Iš pradžių pasirodė, kad sapnuoju. Bet tai – ne sapnas. Šis pokalbis – tik košmaro, prisiklausius ekstremistinių, pykčio perpildytų šnekų, nuotrupa. Košmaro, apie kurį rašo vis daugiau užsienio mokslininkų, ypač sociologų.
Šio košmaro dalyviai dažniausiai yra jauni vyrai, kurie, užuot pavertę savo politinį įniršį savidestruktyvia veikla (alkoholis, narkotikai, savižudybės), nukreipia jį prieš grupes, kurios, jų nuomone, kaltos dėl jų vyriškumo nesėkmių – moteris, gėjus, lesbietes, feministes, socialiai atskirtus asmenis. Jų politika, kartais tampanti ekstremistiniais socialiniais judėjimais ir išsiliejanti smurtiniais proveržiais – neapykantos ir pykčio mišinys.
Šių vyrų pyktis nėra vien tik gynybinis, jis paprasčiausiai reakcingas, t.y. orientuotas į praeitį, o ne į ateitį. Juo siekiama prikelti, atkurti, susigrąžinti tai, kas, jų įsivaizdavimu, buvo prarasta. Vieni nori atgauti savo privilegijas (vyras – šeimos galva, moteris jį tik papildo; vyras gali naudoti „proporcingą smurtą“ prieš žmoną ir vaikus), kiti – tapti vieningos ir neklystančios tautos vedliais, treti – nuolankiai paklusti visagaliui lyderiui.
Jie mano, kad neapkęsdami, švaistydamiesi pykčiu ir diskriminuodami kitus jie sako tiesą, nes neva kitų ir kitokie gyvenimai – tai fantazija, o jų pyktis – pati tikriausia tikrovė. Jie nuolat skundžiasi, kad kitų fantazijos juos prievartauja (mums vis primenama apie „naujos formos totalitarizmą“), tačiau tam, kad nesijaustų prievartaujami, jie nori uždrausti arba sunaikinti kitokius gyvenimus.
Šie įniršę vyrai turi ir savo ideologus. Lietuvoje dauguma šių ideologų šiltai įsitaisę Seimo narių padėjėjais, ministerijų skyrių vadovais ar kitų valstybės institucijų specialistais. Kai kurie iš jų, pasiekę garbų viduramžį, ramiai gyvena su savo mamomis Fabijoniškėse ir Pašilaičiuose. Jiems pyktis ir neapykanta – kasdienis darbas. Kaip sėdėjimas socialiniuose tinkluose ar komentarai po žiniasklaidos portalų straipsniais.
Šie ideologai nenuilsdami atlieka savo misiją – manipuliuoti nepatenkintais žmonėmis, ypač vyrais, nuolat pirštu prikišamai rodyti – žiūrėkite, juk kiti kalti dėl jūsų varganų gyvenimų, nenusisekusio vyriškumo, skurdo ir nepriteklių. „Jei lesbietės negrobtų vaikų, būtų daug lengviau gyventi“, – rėkia vieni. „Jei transeksualai nelįstų į viešumą, daugiau dėmesio gautume mes, tikri vyrai“, – atkartoja kiti. O jau tada visi choru užgieda: „Dar galime sustabdyti propagandinę LGBT politiką ir genderistinę revoliuciją! Mobilizuokimės į nuskriaustųjų armiją, kovosiančią iki paskutinio neapykantos ir įniršio lašo“.
Tiek įpykę vyrai, tiek jų ideologai (būtina pasakyti, kad tarp jų yra ir moterų), remiantis amerikiečių sociologo Michaelo Kimmelio apibūdinimu, – paranojiško vyriškumo atstovai. Žodis „paranoja“ geriausiai nusako jų elgesį, kupiną įtarumo, sąmokslo teorijų ir neapykantos fantazijų. Paranojiško vyriškumo nešiotojai primeta savo problemas kitiems, siekdami parodyti, kad jie tyri ir geri, o kiti blogi ir nuodėmingi. Teisuoliškos viktimizacijos jausmas – taip pat svarbus šio vyriškumo bruožas.
