Gliaudant kūrėjo statuso problemas nuolat susiduriama su menininko išskirtinumo, unikalumo aspektu – dažnai savo kūrybiniu (ar biografiniu) individualumu menininkas kompromituoja jam priskiriamą sistemą, nes kūryboje išimtis visada bus vertingesnė už taisyklę. Galiausiai dažnas mūsų negalėtų rimtu veidu žiūrėti į kultūrą, kuri lyg niekur nieko išsiverstų be genijaus, dangiškojo pamišėlio, kultūrinio aiškiaregio fenomeno. Ir vis dėlto kaip tik šis fenomenas, projektuojantis apibendrintą kūrėjo įvaizdį visuomenės akyse, dažnai išmuša iš vėžių svarstant šiuolaikinių menininkų, kultūros darbuotojų luomo normines, sistemines, socialines, politines problemas.
Sandra Bernotaitė (S.B.): Kūrėjo statuso problema, jos laukas yra toks platus, kad ruošdamiesi šiai diskusijai spėjome tik apmesti tam tikrą pokalbio eskizą. Vis dėlto prieš pradėdama pokalbį norėčiau pateikti dvi nuomones. Viena jų – žinomo fotografo Mindaugo Gabrėno, ironiškai apibendrinusio minėtąją problemą: „Lietuvoje kūrėjo statusas yra toks – kūrėjas turi kentėti ir būti nelaimingas, kitaip tariant, jis netikras menininkas, jei uždirba pakankamai pinigų.“ Kita nuomonė atskriejo iš Kipro – filosofė ir eseistė Dalia Staponkutė socialiniame tinke taip atsiliepė į pranešimą apie šį renginį: „Kūrėjas nebūna „tarp“: jis arba mene, arba komercijoje. Beprasmiška diskusija.“ Šios dvi nuomonės tarsi oponuoja viena kitai. Kaip jums atrodo, ar gali būti ir trečia nuomonė?
Arūnas Gelūnas (A.G.): Manau, kad yra labai platus spektras nuomonių ir požiūrių į menininką, kaip pilietį, produkto, rezultato gamintoją, be to, skiriasi ir tai, kaip patys menininkai suvokia savo darbą. Ši savivoka kito dar nuo ankstyvųjų civilizacijų, kuriose menas dažniausiai buvo laikomas amatu ar meistryste. Gerokai vėliau, XIX amžiuje, menininkas pradėtas tapatinti su dieviškomis galiomis apdovanotu romantiniu genijumi, kol galiausiai XX amžiuje šis genijaus vaidmuo sprogsta, atsiranda poreikis „pasaulį seną išardyti“ ir sukurti naują.
Šis naujasis kūrėjas nebesusijęs su bet kokiu sakralumu, tai žemiškas genijus, modernistas, akinamas noro pakeisti pasaulį. Iš esmės vaidmenų – nuo amatininko iki Dievo pašauktojo menininko – atsiskyrimas palyginti nesenas. Manau, kad tarp žmogaus, kuris tiesiog gerai, kokybiškai atlieka savo darbą, ir žmogaus, sukuriančio didžiulę pridėtinę vertę kultūrai, savo veikla prilygstančio dvasininkui, buvo ir tebėra tam tikra priešprieša. O mūsų visuomenei sunku apsispręsti, ar tapytojas yra tas, kuris tapo gražias dėmes, papildančias interjerą, ir sukuria jaukų estetinį komfortą, ar vis dėlto tas, kuris perteikia svarbią dvasinę žinią, priešais kurio darbą stovintis žmogus geriau pažįsta pats save, patiria katarsį ir kaip tik yra išplėšiamas iš savosios komforto zonos. Taigi jei pripažįstame, kad menininko paskirtis – dovanoti vos ne antgamtinę patirtį, tai ir jo vaidmuo visuomenėje turi būti ypatingas.
Mūsų visuomenei sunku apsispręsti, ar tapytojas yra tas, kuris tapo gražias dėmes, papildančias interjerą, ir sukuria jaukų estetinį komfortą, ar vis dėlto tas, kuris perteikia svarbią dvasinę žinią.
