Tai atgarsiai iš neseniai vykusių dramų Biržuose ir Žiežmariuose. Kai kurie biržiečiai aktyviai priešinosi jų gatvėje planuojamiems bendruomeniniams globos namams, kuriuose būtų apgyvendinti mažamečiai vaikai. Žiežmarių miestelio Lauko gatvės gyventojai buvo pasiryžę žūtbūtinei kovai, nukreiptai prieš protinę negalią turinčius žmones.
Tai, kas dabar vyksta kasdienėje, visai nešventiškoje Lietuvoje, galima vadinti getoizacija arba vis stipresniu noru suvaryti bejėgius ir varginguosius į jiems skirtus getus. Atsiranda vis daugiau politikų ir viduramžio krizę išgyvenančių politikos komentatorių-partinių padlaižūnų, kurie ima svaičioti apie „dvasinių getų steigėjus“, nors iš esmės jie patys ir yra tie steigėjai. Kiekvienam varguoliui – po getą!
Paradoksalu, kad dėl getoizacijos šie vyriškiai kaip tik kaltina įvairias mažumas, kurios kone kasdien patiria smurtą, išnaudojimą ir patyčias. Bet tokia jau getų kūrėjų logika – purvinti ir stigmatizuoti tuos, kuriems sunku apsiginti.
Sociologai laiko getą socialiniu kalėjimu, prievartinio įkalinimo institucija, kurios tikslas – izoliuoti nepageidaujamus žmones ir kartu sumažinti jų įsivaizduojamą, bet ne realią materialinę bei simbolinę grėsmę visuomenei.
Geto gyventojai keliauja skirtingais traukiniais, mąsto skirtingas mintis, valgo skirtingą maistą, šlapinasi tik jiems skirtuose tualetuose, meldžiasi bažnyčiose, kurios įleidžia tik juos. Galų gale, jie laidojami atskirose kapinėse, į kurias užsuka tik jų giminaičiai.
Getų istorija sudėtinga: jai apibūdinti reikia ištisų monografijų. Getai tyrinėti kaip atskiri rajonai, etninės kaimynystės, skurdžių žmonių sankaupos, beklasių teritorijos. Čia galima prisiminti ir Renesanso laikų Europos žydų getus: žydai turėjo sugrįžti į getą prieš saulei nusileidžiant, nes kitaip buvo griežtai baudžiami.
Istoriškai getai – tai vargo ir kančios vietos, tačiau tai nereiškia, kad skurdas yra skiriamasis visų getų bruožas. Pasak žinomo prancūzų-amerikiečių sociologo Loïco Wacquanto, nuo XX amžiaus vidurio iki jo pabaigos getai reikšmingai pasikeitė. Po Antrojo pasaulinio karo JAV jie dažniausiai buvo kuriami rasiniu pagrindu (juose gyveno skirtingų klasių rasinės mažumos), o amžiaus pabaigoje jie tapo hipergetais, kuriuose įkalinamos skurdžiausios rasinės grupės.
Gete nuolat esi stebimas valdančiųjų, kurių rankose – ir raktai nuo jo, ir tavo gyvenimo galimybės.
Getai tiek JAV, tiek Europoje yra pasidarę izoliuotomis teritorijomis, kurias ir jose gyvenantys, ir prašalaičiai suvokia kaip socialines skaistyklas ar miesto pragaro skyles. Gete nuolat esi stebimas valdančiųjų, kurių rankose – ir raktai nuo jo, ir tavo gyvenimo galimybės.
Dabar getai – etniškai ir socialiai homogeniškos erdvės, atskiros visatos, mirties ir siaubo teatras. Tai stigmatizuotos ir stigmatizuojančios teritorijos, kuriose klesti neformali ekonomika, tarpsta kriminaliniai nusikaltimai ir visus persmelkęs nesaugumo pojūtis. Getą galima vadinti beklasių sandėliu. Smurtas ir prievarta – geto kasdienybė.
Iš gyvenančių getuose tyčiojamasi. Jie vadinami moralinėmis šiukšlėmis, socialinėmis siurbėlėmis, parazitais, visuomenės priešais, pigios darbo jėgos kuinais. O patys getai apibūdinami kaip „hardkoro“ ir aklaviečių zonos (angl. „hard core“ ir „no go areas“).
Gyvenantys gete neišvengiamai jaučia kaltę ir gėdą, nes getas – stigmatizuojanti ir baudžianti erdvė. Jie ne tik slepia savo adresą, nes nenori, kad pažįstami žinotų, kur jie gyvena, bet ir stengiasi nesieti savęs su gyvenamuoju getu: „aš čia apsistojau tik laikinai, kol mano gyvenimas pagerės“.
