai sunkus, alinantis darbas, ilgi laukimai, stresas. Ten galima pažinti save, nes yra provokuojamos apleistos savybės, kaip nuolankumas, radikali pagarba priešingai nuomonei, stiprybė, kuri kartais turi apginti gyvybę.
– Drauge su Rusijos žurnalistu Vladislavu Moisejevu leidotės į kelionę po Lietuvą, kurios rezultatas – reportažų ciklas pavadinimu „PostBaltika: Baltijos šalys Rusijos žurnalisto akimis“. Kaip šis projektas prisidėjo prie jūsų suvokimo apie aplinką, kurioje gyvename?
– Kuomet pradėjome šią kelionę, nemaniau, kad ji mane kažkuo nustebins – ko gi mes nežinome apie save ir kaimynines šalis? Tačiau visgi mane labai nustebino keli dalykai – tai didžiuliai socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp didžiųjų miestų, ekonominių centrų, ir periferijos, nustebino ir tai, kiek daug, deja, yra sovietinio mentalinio paveldo.
Tačiau labai pradžiugino Baltijos šalių jaunimas, kuriems rūpi šiandien, rūpi pasaulis ir ekologija. Ypač tai išryškėjo, kuomet iš Daugpilio vykau į Tartu. Tai – du skirtingi pasauliai. Jaunoji karta teikia labai daug vilties.
– Nuolat kalbama apie „dvi lietuvas“ – didelė atskirties linija brėžiama tarp miestų kaip centrų ir periferijos. Pats persikėlėte gyventi į Visaginą, tad ar, jūsų manymu, šis padalinimas atitinką realybę? Gyventi užmiestyje ar didžiuosiuose miestuose – kiek tai turi reikšmės jums, kaip kūrėjui?
– Išties, socialinė atskirtis Lietuvoje labai didelė. Kaip tik šiuo metu kuriu apie tai fotografijų ciklą. Tačiau nesakyčiau, kad miesto ribos atitinka socialinės atskirties ribas. Priešingai – važinėdamas po Lietuvos miestelius ir kaimus sulaužiau daug turėtų stereotipų. Visų pirmą apie prasigėrusį ar nutautintą Lietuvos kaimą, skurstantį ir emigruoti norintį kaimo žmogų. Kaimuose sutinku daugybę šviesių žmonių, kurie turi ypač stiprų santykį su Lietuva, su savo protėvių žeme, jie išsaugoję įvairias lietuviškas tradicijas. Taip, kaimas keičiasi, skauda matant užkaltus sodybų langus. Bet tie pokyčiai nėra tokie liūdni ar fatališki, kaip mes įpratę galvoti.
Mane tik gąsdina ta didžiulė takoskyra tarp didmiesčių gyventojų ir įprastus darbus ar pašalpas gaunančių piliečių. Būtent čia aš jaučiu tas „dvi lietuvas“ – vieną, kuri gyvena saugioje aplinkoje, bet tragiškai stokoja empatijos, ir kitą – kuri proporcingai stokoja vilties.
Džiaugiuosi, kad apie tai vis daugiau kalbama, bandome statyti įvairius tiltus tarp šių „lietuvų“, bet tai neturi būti vienkartinės iniciatyvos, o nuosekli, mokslinių tyrimų lydima politika.
-
Pirmas prisiminimas. Juodos duonos kriaukšlė rankoje gulint vaikiškoje lovelėje.
-
Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Gal galima tyliau?
-
Gražiausias keiksmažodis. Tie lietuviški keiksmai.
-
Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Supratingas, patikimas, atsidavęs.
-
Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Fotografas Vitas Luckus.
-
Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Vis dar laukiu pasimatymo su juo knygose.
-
Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Išgyventi nepakeliamą būties lengvybę su Monty Python kompanija.
-
Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris… atsakytų į šiandien taip man svarbius klausimus.
-
Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Neturiu pavydo jausmo, manau, kad tai, ką noriu, dar sukursiu.
-
Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Gal Bill Evans klavišai?
-
Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Visbaro pilaitė Kaune.
-
Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Kauno Žaliakalnis.
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Žaliakalnis -
Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… natūraliai žmogaus skleidžiamus feromonus.
-
Pirmą kartą pasimylėjęs aš… šypsojausi.
-
Klausimas, kurio visada vengiu. Ar tau ten nebaisu?
-
Nė už ką negalėčiau… nefotografuoti.
-
Jaučiuosi nuogas be… Jei neturiu su savim fotoaparato.
-
Absurdiškiausias gautas patarimas. Nepergyvenk, viskas bus gerai.
-
Lietuvoje baisiai pasigendu… mokėjimo priimti ir išsakyti kritiką.
-
Katarsis – tai… nerūpestingo kvatojimo antonimas.
Taip pat skaitykite:-
VLKK puslapio kūrėjas: apie ribas, valstybines įstaigas ir nebeegzistuojančius žmones
-
Raminta Naujanytė-Bjelle: apie Salvadorą Dali, socialinę kritiką muzikoje ir Ukmergę
-
Vykintas Slivka: apie „Liverpool“ klubo rungtynes Lietuvoje, britpopą ir „Naruto“
-
Germanas Skoris: apie trūkstamą Meistrą ir Margaritą, (trūkstamą) Vilniaus senamiestį ir lietuviško garso gimimą
-
Artūras Tereškinas: apie depresyvų realizmą, 29-ojo aukšto baimę ir kambarioką Parulskį
-
Stasys Baltakis: apie susitikimą su Jimu Jarmuschu, Atlantidos atkūrimą ir filmą, kurio nepabaigia
-