Manau, kad kiekviena visuomenė turi nemažai profesionaliai dirbančių specialistų ir tik vieną kitą menininką (danų režisierius Larsas von Trieras, lietuvių kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis), kurie kultūrai suteikia neįtikimą pridėtinę vertę ir patys tampa ikonomis.
Tad jei kalbėsime apie menininko vaidmenį, sakyčiau, nėra jų vieno ar dviejų – yra milžiniškas vaidmenų spektras. Itin nevienoda gali būti ir kūrėjų ekonominė padėtis: esama menininkų, kurie badauja kaip koks Vincentas van Goghas ir tik po mirties yra pripažįstami, bet yra ir tokių kaip Ticianas, turėjęs rūmus Venecijoje, sugebėjęs būti ir turtuoliu, ir legenda. Reiškinys, nesvetimas ir mūsų laikams – manau, kad anglų tapytojas Davidas Hockney šiuo metu tikrai nebadauja.
Mano kartos žmonės stebėjo dramatišką kūrėjo statuso kaitą: aš pats 25 metus gyvenau sovietinės sistemos, planinės ekonomikos sąlygomis, 28 metus – laisvoje Lietuvoje, kapitalizme – iš pradžių laukiniame, po to vis labiau europietiškame, suvaldytame.
Menininko statusas keitėsi nuo vadinamojo dvaro menininko, kuris lipdė, tapė leninus, dzeržinskius, gaudavo didžiulius honorarus ir jautėsi išskirtinis, iki lūžio akimirkos – santvarkos griuvimo. Formavosi ir nauja meno samprata.
Būdami studentai vis išgirsdavome apie nepriklausomus menininkus, dirbančius kiemsargiais, kūrikais, statybininkais ir tokiu būdu išsaugančius savo kūrybinę laisvę. Anuomet tai atrodė neįprasta – kaip menininkas gali dirbti sargu? Vėliau jau nemažai kūrėjų panašiai vertėsi. Ir pačiam yra tekę dirbti sanitaru ligoninėje ir kartu užsiimti menine veikla.
S.B. Dailė nėra mano sritis, bet esu skaičiusi apie vieną sėkmingai Vokietijoje dirbusį lietuvių dailininką, kuris bandė susirasti Lietuvoje pameistrių, padėjėjų, padėsiančių jam įgyvendinti kūrybines idėjas. Jis kreipėsi į lietuvių menininkus, norėdamas pagelbėti saviems, padėti užsidirbti. Tačiau Lietuvoje norinčiųjų neatsirado.
A.G. Veikiausiai vietiniams kūrėjams buvo sunku susitaikyti su techninio asistento statusu. Jeffas Koonsas juk irgi ne pats įgyvendina savo idėjas.
S.B. Šis pavyzdys man užkliuvo, nes tuo metu kovojau už tai, kad rašymas būtų pradėtas laikyti darbu. Savo tinklaraštyje „Grafomanija“ kalbėjau apie tai, jog rašyti galima išmokti, priešinausi sakraliam rašytojo įvaizdžiui. Bet ir šiandien jauniems žmonėms įvairiose mokymo institucijose vis dar peršama mintis, kad esama išskirtinių profesijų, kurių negalima išduoti užsiimant komercine veikla. Pavyzdžiui, jei vaidinsi reklamoje, negalėsi sukurti Barboros Radvilaitės vaidmens. Apie tokius reiškinius tenka girdėti nuolat – jie grindžiami tam tikra tradicija. Ši veikiausiai yra atėjusi iš rusų mokyklos, kuria remiasi įvairios kultūrinės sritys, ypač teatras. Keičiantis politinei sistemai keičiasi ir santykis su kūrėju. Į šiuos laikus perkeliant praėjusių laikų santykį, konfliktas tampa neišvengiamas.
A.G. Ačiū už žodį „konfliktas“. Prancūzų revoliucija galėtų būti puikus tokio konflikto pavyzdys. Jai įvykus, per kitų kraštų monarchijas nuvilnijo siaubas – prasčiokai, nekilmingieji pradeda kištis į visas sritis, įskaitant ir meną. Todėl, mano manymu, XIX amžius yra kultūrinės kovos amžius.