Nors iš geto stengiamasi pabėgti, bėgti nėra kur, nes tai vienintelė vieta, kurią geto gyventojai – eiliniai žmonės, besistengiantys gyventi savo gyvenimus sunkiomis ir depresyviomis aplinkybėmis, – pažįsta.
Nors iš geto stengiamasi pabėgti, bėgti nėra kur, nes tai vienintelė vieta, kurią geto gyventojai – eiliniai žmonės, besistengiantys gyventi savo gyvenimus sunkiomis ir depresyviomis aplinkybėmis, – pažįsta. Apie tai pasakoja reperis Too Short (arba Too $hort) dainoje „Getas“ (angl. The Ghetto, 1990), „Kalbu apie getą, keistą keistą getą,/ Stengiuosi išgyventi ir išlikti gyvas,/ Nors gatvės duobėtos, o gatvių šviesos perdegusios.../ Kiekvieną dieną mąstau apie tai, kaip aš mirsiu,/ Bet moku tik vieną dalyką – išgyventi“.
Žinoma, yra ir šiek tiek kitokių getų, pavyzdžiui, gėjų ir lesbiečių getai didžiuosiuose JAV ir Europos miestuose, bet jie susikūrė kaip būdas pasislėpti nuo diskriminacijos, neapykantos ir smurto. Šie getai – gyvenamieji kvartalai, klubai, barai, restoranai – veikė ir kartais tebeveikia kaip saugios erdvės tiems, kurie bijo gyventi atvirai homoseksualų gyvenimą vis dar heteroseksistinėje aplinkoje.
Kas skatina ir palaiko šiuolaikinius getus Vakarų valstybėse? Pirmiausia, tai didėjanti nelygybė bendros ekonominės plėtros kontekste (švytintys milijonieriai vs. tūkstančiai besinaudojančių menkomis bedarbių išmokomis ir šalpos valgyklomis), laikini, prastai apmokami darbai, vos leidžiantys sudurti galą su galu, socialinės apsaugos skurdinimas, profsąjungų neveiklumas ir jų nesugebėjimas ginti darbuotojų teisių. Prie visuomenės getoizacijos prisideda ir nuolatinis gerovės valstybės menkinimas ir jos pavertimas melaginga sąvoka (lietuviškoje greitakalbėje tai vadinama „milijardas milijonui“).
Todėl tie, kas mums pasakoja pasakas apie skurdo ir priklausomybės kultūrą, tie, kas mėgina aiškinti getus moralinėmis ir individualistinėmis priežastimis (neva geto gyventojai morališkai degradavę, jie nieko nesugeba, dėl visko kalti patys) – paprasčiausiai reklamuoja socialinius kalėjimus, tarnaujančius tik dar didesniam išnaudojimui, izoliacijai ir nevilčiai. Jų Lietuva – tai toksiška getų šalis.
Nors kol kas Lietuvoje fizinių getų nėra daug (pvz., tokiu getu galima laikyti Kirtimų taborą Vilniuje; tokiais getais tampa ir kai kurie apleisti sovietinių daugiabučių rajonai), kaip rodo pastarųjų metų įvykiai ir diskusijos, noras izoliuoti, atstumti ir uždaryti nepageidaujamus žmones į getus stiprėja. Vadinamoji socialinė poliarizacija – skirtumas tarp aukštosios visuomenės blizgiuose žurnaluose ir tamsaus geto, turto ir visiško skurdo, paspirtukinių hipsterių ir miesto autsaiderių, kurie egzistuoja tarsi šalia vieni kitų, bet kartu yra atskirti socioerdvinių ir mentalinių šviesmečių – vis labiau pastebima.
Neseniai, po tą pačią savaitę įvykusių tragiškų masinių žudynių Deitone, Ohajo valstijoje, ir El Pase, Teksase, amerikiečių atlikėja Lana Del Rey parašė dainą „Ieškant Amerikos“ (angl. Looking for America). Tai protesto daina, kurioje Del Rey pateikia savą Amerikos, kurioje ji norėtų gyventi, versiją: ją apibūdina ne ginklai ar bombos, bet fejerverkai, ne baimė ir siaubas, bet viltis.
Aš irgi vis dar ieškau savosios Lietuvos versijos. Tokios, kurioje turtingieji negalėtų įkalinti žmonių fiziniuose ar simboliniuose getuose (jų žodžiais, „dvasiniuose getuose“), kurioje galingieji negalėtų stigmatizuoti, drausti, varžyti ir kurioje įniršę neonaciai negalėtų klijuoti žeminančių etikečių ant mūsų, getų ir ne getų gyventojų, nugarų bei klykauti apie tai, kad neapykanta – jų prigimtinė teisė.
Artūras Tereškinas – sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
