Esame įpratę gyventi krizių ir katastrofų laikais. Gal ne tiek gyventi, kiek kalbėti apie jas. Katastrofistinis Europos Sąjungos, valstybės, tautos žlugimo diskursas – populiarus jaukas, kuriuo kaip mėtiniais ledinukais naudojasi radikalios dešinės atstovai. Vieni iš jų dejuoja, kad Europos Sąjunga ne tik platina neokomunistines idėjas, bet ir užlieja mus „seksualinėmis revoliucijomis“, atsineštomis iš sovietinio režimo (žvilgtelėkite į 2016 m. parašytą visuomenės veikėjų kreipimąsi dėl „Baltic Pride“ eitynių), kiti, kaip neonacių jaunuolis, rėžęs ugningą prakalbą Seime, visur įžvelgia tautos mirtį ir lavonus.
Pro mūsų akis praslenka neregėto masto katastrofa: tūkstančiai mirusių lietuvių sielų išmėtytos po visą pasaulį, jų jau nebesurenka net skaisčiausios tautiškumo idėjos. Gyvenantys lavonai – fantasmagoriška tikrovė, o gal tik žodžių žaidimas oratorių burnose?
Galbūt taip ir yra, kaip sako visų mėgstami katastrofistai. Bet aš, kaip ir ne vienas šiuolaikinis sociologas bei menininkas, esu labiau linkęs mąstyti apie dabartį ne krizių ir katastrofų vaizdiniais, bet sąstingio ar sąstovio sąvokoms. Tai „laikas po to“, stingdantis ir, atrodytų, ilgai besitęsiantis kaip chroniška liga, kaip gyvenimas posovietinėje visuomenėje (paradoksalu, kad beveik po trisdešimties metų ji vis dar vadinama „posovietine“), kaip mėginimas išgyventi emigracijoje vis tikintis grįžti, bet niekada negrįžtant.
Medicinoje sąvoka „chroniškas“ apibūdina nuolatinę situaciją ar būklę, kuri nėra grėsminga gyvybei, bet persekioja mus kasdien: fizinis ir kitokio pobūdžio skausmas tampa įprastinis arba, kitais žodžiais, norma. Kentėti – normalu, vargti – neišvengiama, sirgti –beveik visuotina. Šitaip chroniška būklė pasidaro neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi: ji nekelia per didelio pavojaus, bet lemia tai, kaip mes jaučiamės ir kokiais būdais patiriame savo kasdienybę. Chroniškas skausmas ir vargas ne tik įkalina, apriboja, stingdo, bet ir primena apie mūsų trapumą.
Kas kaltas dėl mūsų chroniškos būklės? Ar joje atsidūrėme dėl to, kad nesugebėjome tinkamai pasirūpinti savimi praeityje? O gal dėl to, kad patys save nuskriaudėme prisidėdami prie istorinių ir asmeninių kataklizmų? Ar dėl savo aplaidumo turėsime susitaikyti ir su chroniška ateitimi?
Status quo palaikymas tapo kone svarbiausiu mūsų tikslu.
Kalti be kaltės. Kaip rašo Ericas Cazdynas knygoje „Jau miręs: naujasis politikos, kultūros ir ligos laikas“ (2012), mes pasiekėme naują chroniško laiko režimą, kuriame esminę vietą užima ne mirtini ar baigtini dalykai, bet nemirštanti amžinai ligota dabartis, kuriai negresia staigios mirties pavojus. Status quo palaikymas tapo kone svarbiausiu mūsų tikslu. Pasak šio mokslininko, kadangi kapitalistinės sistemos neįmanoma reformuoti (kaip neįmanoma sunaikinti vėžio, išvalyti vandenynų, nugalėti korupcijos), naujasis chroniškas režimas siekia išsaugoti šią sistemą ir nuolat tvarkosi su jos krizėmis užuot stodamas akistaton su pačios sistemos (kūno, planetos, kapitalizmo) mirtingumu ar mirtimi.
