Ką jaučiu? Dažniausiai nusivylimą, kuris apgaubia kambarį, įsilieja į naujai perdažytus radiatorius ir gelsvas medines duris. Nusivylimo eklektika: kasdienybė – tai, kas po truputį dyla tol, kol nutinka kažkas netikėto. Kol tai įvyks, svajoju pabėgti, pamiršti, bent trumpam išsiregistruoti iš žiemos viešbučio, nugalėti save ir mane supančią prieblandą.
Klausti, kodėl aplink mane tiek daug nusivylimo, gana naivu. Dažnai sunkiai paslepiame nusivylimą valstybe, valdžia, pirma ar antra meile, ilgamete draugyste – vieną dieną suvokiame, kad jie nepajėgūs suteikti mums emocinio pasitenkinimo. Be šių gana didelių nusivylimų kasdien patiriame mikronusivylimų: nusivili knyga, kurią užvertei po kelių puslapių, nusivili į namus užsakytu maistu, pagaliau – savimi, per dieną nesugebančiu parašyti nė vienos SMS žinutės.
Galbūt dirginančių vaizduotę nusivylimų akivaizdoje verčiau turėtume klausti, koks mūsų nusivylimo stilius arba kokiais būdais išreiškiame savo nusivylimą. Juk nusivylimas, kaip ir džiaugsmas, – politinis dalykas: kad ir kas būtume – optimistai ar depresyvūs realistai – jaučiamės įsipareigoję surasti tinkamiausią sau aplinką klestėti, tik su sąlyga, kad joje bus kuo mažiau nevilties.
Kaip paprastai aiškinamas nusivylimas? Nusivylimas kyla tada, kai jaučiamės negalį kontroliuoti objekto ar tikslo, į kurį esame investavę daug pastangų, energijos ir laiko. Ne vienas iš mūsų patiriame nusivylimą, kuris yra neišvengiamas mūsų nepasisekimų palydovas. Tačiau tik tada, kai nesėkmė ir negatyvumas kartojasi ir virsta aklavietės, kuri išgyvenama kaip nenugalimos krizė simptomas, atsiduriame eižėjančioje ir griūvančioje socialinėje tikrovėje.
Nusivylimo politinį pobūdį patvirtina ir tai, kad sociopolitinė santvarka, kurioje gyvename (galima ją vadinti kapitalizmu, afektyviu kapitalizmu ar dar kuo nors), sėkmingai padalija kiekvienam iš mūsų po skirtingą nusivylimų kiekį. Per daug nusivylimo gali grėsti mūsų tikėjimui, kad kasdienio gyvenimo kūrimo triūsas yra prasmingas, kad iš klaidų galima pasimokyti ir kad mūsų žlungančios svajonės tėra tik blyški nuoroda į atsitiktinumų virtines. Kita vertus, per daug nusivylimo gali brangiai kainuoti tiems, kuriems norisi valdyti mus ir palaikyti esamą santvarką.
Ne tik Lietuvoje nusivylę žmonės yra persipildę pykčio, įniršio ir neapykantos – šios emocijos yra aiškiai nuspėjamas nusivylimo padarinys. Šia prasme nusivylimas gali būti naudojamas kaip diagnostinis instrumentas, nurodantis į individų socialines traumas, jų nuolat patiriamą psichinę žalą ir vargą.
Kokia šios diagnostikos statistika? Vartant socialinių tinklų paskyras ir skaitant komentarus po žiniasklaidos pranešimais, galima pastebėti, kad nusivylimas yra tapęs chronišku simptomu: nusivylus tave supančia aplinka maudomasi įvairiausių formų agresijoje, švenčiamas gebėjimas žaloti(s) ir jaustis blogai – visa tai pasidaro taip įprasta, kaip ir niršti, nerimauti, gedėti ar jausti apmaudą.
Ar nusivylimas gali motyvuoti mus politiniam veiksmui? Vargu. Kad ir kaip keista būtų, man atrodo, kad nusivylimas – viena iš tų emocijų, kurios ne tik verčia mus jaustis blogai, bet ir slopina politinę motyvaciją. Kartais patirta žala tėra tik žala, o nusivylimą lydinti apatija ir pasyvumas kažin ar gali įkvėpti naujoms kolektyvinėms kovoms. Nusivylimas labiau skatina ilgą gulėjimą juodoje metalinėje lovoje su gelsvomis medinėmis durimis.
Skirtingai nei pyktis ar įniršis, nusivylimas dažniausiai, nors ne visada, kenkia žmonių gebėjimui aktyviai veikti. Galima būtų pasakyti ir kitaip: užuot ieškoję kolektyvinių išeičių nusivylę, pažeidžiami ir paklusnūs individai imasi terapinių praktikų, užsiregistruoja į subjektyvios gerovės programas ir pasiduoda atpalaiduojančių fantazijų mankštai. Prie to prisideda ir tai, kad mus apgaubęs neoliberalus normatyvumas, besiremiantis fantazminiu individualios sėkmės ir socialinio mobilumo pasakojimu, ekonomines ir socialines problemas paverčia grynai emocinėmis: „susitvarkyk su savimi, po to imkis pasaulio!“
Galima būtų pasakyti ir kitaip: užuot ieškoję kolektyvinių išeičių nusivylę, pažeidžiami ir paklusnūs individai imasi terapinių praktikų, užsiregistruoja į subjektyvios gerovės programas ir pasiduoda atpalaiduojančių fantazijų mankštai.
Nusivylimui nėra garantinio laiko. Nuviliantys gyvenimai egzistuoja nuolatinės delsimo ir atidėjimo būsenoje. Nors norėtume išvengti savo prisirišimo prie jų, dažnai nežinome, kaip tai padaryti. Todėl malamės nuodingoje (dabar mėgstamesnis žodis yra „toksiškoje“), sudėtingoje ir kartu netvarkingoje tikrovėje. Šio alinančio triūso prizas – negęstanti viltis, kad įmanoma prisitaikyti prie nuolat atsinaujinančių kapitalistinio nestabilumo žanrų.
Taip, to galima pasiekti individualiai: dauguma iš mūsų turime pakankamą energijos, kurią generuoja kasdien išgyvenamos „geros“ emocijos, archyvą. Ši energija – nesudylantis individualios savikaitos ir savikūros įrankis, kuriuo menkai pasinaudojame. Bet ar visada išnaudojame tai, ką esame gavę, ir ar grąžiname kitiems, kas mums buvo padovanota?
Nusivylusiems – pragaras. Jie nešiojasi su savimi savybes, kurios nėra socialiai vertingos (kam reikalingi užuojauta ir rūpestis?). Jie laiko tiek save, tiek kitus monstrais („mano prigimtis prieštarauja jų prigimčiai“). Jie nesugeba kontroliuoti nei materialinių savo gyvenimo sąlygų, nei savo priklausomybės nuo fantazijų, kurias griauna kasdienybės žiaurumas (kodėl mane taip žeidžia žvilgsniai ir kodėl veidrodyje matau svetimą veidą?).
Daiktai, žmonės, idėjos, pojūčiai, santykiai, veiklos, institucijos susilieja į galingą nusivylimo gniutulą gerklėje. Kai prausiesi, veidrodis padeda susitaikyti su nusivylimu: vis tas pats liūdnas išblyškęs veidas primerktomis žaliomis akimis, virpančiomis lūpomis ir plačia nosimi. Išsimaudęs duše, aprasojusiame stikle nebematai savęs. Pirštu išvedžioji: „Blessed is he who expects nothing, for he shall never be disappointed“ (angl. Palaimintas tas, kuris nieko nesitiki, nes niekada nenusivils).
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