Kur tuo metu buvo Lietuva? Vergijoje. Tai buvo tas juodasis šimtmetis, kurio metu Lietuvoje vos užsimezgė viena kita raštingumo iniciatyva. Taigi, praradę šimtą metų, mes paknopstomis vijomės pasaulį, Europą – tiesą pasakius, Kaunas yra idealus tokio vijimosi pavyzdys.
Tai, kas architektūros atžvilgiu vyko prieškario Kaune, buvo su niekuo nepalyginamas triumfas, bet kartu tai buvo desperatiškas bandymas atgauti tą prarastą šimtmetį – kūrybines galimybes, buvimą Europos dalimi, pasaulinių tendencijų patyrimą ir t. t. Kalbant apie Lietuvą, manau, reikėtų atsižvelgti į tai, kad tuo metu, kai pasaulis ginčijosi apie literatūrą, kai jame karaliavo mokslas, kai Kantas, Hegelis rašė savo didžiuosius veikalus, Lietuva buvo užšaldyta, uždaryta aptvare, mizeriškame būvyje, be autonomijos (skirtingai nuo lenkų), taigi ta civilizacijos šviesa čia buvo vos juntama.
Tai, kas architektūros atžvilgiu vyko prieškario Kaune, buvo su niekuo nepalyginamas triumfas, bet kartu tai buvo desperatiškas bandymas atgauti tą prarastą šimtmetį.
Aišku, be istorinio argumento yra daugelis kitų. Bet ir baudžiava, ir vėlyvas jos panaikinimas, ir valstybingumo nebuvimas, ir galiausiai gyvenimas, įgijus valstybingumą, tarp dviejų agresorių – Vokietijos ir Rusijos – trikdė Lietuvos kultūrinę raidą. XIX šimtmetis mums buvo prarastas civilizacijos atžvilgiu. Manau, dėl šios priežasties ir šiandien daugelis procesų Lietuvoje kiek vėluoja. Kariaudamas negali kurti, nebent labai mažai. Todėl ir Čiurlionio atsiradimas, išsiskleidimas prilygsta stebuklui, nes sąlygos anuomet tam tikrai nebuvo palankios.
S.B. Prisiminiau kino režisieriaus Aleksandro Sokurovo išsakytą mintį, kuria, manau, rusai yra linkę didžiuotis, esą „tironijoje menas sužydi“.
A.G. Pagal tokį modelį menininkams blogiausia turėtų būti Prancūzijoje ir Japonijoje, kur jie yra dievinami. Tačiau iš esmės menininko padėtį galima vadinti nestabilia. Anthony Giddenso teigė: „Netikrumas ir rizika ženklina visus mūsų laikus.“ Menininko būčiai apibūdinti tai tinka absoliučiai.
Klausimas iš publikos: Mano nuomone, menininko veiklą yra privalu suvokti kaip darbą. Kalbu apie ekonominį veiksnį, kuris yra labai svarbus. Ar nedaroma meškos paslauga menininkui, ar netampa jis lengvai manipuliuojamu įrankiu, kai mistifikuojamas jo įvaizdis? Kita man labai įdomi tema – menininkų sąjungų vaidmuo. Panašu, kad dauguma menininkų sąjungų nekovoja už menininko teises, nesirūpina jo ekonominės padėties gerinimu, teisinės bazės, leidžiančios jam efektyviai veikti visuomenėje, formavimu. Beje, gana naujas ir įdomus sąjungos pavyzdys yra besikurianti teatro aktorių gildija, siekianti įtvirtinti tam tikrus aktorystės įkainius.
S.B. Apie meškos paslaugą: būtent šis klausimas sužadino diskusijos idėją. Taip, kūrėjo darbas yra specifinis, kitoks – neneigiu. Tačiau pamenu vieną skambią antraštę – „Valdžiai nėra skirtumo tarp kirpėjos ir vertėjo darbo“ (straipsnyje buvo nagrinėjama autorinių teisių, mokesčių ir kitos problemos). Ši antraštė tarsi sufleruoja, kad vieno specialisto veikla laikytina darbu, o kito – nelabai. Panašiai veikia ir pasiūlymai nemokantiems rašyti eiti griovių kasti, apelsinų skinti (t. y. dirbti). Išeitų, vieni dirba, o kiti tiesiog „durnių volioja“, imituoja darbą.
