Savigalba – svarbus kultūros žanras, persmelkęs daugybę kultūrinių gaminių. Apie tai, kaip padėti sau ir kitiems, rašoma ne tik knygose. Televizijos pokalbių šou, radijo laidos, televizijos serialai, filmai, romanai, seminarai, podkastai, žurnalai moterims bei vyrams siūlo mums įvairių savigalbos strategijų. Visos šios platformos – terapinės kultūros atspindys.
Kai kurie sociologai mano, kad savigalbos gaminių ir terapinės kultūros įsigalėjimas rodo ne tik mūsų, kaip individų, pasipriešinimo visuomenei sunykimą, bet ir apskritai bendrą kultūrinį Vakarų civilizacijos išsekimą. Kiti mokslininkai, pvz., Eva Illouz, priešingai, teigia, kad savigalbos gaminiai ir terapinis diskursas yra kultūrinis išteklius, padedantis mums susikurti pakenčiamus gyvenimus. Kadangi nesu katastrofistas, esu linkęs sutikti su ja.
Apie ką būtų mano paties savigalbos knyga, pavadinta „Kaip išgyventi save“? Didžiulė nekomercinė paslaptis. Tačiau apie vieną šios knygos skyrių – kaip išgyventi migravimą tarp socialinių klasių – trumpai papasakosiu.
Gimiau mažame Žemaitijos miestelyje darbininkų šeimoje. Mama dirbo sukirpėja anuomet garsiame Telšių trikotažo fabrike „Mastis“, tėtis – šaltkalviu gamykloje, kurią visi vadino „Skaičiukų gamykla“ (tikrasis pavadinimas – „Telšių skaičiavimo mašinų gamykla“). Joje gamino kažką panašaus į šiuolaikinius kompiuterius ir daug ką kito. Be to, tėtis buvo Telšių rajono sporto pažiba – vasarą žaisdavo futbolą, o, atėjus žiemai, tapdavo garbingos rajono ledo ritulio komandos nariu.
Mano vaikišku ir paauglišku žvilgsniu, kaip darbininkų klasės atstovai aštuntame ir devintame XX a. dešimtmetyje gyvenome palyginti neblogai, nors pinigų, meilės, artumo, šilumos visada trūko. Natūralu, kad, nepaisant išsunkiančio pamaininio darbo, pinigai buvo daugumos šeiminių barnių šaltinis: Kada kraustysimės į naują blokinio namo butą? Kur pirksime padėvėtą „Žiguliuką“, čekiškus batus ar iš Lenkijos importuojamus paauglių geidžiamus „Wrangler“ džinsus?
Nors ir būdami darbininkai, tėvai suprato išsilavinimo svarbą. Skaityti išmokau būdamas ketverių, o kai man sukako šešeri, pradėjau rašyti eilėraščius apie gyvūnų pasaulį ir tarybinę šalį, kurioje vyravo šaldantis stingulys ir brežnevinės stagnacijos pagirios. Užterštame dumbliname Masčio ežere vis dar kibo ešeriai, nors maudytis savo senu automobiliu važiuodavome į kitą – Germanto ežerą.
Toliau viskas – kaip pagreitintame filme: pradinė ir vidurinė mokykla, rašiniai, kuriuos giria lietuvių kalbos mokytojos, eilėraščiai rajono laikraštyje „Komunizmo švyturys“, vėliau „Moksleivyje“, stojamieji į Vilniaus universitetą, vieneri metai studijų, po to dveji – sovietinėje armijoje (Afganistano karas, todėl šauktinius ėmė ir iš universitetų, trūko patrankų mėsos), grįžimas iš armijos, vėl Filologijos fakultetas, politinių režimų kaita, doktorantūros studijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėl gyvenimas Lietuvoje, stažuotės ir nuotykiai Švedijoje, Škotijoje, Suomijoje ir kitur kaip nenutrūkstanti levitacija – socialinio nesvarumo būsena. Nepakeliama judėjimo kreivė.
Gyvenimas – kaip judėjimas aukštyn ir žemyn, nors, iš šalies žiūrint, dažniausiai tik aukštyn.