Paranoiškas vyriškumas yra kartu ir homoisteriškas. Homoisterikas bijo būti ne tik homoseksualizuotas, bet ir feminizuotas, t.y. paverstas moterišku. Jis nuolat klausia savęs: ar aš gėjus, ar heteroseksualas? Ar aš pakankamai vyriškas? Gal mano judesiuose kiti pastebi moteriškų manierų?
Homoisterikas neatsigręždamas bėga nuo visko, kas visuomenėje laikoma moteriška, arba, garsios amerikiečių teoretikės Eve Kosofsky Sedgwick žodžiais, jis yra apimtas siaubingo feminofobijos jausmo. Štai kraštutinės dešinės atstovas socialiniame tinkle būtinai įdės savo asmenukę su prierašu „vyriškumas“. Žiūri į jo veidą ir matai vyriškumą.
Kaip teigia jau minėtas Kimmelis, homofobija – tiesiog neatskiriama šio paranojiško homoisteriško vyriškumo dalis. Dėl to lietuvių kraštutinės dešinės atstovai tiek daug dėmesio skiria ne tik „prigimtinei šeimos sampratai“, kurią kažkas ruošiasi iš jų atimti, bet ir LGBT žmonėms. Juk, jų nuomone, gėjų eitynės „prieštarauja dorovei ir moraliam elgesiui“, „homoseksualumas yra prigimties neigimas“, o „gėjiškumu kaip virusu užsikrečiama kultūriškai“ (tai citatos iš lietuvių neonacių rašinių ir komentarų).
Tačiau šių ideologų homofobija nėra vien tik iracionali homoseksualumo ir homoseksualių vyrų baimė. Tai baimė, kad kiti vyrai gali demaskuoti tave ir atimti iš tavęs paskutinius vyriškumo likučius. Tai pažeminimo baimė, jei netyčia tave pažįstantys vyrai ar moterys praneštų pasauliui, kad neatitinki socialiai priimtinų lyčių normų ir kad tavo vyriškumas – viso labo tik nuolat sopanti skrandžio opa.
Dabartinė valdančiųjų politika, kurioje „moterys mylimos“, bet „renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas“ ir kuria siekiama drausti, riboti, bausti, nutildyti, persekioti – tikra politinė viagra šiam paranojiškam homoisteriškam vyriškumui, kuris pastaraisiais metais ypač suvešėjo. Ši politinė viagra prislopina vyrų pažeminimo baimę ir leidžia šio vyriškumo ideologams pateisinti savo pyktį ir neapykantą.
Tačiau, kaip ir bet koks vaistas, politinė viagra trumpalaikė. Kaip depresyvus realistas, esu įsitikinęs, kad paranojiškas homoisteriškas vyriškumas – tai žiaurus optimizmas, atsirandantis dėl klaidingo atpažinimo proceso, kurio metu fantazija priverčia vyrus įsivaizduoti, jog jų vyriškumas gali įgyvendinti bet kokius jų troškimus. Tačiau bėda yra tai, kad jie priskiria vyriškumui savybes, kurio jis neturi, vadinasi, tų troškimų išpildyti negali.
Knygoje „Gydantis nuo neapykantos: kaip jauni vyrai tampa smurtinio ekstremizmo nariais ir kaip iš jo pasitraukia“ (2018), Michaelis Kimmelis rašo, kad neonacius ir džihadistus galima „atpratinti“ nuo smurto atradus naujų būdų, kaip jie galėtų išreikšti savo vyriškumą ir pajusti, kad jų gyvenimai yra prasmingi. Skirtingai nei Kimmelis, žinau, kad lietuvių neonacių, patarinėjančių Seimo nariams, o laisvalaikiu dirbančių melo ir neapykantos institutuose bei judėjimuose, lengvai neišgydysi. Tačiau jau pats laikas daugiau dėmesio skirti vyriškumui diskutuojant paranojišką kraštutinės dešinės politiką, kuri tokia pat toksiška, kaip ir asbestinis šiferis.
Artūras Tereškinas – sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius.