A.G. Norėčiau pateikti pavyzdį iš kitos srities – mokslinės ir meninės produkcijos (vulgarokai skamba) vertinimo sistemos sukūrimo universitetuose, prie kurios esu prisidėjęs ir pats.
Savo moksline ir menine produkcija mokslininkai, ekonomistai, dizaineriai, operos solistai uždirba aukštajai mokyklai. Gal vertinimo sistemos lentelėse nurodyti kriterijai ir nėra patys geriausi, bet kurti juos buvo gana sunku. Teoriškai kalbant, juk būtų galima eksponuoti labai gerą parodą ir kino teatro fojė. Tačiau pagal vertinimo kriterijus už tokią parodą gausi lygiai nulį, o štai už dalyvavimą Venecijos bienalėje, tarsi sportininkas olimpiadoje – aukščiausią įvertinimą. Leonidui Donskiui tekdavo lygiai pusė visų universiteto uždirbamų taškų, kita pusė – visiems likusiems kolegoms. Manau, kad būtina nustatyti tam tikrą vertinimo sistemą ir kūrybiniam darbui pamatuoti.
S.B. Na taip, juk reikia sukurti į objektyvumą pretenduojančią sistemą, kuri išvengtų mafijos principais pagrįstų sprendimų, pagal „patinka–nepatinka“ kriterijus.
A.G. Aišku, žmogiškasis faktorius išlieka ir šioje sistemoje, bet jis nebėra lemiantis.
Norėčiau dar pakalbėti ir apie valstybės vaidmenį. Mes galime labai daug kalbėti apie menininko apibrėžimą, bet vis tiek nuo jo reikės nueiti kelią iki kultūros sampratos konkrečioje visuomenėje ir to, kaip tos sampratos pasireiškia politiniais veiksmais.
Nepamenu kieno posakis – „Culture eats strategy for breakfast“ – kad ir kokias strategijas bekurtum kultūriniai įpročiai, kurie esti tavyje ir tavo visuomenėje, tą strategiją sunaikins. Pavyzdžiui – įsivaizduojame, kad dailininkas tai yra mažas Čiurlionis, nešantis dievišką šviesą, o tikras rašytojas yra Brazdžionis, žadinantis tautą iš vergijos – pagal šį įsivaizdavimą kiekvienas, kuris yra postmoderniai ironiškas, žaidybiškas, erzinantis ir t.t., nėra vertas finansavimo. Tiesiog bandau sudaužti kaktomis įvairias sampratas, nes man tenka gyvai su jomis susidurti.
Įsivaizduojame, kad dailininkas yra mažas Čiurlionis, nešantis dievišką šviesą, o tikras rašytojas yra Brazdžionis, žadinantis tautą iš vergijos.
Dar pačioje pradžioje norėjau pasakyti, kad štai tokioje terpėje kalbėti apie menininko statusą, kultūrą, meną yra labai komfortiška ir paprasta ir mes tuojau sutarsime, kad kultūrai finansavimą reikia didinti. Bet man yra tekę aiškintis su Finansų ministerija, tiesiai į akis sakančia, kad menas yra lėšų švaistymas ir Europos struktūrinių fondų parama negali patekti į kultūrą. Pasak jų, yra kitų sričių, kuriose lėšos panaudojamos daug efektyviau – kokiais argumentais remiantis aš turiu išaiškinti savo tiesą kitaip galvojančiam?
Lietuvoje esame įkalinti siaurame galimybių rate: iš vienos pusės kūrėjas, iš kitos Kultūros taryba, vienas kitas mecenatas, aukcionas – tai labai mažytė rinka, kurioje realizuoti kultūrą be paramos beveik neįmanoma. Švietimas, pedagogika galėtų tapti raktu į sėkmę – politikas, kuris vaikystėje lankė šokio, teatro, dailės pamokas visai kitaip suvoks menininkų poreikius. Kultūros politika gimsta sąmonėje.
Iš publikos: Gal pats kūrėjas turėtų spręsti, kuo jam būti?