Gyvenimas – kaip judėjimas aukštyn ir žemyn, nors, iš šalies žiūrint, dažniausiai tik aukštyn. Apie šį judėjimą arba socialinį mobilumą yra rašęs žymus prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu, kuris jį patyrė savo kailiu. Gimęs eilinio pašto darbuotojo šeimoje mažame kaimelyje Bourdieu įkopė į Prancūzijos akademinio gyvenimo aukštumas. Tačiau įtampą tarp akademinių pasiekimų ir savo žemos socialinės kilmės jis jautė nuolat ir dėl to išgyveno.
Jo manymu, socialinis mobilumas turi nemažą psichologinę kainą; jis paveikia ne tik giminystės ryšius ar tarpasmenius santykius, bet ir žmogišką savivoką. Į priešingas puses tave tampo viena kitai prieštaraujančios tikrovės: viena vertus, socialinės klasės nulemtas menkavertiškumas ir, kita vertus, atkaklus atsisakymas tapatintis su tais, kurie išgyvena panašų menkavertiškumo jausmą.
Su Bourdieu sunku nesutikti. Kaip savotiškas „klasės pabėgėlis“ (angl. class transfuge), išgyvenęs kelis politinius režimus, dažnai jautiesi įstrigęs skausmingame socialiniame vakuume – dviguboje izoliacijoje – tarp to, kuo gimei, ir to, kas dabar esi ar trokšti būti. Nors ir prisitaikęs prie naujos socialinės padėties, tavo kūnas negali visiškai ištrinti nostalgijos nuvargusiai mažo miestelio fabrikų ir gamyklų varguomenei. Tačiau fiziškai į ją grįžti beveik nesinori. Į Telšius – svetimą miestą tau, klasės pabėgėliui, – nuvažiuoji labai retai. Ten tik tėvų kapai.
Tačiau kaip klasės perbėgėlis esi puikiai pasiruošęs pastebėti, kaip tai, kas visuomenėje laikoma normalumu ar nenormalumu, yra ne tik reliatyvu, bet ir kontekstualu, mobilu ir kaitu. Matyti tai, ko nemato tie, kuriems labiau pasisekė (gimti, augti ir bręsti skirtingomis aplinkybėmis) – nemažas privalumas.
Žiūrėdamas į aplink tave triūsiančius penkiasdešimtmečius ar artėjančius prie šio garbaus amžiaus riboženklio, suvoki, kokia psichologiškai žalinga gali būti socialinio nepripažinimo, susijusio su klasine migracija, kaina. Jų nenumaldomas troškimas prisiglausti prie institucijų, normų, tikėjimų, kurie paverstų jų gyvenimus „normaliais“, toks stiprus, kad užgožia kasdien patiriamus rūpesčius, bėdas ir nuovargį. Tik kad prisiglaustų prie to, kas normalu, jie kasdien mokosi juos nudėvinčių vidurinės klasės socialinių vaidmenų, įpročių ir kalbos su aiškiomis socialinėmis ir klasinėmis hierarchijomis. Kai kuriuos tai pražudo ar net nužudo.
Kaip visą šį pasakojimą išversti į savigalbos vadovėlio kalbą? Ogi paprastai. Tai, kaip buvai auklėjamas ir ką patyrei vaikystėje, išlieka net tada, kai socialinės tavo gyvenimo sąlygos smarkiai pasikeičia. Kad ir kaip stengtumeisi išlaikyti atstumą nuo praeities, ji vis dar tavyje ir su tavimi. Todėl nesigėdyk klasės pabėgėlio arba tarpklasinio migranto padėties. Kartu su amerikiete Tracy Chapman dainuok: „Turi greitaeigį automobilį./ Ar jis pakankamai greitas, kad galėtume pabėgti?/ Mums reikia nuspręsti: ar šiąnakt išvažiuosime ar gyvensime ir mirsime taip, kaip ir visi?“.
Artūras Tereškinas – sociologas, knygų „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“ (2013) ir „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“ (2017) autorius.
