Šie klausimai nėra beprasmiai – vis dar nenutyla ginčai dėl sovietinio paveldo viešosiose erdvėse likimo, mūsų šaliai ir regionui didelės įtakos tebeturi Rusija, tiesioginė Sovietų Sąjungos valstybingumo tesėja. Vadinasi, sovietinė istorija tebėra aktyvus dėmuo mūsų visuomeniniame ir politiniame gyvenime, tebekeliantis įvairias įtampas ir tokiu būdu aktyviai veikiantis mūsų gyvenimą.
Kita vertus, jei tikėsime Vaclavo Havelo, „Aksominės revoliucijos“ Čekoslovakijoje lyderio ir pirmojo nepriklausomos Čekijos prezidento žodžiais, sovietizmui iš mūsų visuomenės pasišalinti reikėtų dviejų kartų.
Neseniai teko vykdyti projektą, kurio metu bendravau su jauniausia balsuosiančių piliečių karta, jaunuoliais, gimusiais apie 2000-uosius metus. Nei sovietmečio eilių prie "gastronomo", nei 10-ojo dešimtmečio kioskelių su turkiškais kedais vitrinoje jie nėra matę. Jie užaugo Europos Sąjungoje, su išmaniaisiais telefonais rankose, o ikoniškus laikmečiui „Adidas“ firmos treningus ir „leopardines timpas“ nešioja ironiškai, referuodami į nepatirtų laikų nostalgiją.
Galbūt šios kartos žengimas į politinį gyvenimą galėtų žymėti tam tikro atotrūkio nuo sovietmečio palikimo pradžią? Galbūt – to mums teks dar truputį palaukti.
Tačiau šiandien norėčiau pasiūlyti idėją, jog situacija neapsiriboja vien kartos pokyčiu, politinės ar ekonominės situacijos virsmu, laikmečio slinktimi ar kitais išoriniais procesais. Mūsų posovietinę būklę ar jos nebuvimą lemia mūsų pačių aktyvus dalyvavimas šiuose procesuose arba atsisakymas tai daryti.
Mūsų posovietinę būklę ar jos nebuvimą lemia mūsų pačių aktyvus dalyvavimas šiuose procesuose arba atsisakymas tai daryti.
Vienakryptė imitacija
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo posovietinę būtį lėmė vakarietiškų politinių ir kultūrinių modelių imitacijos. Demokratizacijos, Europos Sąjungos deklaruojamų atviros visuomenės vertybių, laisvosios rinkos plėtros, ekonominės gerovės, socialinio bei kultūrinio liberalizmo procesai buvo vienareikšmiškai tapatinami su progreso, išsivystymo samprata. Lietuvos ir kitų posovietinių šalių situacija buvo apibrėžiama kaip tranzitinė, virsmo, vystymosi būsena.
Kitaip sakant, vyravo bendra nuostata, jog kelias Vidurio ir Rytų Europai yra vienakryptis – „atgal į Vakarus“, į Europos bendruomenę, iš kurios karas ir sovietmetis mus negailestingai išplėšė. Žinoma, tam tikra prasme tai – mitas, juk visos tarptautinės politinės organizacijos, su kuriomis šiais laikais yra asocijuojami Vakarai (JT, NATO, ES), buvo sukurtos po Antrojo pasaulinio karo. Tad šis atsigręžimas „atgal“, ši bendrystė su Vakarais, kurią postulavo sovietiniai disidentai, buvo labiau kultūrinis, vaizduotės, o gal net „dvasios“ civilizacine prasme žingsnis.
Bet dar svarbesnis dėmuo, formulavęs tuometinę mūsų politinę tapatybę, buvo tai, kuo mes būti nenorėjome, tai, nuo ko bėgome. Būti Vakarais reiškė nebūti Rytais, piktintis, kai mus per klaidą supainioja su rusais, džiaugtis, kai mus pavadina Šiaurės Europa, jausti svetimą gėdą, kai skrisdami į darbą Londone tautiečiai ploja nusileidus lėktuvui, nustoti dėvėti kojines basutėse, sakyti „humoras“, o ne „jumoras“.
Būti Vakarais reiškė nebūti Rytais, piktintis, kai mus per klaidą supainioja su rusais, džiaugtis, kai mus pavadina Šiaurės Europa.
Visa tai mes jautėme ir išgyvenome ne todėl, kad šie dalykai būtų iš esmės geri, bet todėl, kad posovietinė būtis reiškė vienakryptį augimą, civilizavimąsi, liberalėjimą, globalėjimą, sovietizmo atsisakymą, o tai buvo tiesiogiai siejama su Vakarų mėgdžiojimu.
Kintanti situacija
Šiandien vaizdas komplikuojasi. Menka naujiena, kad ir patys Vakarai išgyvena politinę ir vertybinę krizę, virsmo laikotarpį, diversifikaciją. Globalaus, vienalyčio liberalaus pasaulio vizija, buvusi tokia populiari pirmaisiais dviem dešimtmečiais po Šaltojo karo, sparčiai blėsta, užleisdama vietą daugiapolei pasaulio sanklodai, kur dėl įtakos grumiasi keletas didžiųjų galios centrų, keletas istorinių ir politinių naratyvų.
