Egzistuoja daug nuobodulio istorijų ir pasakojimų. Vieniems nuobodulys – asmeninio gyvenimo prasmės praradimas jos ieškant vis naujuose išgyvenimuose ir patirtyse. Kitiems, kasdien siurbčiojantiems energetinius gėrimus, ryjantiems Adderallio tabletes ar šniaukščiantiems amfetaminą, nuobodulys kyla iš persisotinimo ir siekimo neatsilikti nuo spartaus šiuolaikinio gyvenimo ritmo. Tai privilegijuotųjų nuobodulys.
Tretiems, tokiems, kaip Vilius, nuobodulys susijęs su jo paties akivaizdoje lėtėjančio gyvenimo tempu. Nuobodulys įkūnija brutaliai konkurencingą globalią ekonomiką, kurioje trinkelių klojėjas – kaip vėjo gainiojama plastikinė šiukšlė. Jis egzistuoja, tačiau kiekvieną akimirką gali būti pakeistas tuo, kas dirba efektyviau ir pelningiau.
Kultūros teoretikai teigia, kad dabar nuobodulys yra tapęs visaapimančiu: jis nebėra tik emocija, kurią kiekvienas iš mūsų kažkuriuo savo gyvenimo laiku esame patyrę, bet kone nuolatinė būsena, verčianti mus kentėti. Nuobodulys – esminė dabartybės nuotaika, kurią didžia dalimi lemia ir ekonominė kapitalizmo santvarka, sukurianti ištisą nereikalingų ar atliekamų individų armiją. Nuobodulio būsena ypač sustiprėja globalių krizių ir pandemijų metu. Vis daugiau žmonių tampa niekam nereikalingi.
Nors pagal profesiją Vilius – odos dirbinių gamintojas, su oda jam dirbti neteko. O ir rinkosi šią profesiją iš nuobodulio ir reikalo: be jos nebūtų gavęs našlaičio pašalpos, be to, nieko lengvesnio negalėjo rasti. Pabaigęs profesinę mokyklą, iš pradžių dirbo su ventiliaciniais įrenginiais, po to statybose, jo paties žodžiais, „rekonstravo pastatus“. Tada pradėjo kloti trinkeles. Tik dabar jau kelis mėnesius nedirba – prastovos. Nors gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo.
Man sunku įsivaizduoti Viliaus darbą, nors jis pats toliau pasakoja apie tai, kaip viršininkai juos nuolat gainioja „greičiau, greičiau“, nors „kiek įmanoma greičiau ir dirbam, gi negali greičiau kaip koks lėktuvas skristi…“ Imu mintyse piešti trinkelių klojėjus kaip „Ryanair“ lėktuvus.
Vilius – homoseksualus, partnerio neturi. Gyvena mažame bendrabučio kambaryje. Dažniausiai sėdi namie prie interneto, ieško pažinčių, sekso. „O ką man daugiau veikti?“ – sako. „Būna, kad išeinu į svečius, kad nesėdėčiau namie. Bet šiaip daugiausia būnu namie“. Nuobodu.
„Būna, kai nusibosta, tada spjaunu į viską…“ – tęsia. Kad nuobodulys taptų depresija, reikia labai nedaug. Kaip kultūros tyrėjai pastebi, nuobodulys lengvai gali virsti socialinėmis žaizdomis – nuo besaikio alkoholio ir narkotikų vartojimo iki vandalizmo protrūkių. „Tą dieną, kai kenti, tai prisigeri tiek, kad… Na, nusigerti gal nereiktų… Bet man palengvėja”, – sako Vilius.
Kai kas šią nuobodulio būseną vadina „nuolat besitęsiančia aklaviete“, iš kurios beveik neįmanoma ištrūkti. Kiti ją apibūdina kaip primygtinai juntamo „leidimo numirti“ patyrimą. Pasak prancūzų filosofo ir istoriko Michelio Foucault, šis leidimas numirti nėra paprasta žmogžudystė, tai netiesioginės žmogžudystės forma. Tai paprasčiausiai kai kurių žmonių atidavimas mirčiai, mirties rizikos padidinimas arba, kitais žodžiais, politinės mirties, išmetimo, pripažinimo netinkamu, išbrokavimo faktas.
Mirtinai bukas nuobodulys, apimantis visus pojūčius – kaip aklavietė, kurią sukuria prieštara tarp svaiginančių kapitalizmo lūkesčių ir brutalaus jų neišsipildymo. Asmuo, kenčiantis nuo nuobodulio, suvokia, kad jo baisią padėtį gali pakeisti tik koks nors radikalus įvykis, sugrąžinsiantis gyvenimo prasmę.
Kai jis kalba, mąstau apie tai, kaip susitvarkyti gyvenimą visuomenėse, kurios priverčia mus dreifuoti nuolatinėje nuobodulio būsenoje, bet jokio atsakymo negaliu sugalvoti.
Viliaus toliau pasakoja, o aš į atmintį įrašinėju jo žodžius: „Aš norėjau nusižudyti, nušokti nuo stogo, kažką sau pasidaryti dėl to, kad man jau nusibodo toks gyvenimas, nusibodo kankintis“. Kai jis kalba, mąstau apie tai, kaip susitvarkyti gyvenimą visuomenėse, kurios priverčia mus dreifuoti nuolatinėje nuobodulio būsenoje, bet jokio atsakymo negaliu sugalvoti.
Viliaus pasakojimas primena mano paties nuobodulį: tada, kai dienos bėga taip, kad viską greit pamiršti tarsi nieko ir nebūtų įvykę. Kai įvykiai greit išsitrina iš atminties ir nublanksta. Kai sėdėdamas prie darbo kompiuterio, neturi, ką užrašyti. Kai laikai pirštus virš klaviatūros, maigai klavišus, žiūri pro langą, paskui į netvarkingai ant grindų sumestas knygas ir nežinai, ar tai, kas nutiks rytoj, bus taip pat nuobodu, kaip ir šiandien.
Man, kaip ir daugeliui, nuobodulys – tai tiesiog emocinės tuštumos ir abejingumo jausmas, netampantis emociniu sutrikimu. Nuobodžiaudami ilgimės laimingesnių laikų, kai gyvenimas atrodė šviežias ir kupinas netikėtumų. Nuobodulys – patirties pilkuma laukiant ir tikintis kažko ypatingo ir nepaprasto. Filosofo Walterio Benjamino žodžiais, nuobodulys visada – išorinis pasąmoninių įvykių paviršius. Dėl to jis yra kaip slenkstis, kurį būtina peržengti norint keliauti pirmyn.
Tačiau Viliaus nuobodulys kitoks. Tai ne buržuazinio nuobodžio kaukės. Tai trauminis kentėjimas, kurį sunku išgydyti. Tai gyvenimo kontrolės jausmo praradimas. Tai nerimo, susirūpinimo, abejonės savimi ir galiausiai susitaikymo su nuoboduliu pojūtis. Šis nuobodulys graužia jį tarsi rūdys ir sutrikdo paskutinius jo socialinius ryšius, panašiai, kaip liga niokoja sergantį kūną. „Ai, kaip nors išgyvensiu visus tuos stresus. Tik būtų gerai grįžti į darbą. Noriu kažkaip atsipalaiduoti“, – sako Vilius prieš atsisveikindamas. Žiūriu į jį nueinantį – nuplikęs pakaušis, pilka striukė, šviesiai mėlyni džinsai, balti sportbačiai, nuobodulio išvarginti žingsniai. Jis neatsisuka.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