A.G. Taip, tačiau mes veikiau kalbame apie tai, kaip sistema pati palaiko vieną ar kitą doktriną – nuskambėjo puikus pavyzdys apie vaidybą didžiojoje scenoje ir reklamose. Jei mokymosi įstaigoje tau sako, kad nuo šiol esi atskirtas nuo bendruomenės, nes savo nusipiginimu reklamose suteršei gerą amato vardą, tai jau tampa sistemos bruožu ir dalimi. O jei kalbame apie kolegas politikus – jiems žymiai lengviau parduoti romantinę menininko paradigmą. Meno ir amato, darbo gretinimas politiškai gali būti labai reikšmingas.
Iš publikos: Kultūros tarybos politikoje yra vienas svarbus aspektas – užsakymai ir poreikiai kultūrai yra nuleidžiami iš viršaus, nes taryba nustato tam tikras gaires, kurias menininkų siūlomi projektai turi atitikti. Jei jų neatitinki – finansavimo negausi. Tai primena uždarą ratą, nes menas pradedamas kurti paisant šių primestų gairių ir kitokioms jo formoms tampa labai sunku prasimušti, gauti finansavimą. Be to, žinoma, kad niekas niekada nenuleis gairių kurti politiškai aktyvesnį, kritiškesnį meną dėl to kitoniškos kūrybos formos neturi galimybių prasiskleisti ir menas tampa tam tikru gairių įkaitu, per tai būdamas mažiau aktualus, naudingas pačiai visuomenei. Juk šiuolaikinis menas dažnai kaip tik ir reflektuoja politiką, socialines problemas. O iš viršaus nuleidus gaires jis dažnai tampa būtent romantizuotu grožio ir estetikos nešėju.
A.G. Apačios turėtų tapti kur kas agresyvesnės. Gairės yra pagimdomos kolektyviniu būdu ir jei jos atstovauja kolektyvinei meno sampratai, nieko čia nepadarysi.
Iš publikos: Taip mes visi už tai atsakome. Dėl to labai pritariu argumentui, kad meno sąjungos dažnai nepadaro savo darbo.
S.B. Apie ėjimą iš apačios – dažnai menininkai pelnytai susiduria su politikų abejingumu. Jų rankose yra visi stipriausi įrankiai, galintys paveikti visuomenę – kodėl jais nesinaudojama? Visais laikais buvo žinoma, kad rašytojas, oratorius, paveikslas yra galingas ginklas.
A.G. Panašiai kaip menininkai kenčia ir mokslininkai. Žvelgiant iš pirmo žvilgsnio jie tarsi neturi galios pozicijos valdžios atžvilgiu. Medikai, žemdirbiai gali streikuoti, grasinti, kad nebeteiks paslaugų, o kuo pagrasins mokslininkas, menininkas? Kaip superrafinuotą, itin siauram žmonių ratui prieinamą, specifinio išsilavinimo reikalaujantį turinį paversti valstybės prioritetu? Tik labai stabili, brandi visuomenė renkasi mokėti už meną, kuris ją šokiruos, išmuš iš vėžių.
S.B. Pabaigoje norėčiau dar kartą grįžti prie to, ką pasakėte. Politikams lengviau „parduoti“ romantiškojo menininko įvaizdį...
A.G. Švietimas visada atsilieka, į vadovėlius menas, kuris provokuoja, menas, kuris yra nepatogus, ragina pabusti, dar nepateko. Šiuolaikinei jaunimo kartai toks menas jau yra akivaizdus faktas.
Tarp vyresnių politikų įsivaizdavimo ir postmoderno yra toks didelis atotrūkis, kad turbūt geriau to neįsivaizduoti. Darau prielaidą, kad dabartinėje švietimo sistemoje apie provokuojantį meną pasakojama, ypač geriausiose mokyklose.
Bet tai, ką intelektualai, dalyvaujantys užsienio projektuose, susirašinėjantys su savo kolegomis, kalba savo rate, neturi daug bendro su tuo, kas skamba laidoje „Klausimėlis“.
Regis, valstybėje paraleliai egzistuoja kelios tikrovės, kurios gyvena atskirai, bet jas jungia bendri ūkiniai poreikiai: mokesčių mokėjimas, keliai, saugumas, gynyba. Todėl kultūra kai kuriems – efemeriška terpė, virpantis eteris.