Į pasaulinės galios ringą sparčiai žengiant Kinijai, kai kurios ES valstybės, kaip rodo pastarieji Emmanuelio Macrono pasisakymai ar Danijos leidimas per jos ekonominę zoną tiesti „Nord Stream 2“ dujotiekio liniją, siekia iš naujo politiškai ir ekonomiškai suartėti su Rusija. Tam priešinasi kai kurie Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Skandinavijos bei, žinoma, Vidurio ir Rytų Europos politikai. Tuo tarpu po Turkijos šantažo bei JAV planų ženkliai sumažinti skiriamą metinį finansavimą, kyla naujų klausimų ir dėl NATO galimybių atstovauti Rytų Europos geopolitinius interesus. Dėl šių priežasčių, keičiantis išoriniam politiniam klimatui, mūsų kraštų „vakarietiškumui“ ateityje gali kilti naujų iššūkių.
Globalaus, vienalyčio liberalaus pasaulio vizija sparčiai blėsta, užleisdama vietą daugiapolei pasaulio sanklodai.
Rytų ir Vakarų skirtį dar ganėtinai neseniai lėmė autoritarizmo ir liberalios demokratijos skirtis. Ji charakterizavo ir posovietinio virsmo trajektoriją iš pabrėžtinai Rytų Europai būdingo nacionalizmo ir autoritarinės galios santvarkos į vakarietiškesnę liberalią demokratinę santvarką.
Šiemet buvo minimos trisdešimtosios Berlyno sienos griūties metinės. Lenkija švenčia 1989 m. įsteigtą pirmąją nekomunistinę vyriausybę, vadovaujamą „Solidarumo“. Čekijoje buvo pažymėtas „Aksominės revoliucijos“ trisdešimtmetis. Visi šie istoriniai įvykiai lig šiol žymėjo būtent šią posovietinės demokratizacijos tendenciją.
Tačiau kartu Europos Parlamento rinkimai Vokietijoje, ypač rytinėje šalies dalyje, atskleidė augantį radikalios dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ populiarumą. Tuo pačiu metu Lenkijoje „Solidarumą“ dabartinė valdžia siekia pavaizduoti kaip išskirtinai nacionalinį judėjimą. Jie tikslingai ignoruoja kairiojo, darbininkų sparno, įskaitant Lecho Wałęsos, indelį ir aukština Lechą Kaczynskį bei jo partijos autoritarinę politinę liniją. O Čekijoje santvarkos kaitos jubiliejaus minėjimą lydėjo protestas prieš buvusį disidentą, tačiau dabar prorusiškų, prokiniškų ir antimusulmoniškų pažiūrų prezidentą Milošą Zemaną.
Lietuvos pasirinkimai tada ir dabar
Būtent todėl mūsų jaunai demokratijai gali tekti suaugti. Kitais metais minėsime nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Tais pačiais metais vyks ir naujieji Seimo rinkimai. Siūlymas nuleisti rinkimų kartelę gali padėti Seime aktyviau reikštis ir radikalesnėms, neliberalioms idėjoms, kurtis antivakarietiškoms politinėms grupuotėms. Toks posūkis irgi galėtų tapti mūsų posovietinio laikotarpio pabaiga.
Reikėtų paminėti bulgarų viešojo intelektualo Ivano Krastevo mintį, kad visi Europos sovietiniai disidentiniai judėjimai visų pirma buvo nacionaliniai. Liberalizmas ir demokratija jiems teikė galimybę dalyvauti vakarietiškame politiniame gyvenime, bet tai, pati savaime, nebuvo būtinybė. Dėl šios priežasties šis politinis kelias išlieka mūsų aktyvaus pasirinkimo klausimu, o ne duotybe. Tą ir žada, o galbūt – tuo ir grasina ši nauja suaugusios, nebe posovietinės valstybės būtis.
Vien pasyviai mėgdžioti Vakarus mums greitai gali nebeužtekti. Gali tekti rinktis, spręsti, galbūt ir lyderiauti politiniuose Europos ir Vakarų procesuose. Mes sėkmingai tai darome remdami Ukrainą kare su Rusija, aktyviai dalyvaudami Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje, todėl turime gerų pavyzdžių ir esame įrodę, kad bent jau Europos Sąjungos rėmuose mažojo balsas išties gali būti išgirstas.
Pasyviai mėgdžioti Vakarus mums greitai gali nebeužtekti.
Galbūt, paradoksaliai, tokia vienareikšmio teleologinio valstybės raidos tikslo griūtis bei labiau ar mažiau patrauklių alternatyvų išryškėjimas ir nužymi posovietinio laikotarpio Lietuvoje baigtį. Be abejonės, Lietuvos politinė kultūra tebeturi absurdiškų politinių kuriozų – vien ko vertas Seimo pirmininko vertimo iš posto farsas. Turės ji ir sovietinio cinizmo, kurį matome ne tik Susisiekimo ministro elgesyje, bet ir jį remiančio Gedimino Kirkilo komentare apie tai, kad ministrui tiesiog trūksta komunikacijos gebėjimų, o ne elementarios politinės savigarbos.
Visa tai yra anų laikų raugas, visa tai su mumis išliks. Tačiau mes galime nebeturėti prabangos teigti, jog esame tiesiog posovietinė valstybė. Tokią politinę kultūrą mes arba sąmoningai priimsime kaip naują būtį, arba turėsime aktyviai atmesti, dalyvauti savo pačių laisvėje. Vilties teikia tai, kad šįkart prie balsadėžių stos ir XXI amžiaus jaunuoliai.
Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslo darbuotojas.