Nauja chroniška laiko patirtis pasiduoda logikai, pagal kurią viskas liks kaip buvę, net tada, kai dabartis virs ateitimi. Ir vargu, ar tavo pastangos turės didesnės reikšmės. Judėsi pirmyn taip, tarsi stovėtum vietoje. Panašiai, kaip fašistuojantis skustagalvis, įbedęs akis į dvi besibučiuojančias moteris ir nervingai trypčiojantis Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžoje Vilniuje. Tiesiog girdžiu, kaip jo smegenų vingiuose užstringa „Olialia pupyčių“ dainos žodžiai: „Aš nežinau, kodėl pasaulis toks keistas. / Ir kartais noriu sustabdyt save...“
Tačiau kartu chroniškumo sąvoka verčia abejoti įvykių ir pokyčių kaip vyraujančių ekonominio bei politinio dėmesio objektų svarba. Ar daug kas tiki, kad kas nors pasikeis, kai bus išrinkta nauja prezidentė? Ar gyvenimas pagerės, jei naujai suręsta Seimo komisija sumažins maisto kainas skurstantiems gyventojams? Ar politinis pasaulis bus sukrėstas, jei paaiškės, kad liūdnai pagarsėjęs Seimo narys turi dar vieną nesantuokinį kūdikį? Ar dėl visų šalies bėdų apkaltinus rinkėjus-kaimo chronius dešiniesiems politologams bus lengviau užmigti naktimis? Tuo labai abejoju.
Pasaulyje, kuris mėgaujasi katastrofų ir žlugimo vaizdiniais, būti chronišku (nors nebūtinai chroniu) – vadinasi, priešintis įprastai linijinei laiko progresijai, kurios pagrindu kuriami hierarchiniai santykiai tarp to, kas vieša ir intymu, amžina ir laikina, globalu ir lokalu, tikra ir išgalvota. Tai darydami kvestionuojame ir neoliberalų kapitalizmą, kurio sąlygomis dauguma iš mūsų gyvename ir kuris vis dar laikosi linijinio progreso sampratos. Jame mūsų gyvenimai – tai nesaugių ir abejotinų projektų serija, kurioje ateitis šviečia kaip ryški negęstanti žvaigždė, o dabartis tėra tik veiksmų ir pasirinkimų rinkinys, padėsiantis pasiekti šią žvaigždę, o ją pasiekus laimingai gyventi. Deja, saugi ateitis taip ir lieka mažai kam išsipildančiu miražu.
Jeigu labiau mąstytume apie visa, kas chroniška mūsų laike ir erdvėje, galbūt būtume labiau linkę klausytis tų, kuriuos vadiname chroniais ar chroniškais ligoniais ir kuriuos tildome nuolat gąsdindami save krizėmis, lūžiais, katastrofomis ir transformacijomis. Žinoma, amerikietės Lauren Berlant teigimu, tos krizės ar transformacijos visiškai neišnyko, jos paprasčiausiai virto chroniškomis. Ši mokslininkė naudoja terminą „krizės įprastumas“. Krizės įprastumas reikštų tai, kad nepaisant visų pasikartojančių chroniškų permainų ir lūžių gyvename šalyje, kuriame beatodairiškas kapitalistinis išnaudojimas, korupcija, visų rūšių neapykanta, struktūrinis seksizmas ir homofobija yra tapę įprastais dalykais. Tiesiog lietuviška norma.
Puikiai mūsų laiko ir gyvenimo chroniškumą išreiškia neseniai pasirodęs amerikiečių atlikėjos Lanos Del Rey dainos „Venecijos kalė“ (angl. Venice Bitch) videoklipas. Jame aštuonias minutes monotoniškai filmuojamas Kalifornijos greitkelis – automobiliai, eismo ženklai, dangus, debesys, pakelės pastatai, tiltai, pati atlikėja besiplaikstančiais plaukais ir Ramiojo vandenyno pakrantė (ji tik trumpam šmėsteli videoklipe). Viskas sustingę nespalvotame ir prislopintų nostalgiškų spalvų judėjime. Tarsi apimta chroniško pasikartojimo Lana Del Rey dainuoja apie meilę, svaigalus, pavydą, svajones, menininką Normaną Rockwellą, pasibaigusią vasarą, lūpas, susijaudinimą, bučinius. Vienoje dainos vietoje ji šnibžda: „Ak, ak, ak, ak, kas bebūtų.../ Viskas, kas bebūtų... / Ak, ak, ak, ak, kas bebūtų... / Viskas, kas bebūtų...“ Kas bebūtų, chroniška ateitis laukia nesulaukia mūsų.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.